lietùvių išeivjos dail
Išeivijos dailininkų veikla
Baigiantis II pasauliniam karui iš Lietuvos pasitraukė apie 100 dailininkų. Vokietijos ir Austrijos perkeltųjų asmenų stovyklos tapo lietuvių kultūros ir meno židiniais; čia lietuviai atkūrė daugelį Lietuvoje veikusių organizacijų ir draugijų, steigė mokyklas. Dailininkai įsitraukė į stovyklų administravimą (V. K. Jonynas – Hanau, A. Varnas ir A. Staneika – Ravensburge), steigė privačias dailės studijas (V. Ratas‑Rataiskis – Augsburge, J. Kaminskas – Hanau, Č. Janušas – Würzburge, vėliau – Schwäbisch Gmünde, A. Tamošaitis – Glasenbache, Zalcburgo žemė), dekoravo koplyčias ir teatrus, kūrė dekoracijas saviveiklos ansambliams.
1946–49 Freiburge veikė V. K. Jonyno iniciatyva įsteigta Dailės ir amatų mokykla. Surengta dailės parodų perkeltųjų asmenų stovyklose ir Vakarų Vokietijos, Italijos, Prancūzijos galerijose bei muziejuose, išleista dailės leidinių. 1947 Freiburge įkurtas Lietuvių dailės institutas (iniciatorius V. Vizgirda; 1950 institutas perkeltas į Jungtines Amerikos Valstijas). 1948–51 iš uždaromų perkeltųjų asmenų stovyklų dailininkai persikėlė į Prancūziją (P. Gailius, V. Kasiulis, Ž. Mikšys, A. Mončys), Jungtines Amerikos Valstijas (A. Galdikas, A. Varnas, V. Vizgirda ir kiti), Kanadą (T. Valius, Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, Halina Jonė Naruševičiūtė‑Žmuidzinienė, 1906–89), Australiją (V. Ratas‑Rataiskis, A. Vaičaitis, Algirdas Šimkūnas, 1927–71, T. Zikaras, H. Šalkauskas).
Lotynų Amerikoje ir Australijoje, kur profesionalioji dailė nebuvo labai išplėtota, lietuvių dailininkų kūryboje ryškesnis tautinis identitetas, ją menkiau paveikė vietinė dailė, bet Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviams sunkiau sekėsi kūryboje išlaikyti tautinius bruožus, jiems didesnį poveikį darė ten vyraujančios tendencijos. 1957 Čikagoje įsteigta Čiurlionio dailės galerija tapo lietuvių išeivių kultūros, dailės sklaidos centru Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1977 Kingstone (Kanada) A. Tamošaitienės iniciatyva įsteigtas Lietuvių tautodailės institutas. 1985 Sidnėjuje G. Kazokienės pastangomis įsteigta Sidnėjaus lietuvių dailininkų draugija, rengtos lietuvių dailės parodos.
Grafika
R. Viesulas. Autoportretas kaip bulvė (medžio raižinys, 1967, Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas)
Į Vakarus pasitraukė daug žymių grafikų: P. Augius, V. K. Jonynas, V. Petravičius, V. Ratas‑Rataiskis, T. Valius ir kiti, todėl grafika išeivijoje labiausiai ir plėtota. Dailės ir amatų mokyklą Freiburge (Grafikos studijos vadovas T. Valius) baigė grafikai V. Ignas, A. Kurauskas, H. Šalkauskas, A. Šimkūnas, A. Vaičaitis, R. Viesulas. Prancūzijoje išsilavinimą įgijo tapytojai ir grafikai Ž. Mikšys, P. Gailius, V. Kasiulis, Šveicarijoje – P. Lapė. Daugelio grafikų ankstyvojo laikotarpio kūrybai būdinga dekoratyvi, ekspresyvi plastika, metaforiški vaizdai, dramatinė įtampa, estampuose įprasminta perkeltųjų asmenų patirtis, nerimas dėl okupuotos tėvynės, Lietuvos kaimo gyvenimo, krikščioniškoji tematika (T. Valiaus Gaisras Lietuvos bažnytkaimyje 1946, V. Petravičiaus Šauksmas audroje 1946, R. Viesulo Nukryžiuotasis 1950).
Grafikai iliustravo literatūros kūrinių, daugiausia poezijos (P. Augiaus iliustracijos S. Nėries knygai Žalčio pasakos, išleista 1947; V. Petravičiaus iliustracijos G. Krivickienės knygai Dainos 1948). V. K. Jonynas tradicine maniera iliustravo Vakarų Europos rašytojų (J. W. Goethe’s, P. Mérimée ir kitų) knygų. Išsisklaidę po kitas šalis grafikai neprarado savitumo. Veikiant Vakarų dailei nyko siaura grafikų specializacija, jie dažnai reiškėsi ir kitose dailės srityse (tapyboje, monumentaliojoje dailėje), grafikoje naudodavo įvairesnes raiškos priemones.
Vienas svarbiausių 6–9 dešimtmečio grafikos bruožų buvo tautinio tapatumo paieškos. Lietuvių folkloro įtakos būta įvairios: vienų dailininkų estampuose gausu tautinių motyvų, baltų mitologijos (V. Petravičiaus Medeina, Ganiklis, abu 1975; jo mokinės M. B. Stankūnienės ciklas Moterų darbai 1978; V. Švabienės estampai). Kiek kitaip folklorinį palikimą transformavo vėlyvojo modernizmo, ypač abstrakčiojo ekspresionizmo, įtaką patyrę (R. Viesulo ciklas Dainos 1959) arba prie raiškos problematikos susitelkę, sąlygiškų formų motyvus plėtojantys menininkai (P. Gailiaus Lietuviška siuita 1968). Netradicinė folkloro interpretacija būdinga Ž. Mikšiui, A. Dargiui, Irenai Mitkutei (1948–2000). Australijoje V. Ratas‑Rataiskis patyrė vietinių tradicijų, aborigenų meno įtaką, vaizdavo vietinę aplinką (Pasivaikščiojimo aikštė 1952).
V. Petravičius. Žmogaus likimas (spalvintas medžio raižinys, 1983)
4 dešimtmečio lietuvių knygų meno tradicijas tęsė P. Augius (iliustravo V. Mačernio Poeziją 1961), V. Petravičius (iliustravo A. Rūko knygą Mano tautos istorija 1966). V. K. Jonynas lietuvių literatūros (A. Vienuolio, P. Cvirkos, K. Borutos kūrinių) iliustracijose iš pradžių plėtojo neoklasicizmo elementus, vėliau – laisvesnę manierą. Vaizdais įprasmindami lietuvių klasiką R. Viesulas (M. Katiliškio knygos Užuovėja iliustracijos, 1952) ir A. Kurauskas (M. Katiliškio knygos Šventadienis už miesto iliustracijos, 1963) naudojo gruboką, ekspresyvią stilizaciją. Lietuvių literatūros klasiką individualia maniera iliustravo P. Lapė, V. O. Virkau, A. Korsakaitė‑Sutkuvienė, Zita Sodeikienė (g. 1934), I. Mitkutė.
Tapyba
Įvairiose pasaulio vietose kurta tapyba buvo veikiama 2–4 dešimtmečio lietuvių, vietinio ir klasikinio modernizmo tradicijų. Perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje plėtoti Tėvynės motyvai (V. Vizgirda), lyrinis ir harmoningas santykis su aplinka (A. Valeška, P. Kiaulėnas).
V. Ignas. Sapnas (aliejus, 1971, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
6 dešimtmečio įvairių kartų tapytojų paveiksluose vis dar vyravo autorių neoromantinę pasaulėjautą išreiškiantys gamtovaizdžiai. Gamta tapo atspirties tašku V. Vizgirdai, kurio peizažai tapo laisvesni, spontaniškesni (Pavasaris Bostone 1951), ir B. Murinui, nuosekliai plėtojančiam postimpresionistinį peizažą (Auštantis pavasaris 1963). Virtuoziška tapysena būdinga P. Kiaulėno ir V. Kasiulio kūriniams, V. Igno lyriškoms dekoratyvaus pobūdžio kompozicijoms. Dramatiškais žmogaus būties apmąstymais pasižymėjo iš Mažosios Lietuvos kilusio P. Domšaičio, A. Dargio, Z. Sodeikienės, V. Krištolaitytės ekspresionistiniai kūriniai. Socialine romantika išsiskyrė P. Puzino, realizmu – M. Šileikio kūryba. Pietų Amerikoje (Brazilijoje, Bolivijoje, Argentinoje) ilgą laiką gyvenęs J. Rimša kūryboje naudojo egzotiškų kraštų motyvus, ekspresyvią stilizaciją. 2–4 dešimtmečio lietuvių tapybos tradiciją tęsė A. Valeška, Jadvyga Dobkevičiūtė-Paukštienė (1913–2005), M. B. Stankūnienė.
Abstrakčioji tapyba, pradėta plėtoti išeivių kūryboje dar 5 dešimtmetyje, suklestėjo 6–7 dešimtmetyje. Jungtinėse Amerikos Valstijose susiformavusio abstrakčiojo ekspresionizmo stiliumi tapė A. Galdikas, A. Veščiūnas, P. Lapė, R. Viesulas, M. B. Stankūnienė. Abstrakčią raišką Niujorke plėtojo K. Žoromskis, J. Bagdonas, V. Krištolaitytė, I. D. Jurgelevičiūtė‑Griežė, E. Urbaitytė (Urbaitis), Čikagoje – A. Kurauskas, Povilas Kaupas (1898–1978), G. Žumbakienė, Kanadoje – J. K. Račkus, Prancūzijoje – P. Gailius, Šveicarijoje – J. Katiliūtė, Švedijoje – E. M. Budrys. Australijoje abstrakčiais ir abstrakčiojo ekspresionizmo kūriniais išgarsėjo H. Šalkauskas, E. Kubbos, L. Urbonas, A. Vaičaitis.
7 dešimtmetyje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko judėjimas prieš abstraktųjį ekspresionizmą, profesionaliojo meno elitiškumą. Niujorke gyvenantis J. Mačiūnas 1962 įkūrė Fluxus grupę, kuri mene iškėlė atsitiktinumą, žaidybinį pradą, ironiją. 1962–63 Fluxus rengė meno festivalius Vakarų Europos miestuose (Wiesbadene, Kopenhagoje, Paryžiuje, Düsseldorfe, Amsterdame, Nicoje), per festivalius kūrė hepeningus, performansus, literatūrinius pokštus ir muzikinius vaizdinius fragmentus, nukreiptus prieš profesionalųjį meną. 1963 Fluxus veikla persikėlė į Niujorką. J. Mačiūnas leido ir apipavidalino Fluxus leidinius, vienas pirmųjų pradėjo daryti multiplius; jo veikla turėjo įtakos postmodernizmo estetikai susiklostyti.
J. Mačiūnas. Fluxus lagaminai su dailininkų objektais (1966)
K. Zapkus. Lenktynės (akrilas, 1977, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus))
Nuo 7–8 dešimtmečio kaip priešprieša abstrakčiajam ekspresionizmui Jungtinėse Amerikos Valstijose plintantis popartas, minimalizmas ir opartas paveikė išeivių kūrybą. Geometrinio minimalizmo ir oparto įtaką patyrė K. Varnelis ir K. Žoromskis. Niujorko mokyklos atstovas K. Zapkus abstrakčias formas skaidė į struktūros segmentus. Vokietijoje monochrominius kūrinius tapė ir žemės meną kūrė T. Burba. Konceptualiojo meno veikiama formavosi Audriaus Plioplio (g. 1951) kūryba. 9 dešimtmetyje į išeivijos dailę įsiliejusi jaunoji karta (J. Valiūnas, A. Eiva, Vytautas Sakalas, g. 1951, R. Visgirda ir kiti) nesiekė nacionalinio savitumo, orientavosi į kosmopolitizmą ir postmodernizmą. Tapyboje ryšku įvairių technikų ir stilistikų deriniai, gausu citatų.
Skulptūra
Išeivijos skulptūroje reiškėsi įvairių kartų ir išsilavinimo skulptoriai. Vieni buvo baigę studijas Lietuvoje (J. Bagdonas, J. Dagys, V. Kašuba, A. Marčiulionis), kiti – Dailės ir amatų mokyklą Freiburge (A. Mončys, J. Pivoriūnas, Vitolis Dragunevičius (1927–2009), Gediminas Kaunas, R. Mozoliauskas, Vladas Petryla), vėliau tobulinosi įvairių šalių dailės mokyklose (J. Bakis, A. Braždys, E. Gaputytė, A. Kašuba, E. Kepalaitė (Kepalas), A. Mončys, R. Mozoliauskas, E. Urbaitytė). Skulptūros studijoje (vadovas A. Marčiulionis) Freiburge skleistas tradicionalizmas, diegtos Kauno meno mokykloje puoselėtos vertybės, buvo supažindinama su Vakarų Europos modernizmu. Pasklidusių po Jungtines Amerikos Valstijas, Europą ir Australiją menininkų ieškojimai klostėsi skirtingai. Skulptorių Jungtinėse Amerikos Valstijose (Petras Aleksa, 1924–2018, V. K. Jonynas, A. Kašubienė, E. Kepalaitė, E. Urbaitytė, K. Varnelis), Kanadoje (J. Bakis) ir Didžiojoje Britanijoje (E. Gaputytė, A. Braždys) plastikoje susiliejo pokario vėlyvojo modernizmo, vietinių tradicijų, vėliau – postmodernizmo bruožai.
Vėlyvojo modernizmo principus ir 2–4 dešimtmečio lietuvių plastikos bruožus savitai interpretavo Paryžiuje dirbantis A. Mončys (Vandens nešėja 1977). Jungtinėse Amerikos Valstijose kūrusio V. Kašubos kūryboje susiliejo art deco, neoklasicizmo ir vėlyvojo modernizmo bruožai (reljefas Būties kelionė 1984). V. K. Jonynas kūrė modernistines aliuminio skulptūras (Diana 1964, Motina ir vaikas, Šv. Pranciškus, abi 1969). Figūrinę plastiką plėtojusiems J. Dagiui, A. Marčiulioniui ir R. Mozoliauskui būdinga žmogaus kūno metaforos. Australijoje įsikūrusių T. Zikaro, I. Pocienės (Sakalauskienės) ir V. Jomanto kūryboje 2–4. dešimtmečio skulptūros tradicijos susipynė su H. Moore’o paskleista įvairialype formos analize, konstruktyvizmu, organiniu siurrealizmu. Pokyčiai 7 dešimtmečio Vakarų Europos mene, poparto dailės kryptis paveikė ir išeivių kūrybą. A. Kašubienė ir E. Gaputytė atsisakė tradicinės plastikos sampratos, sukūrė objektų, specifinės vietos kūrinių.
T. Zikaras. Figūra (aliuminis, 20 a. 7 dešimtmetis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Taikomoji dekoratyvinė dailė
Jungtinėse Amerikos Valstijose daug lietuvių ėmėsi dekoratyvinės dailės. 1951 A. Valeška Čikagoje įkūrė Vitražo ir mozaikos studiją (čia dirbo P. Augius, V. Ignas, V. Petravičius, R. Viesulas, A. Korsakaitė‑Sutkuvienė, A. Kurauskas ir kiti). 1951–54 V. Petravičius dirbo dizaineriu vitražo studijose Čikagoje. 1955 V. K. Jonynas kartu su Donu Schepherdu įsteigė meno studiją Jonynas and Schepherd Art Studio, Inc. Church Interiors‑Stained Glass, Mosaic, kurioje kurti vitražai, mozaikos ir bažnyčių interjerai (atlikta apie 60 užsakymų lietuvių parapijų bažnyčioms ir koplyčioms Čikagoje, Vašingtone, Niujorke, Maspethe, Niujorko valstija, Wiltone, Konektikuto valstija, ir kitur).
Reikšmingiausi V. K. Jonyno kūriniai – Šv. Petro bazilikos Romoje Lietuvių koplyčios aštuoni sienų reljefai (1968–70) ir Vatikano paviljono 1964 Niujorko pasaulinėje parodoje fasado ir bokšto dekoras. A. Elskus 1953–80 dirbo G. Durhamo vitražo studijoje Niujorke, sukūrė tapybiškos, laisvos kompozicijos vitražų ir mozaikų Niujorko, Floridos, Vašingtono, Naujojo Džersio bažnyčioms.
Keramikos dirbinių Jungtinėse Amerikos Valstijose sukūrė E. Marčiulionienė, A. Marčiulionis, P. Vaškys, R. Vizgirda, A. Kašubienė (Kašuba), Antanas ir Kostas Ulevičiai, M. Meškauskas, M. B. Stankūnienė, Kanadoje – J. Bakis, Sofija Pacevičienė, V. Balsienė, Australijoje – Jolanta Garolytė‑Janavičienė (g. 1929), D. Karpavičienė, U. V. Kazokaitė, J. Maželienė, Kolumbijoje – N. Sivickas (Sivickaitė), Vokietijoje – J. Kvedaravičius. Tekstilės srityje Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbo J. Monkutė‑Marks, A. Korsakaitė‑Sutkuvienė, Ina Nenortienė, M. B. Stankūnienė, E. Rastenienė, Kanadoje – Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, Australijoje – Undinė Adamkevičiūtė-Padoms.
Lietuvių išeivijos kūriniai Lietuvoje
Nuo 7 dešimtmečio išeivių parodos pradėtos rengti Lietuvoje: 1966 – V. Vizgirdos, 1969 – V. Igno, 1970 – V. Krivicko, 1977 – J. Rimšos, 1979 – V. K. Jonyno kūrinių (visos Vilniuje). Susidomėjimas išeivijos daile padidėjo 9 dešimtmetyje. 1988 Dailės parodų rūmuose Vilniuje surengta pirmoji grupinė išeivijos dailės paroda.
P. Domšaitis. Keturios figūros (aliejus, 1951, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Atkūrus nepriklausomybę nemažai išeivių dailininkų padovanojo savo kūrinius Lietuvos muziejams. 1993 Vilniuje surengta kolektyvinė paroda Sugrįžimas, 2000 – grupinė išeivių dailininkų paroda (iš Lietuvai dovanoto Čiurlionio galerijos Čikagoje rinkinio). 1990–99 Lietuvos nacionalinis dailės muziejus surengė 30 individualių išeivijos dailininkų parodų. 1992–99 Vilniuje eksponuoti V. Kašubos, 1992–98 Klaipėdoje – P. Domšaičio kūriniai. 1996 Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengta paroda Jurgis Mačiūnas. Fluxus menas‑pokštas. Įsteigti Fluxus kabinetai Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (1997), Kauno paveikslų galerijoje (2000). Nuo 2000 Zarasų krašto muziejuje eksponuojami M. Šileikio paveikslai. 2005 Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje surengta paroda Elena Gaputytė: Instaliacijos, 2006 – paroda Freiburgo dailės ir amatų mokykla. Dėstytojai ir mokiniai. Kai kurie dailininkai (K. Žoromskis, K. Varnelis, A. Tamošaitis, P. Lapė, V. K. Jonynas) grįžo gyventi į Lietuvą, dovanojo sukauptas dailės kolekcijas.
Savo dailės rinkinius Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui padovanojo menotyrininkė G. Kazokienė (Australija). 1996 atidaryta V. K. Jonyno galerija Druskininkuose, 1999 – A. Mončio muziejus Palangoje, 1998 – K. Varnelio namai Vilniuje, 2001 – J. Monkutės‑Marks galerija muziejus Kėdainiuose, 2001 – P. Domšaičio galerija Klaipėdoje, 2003 – Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija Židinys, 2013 – V. Kasiulio dailės muziejus, abu Vilniuje. 2010 įkurtas Lietuvos išeivijos dailės fondas, kurio tikslas – sistemingai tyrinėti išeivijos dailę bei grąžinti kūrinius į Lietuvą.
Po nepriklausomybės atkūrimo į Jungtines Amerikos Valstijas ir Vakarų Europą laikinai arba nuolatiniam gyvenimui išvažiavo dalis lietuvių menininkų. Paryžiuje kuria (ar kūrė) S. ir P. Stanikai, Varšuvoje – jau anksčiau iš Lietuvos išvykęs S. Eidrigevičius, Niujorke – grafikas R. Bartkus, tapytojas ir fotografas A. Naujokaitis (1961–2012), juvelyrai A. Šepkus, Ž. Bautrėnas, Jonas Balčiūnas, Vaidilutė Vidugirytė ir kiti.
P: B. Murinas Išeivijos laikotarpio 1945–1980 dailės kūrybos albumas Chicago 1981; Lietuvių tautodailės institutas išeivijoje Toronto 2000; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; S. Goštautas, I. Korsakaitė, V. Liutkus, L. Laučkaitė, E. Lubytė, G. Kazokienė Išeivijos dailė: Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo Vilnius 2003; R. Misiūnas Barakų kultūros knygos: Lietuvių DP leidyba 1945–1952 Vilnius 2003; B. Kleizaitė‑Vasaris Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse Vilnius 2004; Fluxus‑Codex New York 1988; Lygtis su nežinomaisiais: Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar / sud. R. Žukienė, D. Kuizinienė Vilnius 2024; A. Kezys Lithuanian Artists in North America: Exhibitors in Dailė’91, ’92 and ’93 Chicago 1994.
2972