lietùvių gimtùvių papročia
Lietuviams kūdikio gimimas buvo artimai susijęs su ikikrikščioniškosiomis įvesdinimo į šeimą apeigomis (vėliau jos pritapo prie bažnytinio krikšto), jas Mažojoje Lietuvoje aprašė M. Pretorijus (17 amžius). Pribuvėja gimusį kūdikį suvystytą (vystydavo padėvėtos drobės vystyklais, kad užaugęs nedraskytų drabužių) parodydavo tėvui ir motinai, nuliedavo Žemynai gėrimo, duoto naujagimio tėvo, linkėdama žemei vaisingumo ir prašydama kūdikiui laimės. Indą su gėrimu tris kartus siųsdavo ratu (gėrė visi trys). Valgių likučius (vaišes paruošdavo tėvas) sudegindavo arba atiduodavo šuniui. 20 a. pirmos pusės gimtuvių papročiuose buvo apeigų, susipynusių su senovės tikėjimu – kūdikio pirmojo prausimo vandenį pildavo prie židinio, krosnies ar po slenksčiu, kad vaikas laikytųsi namų, prausdavo pienu, kad būtų skaisčiaveidis, guldydavo ant knygos, kad būtų mokslus. Paskui kūdikį parodydavo šeimos nariams, kurie jį pabučiuodavo, kad visi gyventų meilėje. Iki krikšto kūdikis buvo vadinamas laikinu vardu – Ramučiu, Seneliu.
L: A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos Vilnius 1967; P. Dundulienė Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos Vilnius 1991, Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 1999 32005; B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; A. Vyšniauskaitė, R. Paukštytė, P. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 1993; R. Paukštytė Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaime Vilnius 1999.
1995