lietuvių kalbos fonologija

lietùvių kalbõs fonològija

Bendrinės lietuvių kalbos fonologinę sistemą sudaro fonemos (fonema, fonemų klasės) ir prozodiniai elementai, arba prozodemos (prozodema). Ryškiausi jos bruožai: keturkampė balsių sistema, turinti tiek pat aukštutinių (bei vidutinių) ir žemutinių fonemų; priebalsių tembrinė (minkštumo, palatalizacijos) koreliacija, aprėpianti visas fonemas (išskyrus /j/); laisvas distinktyvinis kirtis kartu su laisva funkcionuojančia kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse balsių kiekybės koreliacija; priegaidės – tonams artimi skiemens fonologiniai požymiai, skiriami tik kirčiuotuose skiemenyse.

Lietuvių kalbos fonemos

Fonemų sistemoje priešinami centriniai elementai – balsiai, vieni patys galintys funkcionuoti kaip skiemenys, ir periferiniai, arba marginaliniai, elementai – priebalsiai – fonemos, kurios tokių funkcijų neatlieka. Iš viso bendrinėje lietuvių kalboje yra 14 balsinių fonemų: /i ie  e a o uo u i <ẹ> e a <ɔ> u/. Fonemos <ẹ> ir <ɔ> – periferinės, galimos tik svetimos kilmės žodžiuose; be to, <ẹ> yra fakultatyvi, arba vadinamoji dviveidė, fonema, dažniausia sutampanti su /e/ (pvz., žodį mètras galima tarti [tras] ir [ètras]). Iš dvibalsių ir dvigarsių savarankiškomis fonemomis laikytini tik /ie uo/ – visi kiti dvibalsiai [ai au ei ir kiti] ir mišrieji dvigarsiai yra 2 fonemų junginiai.

1

Svarbiausi balsių poziciniai variantai, arba alofonai, priklauso nuo gretimų priebalsių tembro, kirčio ir priegaidžių. Po minkštųjų priebalsių balsiai (bent jų pradžia ar pabaiga) būna aukštesnio tembro ir priešakesnės artikuliacijos negu greta kietųjų, plg. kùro [kro·] ir kiùro [ro·], žalóji [žałó·ji] ir žalióji [ža·ji]. Prieš kietuosius priebalsius daugelis balsių atviresni ir žemesnio tembro, prieš minkštuosius – uždaresni ir aukštesnio tembro, plg. nẽša [·ša] ir nẽšė [ẽ··], geràs [ràs] ir ger [ẹr], rša [rša] ir rši [ri]; tokiais atvejais labai varijuoja [ie uo] pabaiga. Tvirtagalių ir nekirčiuotų dvifonemių dvibalsių pirmasis dėmuo /e a/ redukuojamas, pvz.: kečia [ẹ.[formule]], takai [tα.kαi], daũg [dåũ.ḱ].

Kiekybės – ilgųjų (įtemptųjų) ir trumpųjų (neįtemptųjų) balsių – priešprieša (opozicija) galimà visose pozicijose (nors nekirčiuoti ilgieji balsiai ir linkę trumpėti, jie išlaiko akustinio ir artikuliacinio įtempimo požymį); įtempimo–neįtempimo požymiai lemiami ir tada, kai balsiai pailgėja dėl intonacijos. Daugelyje nevienskiemenių žodžių ir formų negaliniai kirčiuoti /e a/ ilginami (kepù → kẽpa, vakara → vãkaras, bet plg. kèpti ir pàkepė, gerèsnis ir geràsis, įvardis màno ir veiksmažodžio esamojo laiko 3 asmuo mãno). Priešakiniams (priešakinės eilės) balsiams būdinga tai, kad prieš juos neutralizuojama priebalsių tembrinė koreliacija. Balsių junginiai lietuvių kalbai nebūdingi. Hiatas pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose ar kitų nelietuviškų žodžių šaknyse (aeròbika, alas, poèzija, Gaònas, bet plg. soci[]ològija, archã[]ika) ir priešdėlio bei šaknies ar dūrinio dėmenų sandūroje (neates, tebèūžė, juodaãkis).

Bendrinės lietuvių kalbos priebalsių sistemą sudaro 45 fonemos: /p  b  t <> d <> k  g  c  ʒ  č  ǯ  <f > s  z  š  ž  <x  h > v  j m  n  l  r ȓ/. 8 fonemos <  f  x  h > yra periferinės (galimos beveik tik nesenų svetimos kilmės žodžių kamiene): dėl < > plg. tiùlis, Diùseldorfas; jei ne tokie atvejai, garsai [ ], pvz., tiẽsiai [iẽẹi], didýbė [ii··], būtų tik fonemų /t d/ alofonai. Periferinėms fonemoms artimos afrikatos (priebalsiniai dvigarsiai) /c  ʒ  č ǯ/ [[formule]]. Lietuvių kalbos priebalsiams labai būdinga tembrinė koreliacija – žemesnio tembro kietųjų ir aukštesnio tembro minkštųjų fonemų priešprieša. Visi priebalsiai, išskyrus palatalinį (liežuvio vidurinį) [j], prieš užpakalinius balsius gali būti minkšti (palatalizuoti) arba kieti (nepalatalizuoti – veliariniai ar veliarizuoti). Šie požymiai ir juos turinčios fonemos čia atlieka skiriamąją (distinktyvinę) funkciją, pvz., kiùro ir kùro, siùsti ir sùsti, švariùs ir švarùs. Ši koreliacija neutralizuojama prieš priešakinius balsius, priebalsius ir pauzę. Svarbi ir trankiųjų (nesklandžiųjų) priebalsių duslumo–skardumo koreliacija – /p/ : /b/ = /t/ : /d/ = /k/ : /g/ = /s/ : /z/ = // : // ir kiti. Ji galimà tik prieš balsius ir balsinguosius (sklandžiuosius) priebalsius /v j n l r ir kitus/ (plg. tvarùs ir dvarùs, klósto ir glósto, prastà ir brastà). Prieš trankiuosius ir žodžio gale duslumo–skardumo koreliacija neutralizuojama: prieš pauzę visi trankieji suduslėja (plg. daugumà : daũ[ḱ]), prieš trankiuosius skardumą ar duslumą lemia tolesnio priebalsio skardumas ar duslumas.

2

Svarbesni priebalsių alofonai: liežuvio užpakalinis [ ŋ] ← /n / prieš /k g  /, pvz., bangà [bagà], brangiaũ [braŋåũ.]; neskiemeniniai [ ] ← /j v/ žodžio gale ir prieš priebalsius, pvz., žolėjè : žolj [žo··], sudiẽu (← su Dievù), dažnai – ir tarp balsių: vijmas = [ijmαs] / [imαs], bùvo = [bùvo·] / [bùo·]; nosiniai ir šoniniai sprogstamieji [[formule]] ir kiti prieš /m n l/ tipo fonemas, pvz., apmáuti [a[formule]á.ui], lidnas [[formule]αs], putlùs [pu[formule]ùs], vedlỹs [ve[formule]s]. Žodžių pradžios trinariai priebalsių junginiai užrašomi formule STR- (S – pučiamasis trankusis priebalsis, T – sprogstamasis priebalsis, R – balsingasis, arba sklandusis, priebalsis, pvz., sklaidýti, spjáuti, stráipsnis, stvárstyti). Iš jų praleidžiant po vieną elementą išvedami dvinariai: TR- (pvz., blãkė, kráuti, pjáuti, tvãnas); SR- (pvz., slãptas, sráigė, švarùs, žmogùs), ST- (pvz., skabýti, spalvà, šta). Galiniai junginiai yra pradinių veidrodinis atspindys, prie kurio kartais šlyja fonemos /k t/: STR- → -RTS (čikš, čiups), TR- → -RT (plk, tap), SR- → -RS (pages, viš), ST- → -TS (làks, šnỹpš); plg. dar švlp-t, pabéls-k, numè[ks]-k. Prieš didžiausią junginį, kurio struktūrinis tipas galimas žodžio pradžioje (tai gali būti ir vienas priebalsis), eina fonologinio skiemens riba, pvz., ai-strà, t-kras, šiùk-šlės, žvig-ždas, tip-ti, stãb-do.

Lietuvių kalbos prozodemos

skiemens prozodinių požymių ir jų santykių schema: S – skiemuo, T – trumpasis, I – ilgasis, K – kirčiuotas, Nk – nekirčiuotas, C – cirkumfleksas, A – akūtas

Žodžio bei skiemens prozodiniai elementai yra kirtis ir priegaidės. Bendrinės lietuvių kalbos (ir visų tarmių) kirtis yra vieno skiemens paryškinimas žodyje, kontrastuojantis ne tokiam ryškiam kitų skiemenų tarimui. Kaip fonologinė viršūnė jis gali būti bet kuriame skiemenyje (pérsikraustydavome, nebepaskvietėme, nebeparsigabenaũ) ir atlikti distinktyvinę, žodžių ir formų skiriamąją (plg. gria ir girià, klimas ir kilmas, susùkti ir susukt, būsimojo laiko 2 asmuo rši ir esamojo laiko riš, dgs. gal. šrdis ir vns. vard. širds), ir kulminatyvinę, savarankiškų žodžių signalo (plg. dù jõs ir dùjos, k ràs ir kãras, ku šs ir kušis), funkciją. Tam tikrais atvejais, be pagrindinio, galimas ir šalutinis kirtis (atitinkamai „ʹ“, „͵“, pvz., ʹkẽturias͵dẽšimt ʹGrška͵bdis, ʹpabu͵čiúoti, ʹpérsi͵klė). Lietuvių kalbos žodžių ir formų kirčio vietą nustato morfonologijos specialus skyrius. Kirčiuotuose ilguosiuose (sunkiuosiuose) skiemenyse, t. y. skiemenyse, turinčiuose ilgąjį balsį arba dvifonemį dvibalsį ar mišrųjį dvigarsį, galimà distinktyvinė priegaidžių (skiemens intonacijų, tonemų) priešprieša.

Priegaidės yra dvi: akūtas – tvirtapradė, arba staiginė, priegaidė (beveik visada žymima dešininiu ženklu akūtu, retkarčiais – kairiniu ženklu graviu) ir cirkumfleksas – tvirtagalė, arba tęstinė, priegaidė (žymima riestiniu ženklu cirkumfleksu), plg. veiksmažodį klóstė ir daiktavardį klõstė, rgti [rú·ki] ir rkti [rũ·ki], retenos ‘barniai’ ir riẽtenos ‘vijokliai’, šáuk ir šaũk, gnti ir giñti. Trumpieji (lengvieji) skiemenys, t. y. skiemenys, kurių pagrindas yra trumpasis balsis, priegaidės neturi – kairinis ženklas, kuriuo jie žymimi, rodo tik kirčio vietą. Aiškiai skiriasi dvigarsiniai ir balsiniai priegaidžių poziciniai variantai, arba alotonai. Cirkumfleksas paryškina ir pailgina antrąjį dvibalsio arba mišriojo dvigarsio sandą, o pirmąjį susilpnina, pvz., takai [tα.kαi], šaũk [šåũ.ḱ], giñti [i.i], kupė [ku.·], katas [kα.tαs], pavekti [paẹ.ki]. Atitinkami akūto alotonai pabrėžia pirmąjį dėmenį: [a·e] tais atvejais įtempti ir pailgėję, pvz., táikai [tá.ikαi], šáuk [šá.uḱ], káltas [ká.ɫtαs], pavérgti [pa.ȓki]); tik [i u <ɔ> (<ẹ>)] linkę išlaikyti neįtemptą artikuliaciją, pvz., gnti = [g], kúrpė = [kr·], spórtas = [sprtαs]). Vienabalsiniai priegaidžių alotonai (ir tie, kurių pagrindas /ie uo/) tolygesni negu dvigarsiniai; juos tariant tokio kiekybinio ir kokybinio skiemens pabaigos ir pradžios kontrasto nebūna – akūtą nuo cirkumflekso skiria tik staigesnis pagrindinio tono bei intensyvumo kitimas ir kiek mažesnė trukmė.

L: A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius ²2003, Bendrinės lietuvių kalbos statistinė struktūra: fonologijos dalykai Vilnius 2010; K. Garšva Lietuvių kalbos paribio šnektos: (Fonologija) Vilnius 2005; N. Trubeckoj Osnovy fonologii Moskva 1960, Grundzüge der Phonologie Göttingen 1977.

1824

lietuvių kalba

lietuvių kalbos kilmė

lietuvių bendrinė kalba

lietuvių rašomoji kalba

lietuvių kalbos rašyba

lietuvių kalbos morfonologija

lietuvių kalbos morfologija

lietuvių kalbos leksika

lietuvių kalbos sintaksė

lietuvių kalbos tarmės

lietuvių kalbos ir kultūros studijos užsienyje