lietùvių etnogrãfinės grùpės
Pagal buities ir kalbos ypatumus skiriamos penkios lietuvių etnografinės grupės: aukštaičiai, dzūkai, lietuvininkai (Prūsijos lietuviai), suvalkiečiai, žemaičiai. Geografinė aplinka ir istorinės sąlygos, tarptautiniai ryšiai darė įtaką lietuvių gyvensenai ir kultūriniams sritiniams savitumams, kurie kūrėsi senųjų baltų materialinės ir dvasinės kultūros pagrindu, – visuotinai paplitusi ruginė duona, kvietinės kruopos, rūgštaus pieno varškė ir sūriai, sūdyta, o vėliau ir rūkyta (taip konservuota) kiauliena, tunikinio kirpimo marškiniai, rinktinės juostos, dainos ir pasakos. Nemaža dalis etnografinėms sritims priskiriamo paveldo (pvz., įvairi audimo technika) įsiterpė ir į kitas sritis arba į kitų tautų gyvenamą teritoriją (išilgadryžiai žemaičių ir latvių dekiai, raštuotos lietuvininkų, žemaičių ir šiaurinių aukštaičių pirštinės).
Vilniaus–Ašmenos aukštumõs, arba buvusių Nalšios (13 a.) ir Deltuvos (11–13 a.) žemių teritorija sudarė aukštaičių gyvenamų plotų branduolį. 6–15 a. šiauriau Pasvalio, Subačiaus, Svėdasų, Utenos, Salako gyveno sėliai, už Mūšos 5–13 a. – žiemgaliai. Vokiečių ordino kronikininkai aukštaičių ir žemaičių riba laikė Nevėžio upę. Žemaičių gyventa teritorija šiaurės vakaruose ribojosi su kuršiais, ties dabartine Taurage – skalviais, šiaurės rytuose – žiemgaliais. Dabartinės Lietuvos pietvakariuose buvo Sūduva, vėliau vadinta Užnemune ir Suvalkija. Ilgainiui etnografinių sričių ribos kito, didėjo tarmių plotai, bet kultūrinių skirtumų išliko.
Senasis lietuvių agrarinės kultūros klodas geriausiai išliko nederlingose lygumose į rytus nuo Nemuno vidurupio ir Šventosios, nusitęsė į Baltarusiją, kur gyveno labiausiai nuo Rusijos imperijos ir Lenkijos tautinės politikos, slavų infiltracijos ir paribio tautinės asimiliacijos nukentėjusi lietuvių dalis, pirmiausia tautinę savimonę pakeitusi į vietinę (tuteiši). Skurdus baudžiavinis lažinis ūkis, vėliau – ūkių skaldymasis, suvėlintas skirstymasis vienkiemiais ir Lenkijos valdymas (20 a.), atskyręs nuo visos Lietuvos kultūros raidos, čia išsaugojo archajines kultūros formas: miško verslus, senuosius gyvulininkystės produktų perdirbimo būdus (kiaulės skerdimą ant suolo, trumpalaikį mėsos sūdymą ir sūdytos mėsos apdžiovinimą saulėkaitoje, įdarytas lašinukais po dvi susiūtas taukines (įsnaujas), maisto gaminimą duonkepėje krosnyje). Išliko saviti tikėjimai ir namų apeigos: išgenant perginimas per kiaušinius, sudavimas verba gyvuliams per pirmąjį išginimą, gyvulių užrakinimas vadinamąja spyna (t. y. simbolinės spynos nešimas aplink bandą, siekiant ją apsaugoti), duonos su druska užarimas pirmojoje pavasarinio arimo vagoje, supimasis nuo Užgavėnių iki Sekminių, kad geriau augtų linai.
Piečiau Neries gyvenę dzūkai turėjo senųjų papročių: vadinamasis šokimas lenton, t. y. šokinėjimas ant lentos poromis iki Velykų, kad derėtų linai, pavasarį išgenant gyvulius ganykloje surinktų saugų (t. y. apsaugą suteikiančių akmenukų, dažniausiai atitinkančių avių kiekį ir spalvą) pakasimas tvarte, per rugiapjūtę rugienoje paskutiniame rugių kuokšte paliekama duonos su druska, vežant javus vadinamojo prapjovų diedo statymas javų apsaugai klojimo kertėje ir kiti.
Į vakarus nuo Šventosios, derlingose Pienionių ir Upytės apskrityse, gerai derėjo javai ir linai, buvo gausu pievų, bet daug kur iki panaikinant baudžiavą vyravo lažas. Čia pirmiausia dėl dirvas alinančio linų ūkio pradėjo plisti mėžiniui kaupti pritaikyti tvartai su diendaržiais, uždarõs plano struktūros tvartai su arklidėmis. Laikyta daug pieninių galvijų, mokėta gaminti šustinę grietinę (iškaitinama specialiame inde, išrūgos nusiurbiamos per šiaudą), iš rūgštaus pieno – kastinę grietinę (naudota vietoje sviesto), pariebintus ir kiaušiniais pagardintus varškės sūrius, kimštas avienos skilandis. Iki 20 a. išliko amžiaus grupių papročių, pvz., Sekmines atskirai švęsdavo vaikai (piemenys), jaunimas ir vedusieji. Iki 20 a. vidurio vestuvių papročiuose (lietuvių vestuvių papročiai) išliko baudžiavos laikų bruožų (pinigų rinkimas nuotakai – vadinamoji mezliava, t. y. jų metimas ant vainiko, vadinamasis sodo pirkimas ir kita).
16 a. savitu ūkiu išsiskyrė žemaičiai, kurių administracinės teritorinės ribos iki 19 a. mažai keitėsi. Didelė jų dalis priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valsčiams, vėliau čia vyravo činšininkai ir laisvieji žmonės, turėję gana didelę ūkinės veiklos ir judėjimo laisvę. Jų kultūra buvo labiausiai susijusi su gyvulių ir linų ūkiu. Žemaičiai sukūrė ir ilgiausiai išlaikė daugialypės paskirties namą su patalpomis gyvuliams, tvartus sujungė su daržinėmis, anttvartyje pradėjo įrengti įvažiuojamas pašarų ir pakratų talpyklas. Jie naudojo savitą, pritaikytą mėsos produktams džiovinti ir rūkyti, gyvenamojo pastato apšildymo sistemą su pakuromis iš ūkinės priemenės (vėliau – iš židinio virtuvės) ir į ją išvestais krosnių dūmtraukiais. Žemaičių varškės ir sūrių gaminimo technologija pagrįsta saldaus pieno kaitinimu ant atviros ugnies. Jie darė kanapių pieną, kanapių varškę ir spirgynę. Turėjo sudėtingą linų apdirbimo (ypač mynimo) techniką, pritaikytą kolektyviniam darbui, naktines linamynio talkas su savitais apeiginiais ir žaidybiniais veiksmais, sudėtingų bendruomeninių Užgavėnių papročių, parodijuojančių visuomenės grupes.
Sūduvos gyventojų dauguma 13 a. buvo kryžiuočių išžudyti ar iškeldinti. Po karų 15–16 a. Lietuvai atitekusioje Užnemunėje apsigyvenę lietuviai sudarė suvalkiečių etnografinę grupę. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) čia Prūsijos valstybė įkūrė Naujosios Rytų Prūsijos provinciją, įvedė griežtą prūsų teisėtvarką, kuri sumažino bajorų ir padidino valstiečių teises. 1807 Tilžės sutartimi Užnemunė priskirta Varšuvos kunigaikštystei, įvestas Napoleono kodeksas ir panaikinta baudžiava, suteikiant teisę išsipirkti žemę. 1864 valstiečių naudojama žemė pripažinta jų nuosavybe, prievolės ir nesumokėti mokesčiai panaikinti. Čia pirmiausia radosi iš valstiečių kilusi lietuvių inteligentija, kuri subrandino nepriklausomos Lietuvos idėją ir padėjo pamatus lietuvių bendrinei literatūrinei kalbai. 19 a. antros pusės tradicinės kultūros formų įvairovė suvalkiečius sieja su lietuvininkais (moterų kepurėlės, siuvinėti adinuke baltai, kryželiu juodai ir peltakiuoti marškiniai), aukštaičiais (auksiniai ir sidabriniai galionai), dzūkais (raštuoti kaspinai ir metaliniai lankeliai). Iki 20 a. kaimuose austos kaišytinės ir siuvinėtos margaspalvės vilnonės prijuostės ir juostos, mėgtos iš karoliukų suvertos moterų galvos puošmenos.
Apie 16 a. Vokiečių ordinui priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje iš sulietuvėjusių prūsų (šiaurinių bartų, šiaurinių notangų, sembų), skalvių, nadruvių, jotvingių, vakarų žemaičių ir dalies pietų kuršių susidarė lietuvių etnografinė grupė, dar laikoma potaute – lietuvininkai. Jų ypač archajiška ir gana gryna lietuvių kalba 16–19 a. pirmoje pusėje buvo plačiau negu Lietuvoje vartojama viešajame gyvenime, valstybės įstaigose, mokyklose; čia išleista pirmoji lietuviška knyga (1547), pirmoji lietuvių kalbos gramatika (1653), pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą ir išleista Biblija (1735). Įkūrus Vokietijos imperiją labai padaugėjo lietuvininkų varžymų, pradėta persekioti lietuvių kalbą. 19 a. pabaigoje– 20 a. pirmoje pusėje dalis jų suvokietėjo, po Antrojo pasaulinio karo daugelis likusių grupių repatrijavo į Vokietiją; jų grupinės savimonės liekanų išliko Lietuvoje šiauriau Nemuno žemupio.
L: Lietuvių etnografijos bruožai Vilnius 1964; R. Kulikauskienė Lietuviai IX–XII amžiais Vilnius 1970; R. Rimantienė Pirmieji Lietuvos gyventojai Vilnius 1972; A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė Valstiečių linininkystė ir transportas Vilnius 1977; A. Daniliauskas Lietuvos miesto gyventojų materialinė kutūra XX a. Vilnius 1978; Lietuvių materialinė kultūra IX–XII amžiuje Vilnius 1971; Lietuvos socialistinio kaimo gyvenviečių formavimasis Vilnius 1980; Iš lietuvių etnogenezės Vilnius 1981; P. Dundulienė Lietuvių etnografija Vilnius 1982, Lietuvių etnologija Vilnius 21991; J. Kudirka, V. Milius, A. Vyšniauskaitė Valstiečių verslai Vilnius 1983; Lietuvių etnogenezė Vilnius 1987; R. Merkienė, V. Milius Žemės ūkio inventorius Vilnius 1989; R. Merkienė Gyvulių ūkis XVI a.–XX a. pirmojoje pusėje. Etninės patirties ištakos Vilnius 1989; A. J. Greimas, S. Žukas Lietuva Pabaltijy. Istorijos ir kultūros bruožai Vilnius 1993; R. Detlefzenas Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios Vilnius 1995; A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė Lietuvių šeima ir jos papročiai Vilnius 1995; Vakarų baltai Vilnius 1997; R. Kulikauskienė Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai (I–XVI a.) Vilnius 1997; V. Savoniakaitė Audiniai kaimo kultūroje (Lietuvių geometriniai raštai XIX–XX amžiuje) Vilnius 1998; P. Kalnius Etniniai procesai pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje Vilnius 1998; R. Paukštytė Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime Vilnius 1999; Ž. B. Šaknys Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje. Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius 1992 gruodžio 3–4 d., 1993 gruodžio 2–3 d., 1995 gruodžio 14–15 d. Vilnius 1999; V. Tumėnas Lietuvių tradicinių juostų ornamentas: tipologija ir semantika Vilnius 2002.
1995