lietùvių gyvénsena. 12–15 a. lietuviai tapo žemdirbių tauta, kurios pagrindiniai verslai – lydiminė ir pūdyminė žemdirbystė bei gyvulininkystė. Arė jie arklu ir žagre su verstuve, kartais ir su geležiniais noragais, javus pjovė pjautuvu ir į jį panašiu peiliu, augino grikius, kanapes, linus, miežius, pupas, soras, rugius ir žirnius, laikė arklius, galvijus, ožkas, avis ir kiaules. 16 a. pirmoje pusėje lietuvių gyventose vietose žemės ūkio naudmenos prieledyninių upių ir moreninėse lygumose užėmė iki 30 %, moreniniuose kalvynuose ir ežeringose vietose – 30–50 % ploto, prieledyninėse ežerinėse lygumose buvo išsimėčiusios atskiromis salelėmis. Apie 31,4 % lietuvių gyvenviečių buvo kalvotuose moreniniuose žemėvaizdžiuose, 30,9 % – molingose lygumose, 25 % – slėniuose, 9,5 % – smėlingose lygumose, 3,2 % – pajūryje. Valakų reforma 16 a. antroje pusėje prisidėjo prie lietuvių kultūros ilgalaikių tapatumų susidarymo ir išlikimo iki pat 20 amžiaus. Per ją buvo sukurta uždara baudžiavinio ūkio sistema. Nuo geografinių sąlygų priklausanti ūkinė veikla bajorų žemėvaldos ir baudžiavinių santykių stiprėjimo sąlygomis sparčiai keitė Lietuvos kraštovaizdį ir gyvenseną. Pagyvėjus prekybai, ypač miško eksportui, 16 a. antroje pusėje–17 a. pirmoje pusėje iškirstose molingose lygumose įsikūrė 63 % visų gyvenviečių. 25 % jų buvo kalvoto moreninio kraštovaizdžio duburiuose ar pakilumose prie ežerų, pelkių, paupiuose. Valakais išmatuotoje geriausioje žemėje kurdinti palivarkai, aplink juos – kaimai. Trilaukės sėjomainos laukams – rugių, vasarojaus ir pūdymo – buvo skirti lygiais rėžiais padalyti ir kelio jungiami 3 sklypai. Viduriniame vienoje kelio pusėje stovėjo gyvenamieji namai ir klėtys, kitoje – aptvaras su pašiūrėmis (vėliau – su tvartais) gyvuliams, atokiau – kluoniena su javų žardais ir aikštele jiems kulti, klojimas. Ilgainiui susidarė didelei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daliai būdingi gatviniai kaimai su atskirais dvigaliais gyvenamaisiais namais, viduryje turinčiais priemenę, ir ūkio inventorius, rodantis, kad gyvulių patalpos ir pastatai pašarams laikyti buvo toli vienas nuo kito – pašarams nešioti buvo naudojamos baltiško tipo rezginės. Trilaukis daug kur išliko iki pat per 1861 valstiečių reformą skirtų išperkamųjų žemės mokesčių panaikinimo (1907) – iki tol valstiečiai negalėjo laisvai disponuoti savo žeme, o Rytų Lietuvos dalyje (ypač Lenkijos valdomame Vilniaus krašte), kurios nepalietė Stolypino reforma (1906) ir Lietuvos Respublikos žemės reforma (1919–39), išliko rėžiniai gatviniai kaimai. Per Valakų reformą kaimo gyventojams įvesta kolektyvinių prievolių: drauge rengti lydymus žiemkenčiams sėti, drauge sausinti žemę apie sodybas, laukų kelius ir kaimo gatves grįsti akmenimis, apipilti smėliu, rūpintis tiltų statyba ir remontu. Buvo įteisinta kaimynų talkos, pakeitusios bendrą didžiosios šeimos darbą. Ilgainiui jos tapo lietuvių gyvensenos ir kasdienės buities elgesio norma. Vyriausias vyras pagal tradiciją buvo oficiali šeimos galva ir tarpininkas tarp jos ir aukštesnės valdžios. Tokie bendruomeniniai ir šeimos narių santykiai gatviniuose ir kupetiniuose kaimuose išliko iki pat 20 a. vidurio.
Naikinant baudžiavą plėtėsi naujai ūkininkavimo sistemai taikoma žemėtvarka ir žemėnauda bei su jomis susijusi 19 a. linijinio, 20 a. ir spindulinio plano kaimo gyvenviečių plėtra. Vienkiemių sistema turėjo savų pranašumų – buvo galima geriau išnaudoti dirbamąją ir sodybos žemę, sudėtingesni darėsi kaimo statyba ir pastatų planai. Gausėjo universalių pastatų, turinčių keletą ar daugiau patalpų su aiškiu funkciniu ryšiu ir paskirtimi. Panaikinus baudžiavą įgyta asmens laisvė leido valstiečiams verstis ne tik žemės ūkiu, bet plačiau užsiimti amatais, migruoti. 1906 11 19 paskelbus Stolypino žemės reformą, imta masiškai naikinti gatvinius kaimus, jų irimą sustabdė ir kita linkme nukreipė 1940 prasidėjusi SSRS okupacija, žemės nacionalizavimas ir 20 a. antroje pusėje įgyvendinta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, visuotinė melioracija. Buvo sunaikinta didelė dalis lietuvių kaimo pastatų ir tradicinės agrarinės kultūros paveldo, pakeistas kraštovaizdis ir išplėtota profesionali kaimamiesčių statyba, suteikusi kaimui naują urbanizuotos industrinės kultūros formą ir kaimo gyvenseną priartinusi prie miestietiškos.
L: Lietuvių etnografijos bruožai Vilnius 1964; A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė Valstiečių linininkystė ir transportas Vilnius 1977; A. Daniliauskas Lietuvos miesto gyventojų materialinė kultūra XX a. Vilnius 1978; Lietuvių materialinė kultūra IX–XII amžiuje Vilnius 1971; Lietuvos socialistinio kaimo gyvenviečių formavimasis Vilnius 1980; P. Dundulienė Lietuvių etnografija Vilnius 1982, Lietuvių etnologija Vilnius 21991; J. Kudirka, V. Milius, A. Vyšniauskaitė Valstiečių verslai Vilnius 1983; Lietuvių etnogenezė Vilnius 1987; R. Merkienė Gyvulių ūkis XVI a.–XX a. pirmojoje pusėje. Etninės patirties ištakos Vilnius 1989; A. J. Greimas, S. Žukas Lietuva Pabaltijy. Istorijos ir kultūros bruožai Vilnius 1993; Vakarų baltai Vilnius 1997.
1995
lietuvių tautos kilmė ir raida