lietùvių kalbõs lèksika
Lietuvių kalboje leksika yra labiausiai kintantis kalbos lygmuo. Vieni žodžiai išnyksta, vietoj jų atsiranda naujų. Dabartinėje lietuvių kalboje ypač daug atsiranda įvairių sričių terminų. Lietuvių kalbos leksiką sudaro senieji, dar iš indoeuropiečių prokalbės paveldėti žodžiai, skoliniai, paveldėtų žodžių ir skolinių pagrindu sudaryti naujadarai.
Lietuvių kalbos leksika, paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės
Iš indoeuropiečių prokalbės paveldėti tie žodžiai (gali būti mažiausiai keturių tūkstantmečių senumo), kurių atitikmenų yra ir baltų, ir kitų indoeuropiečių šeimos daugelio grupių kalbose (lietuvių aks, latvių acs, prūsų ackis ‘akys’, senovės slavų oko, rusų oko, senovės indų ākṣī ‘dvi akys’, graikų ósse < *oqe, lotynų oculus, gotų augō, armėnų akn ‘akis, skylė’, albanų sy, tocharų A ak, tocharų B ek). Šis leksikos sluoksnis gerai išlaikytas: kūno dalys (alknė, auss, dants, nósis, smãkras, širds ir kitos), giminystės terminai (brólis, broterlis, dievers ‘vyro brolis’, dukt, mõtė, móteris, pàts ‘vyras’, sesuõ, sūnùs, šeimà ir kiti), gyvūnai (angs, ántis, ašvà ‘kumelė’, avs, bẽbras, élnias, lašišà, lšis, ožỹs, pašas, šuõ, vešis, vikas, žąss, žuvs ir kiti), augalai (aksnis, béržas, java, úosis ir kiti), negyvoji gamta (akmuõ, aušrà, debess, laũkas, mãrios, miglà, rasà, sáulė, sniẽgas, vanduõ, žiemà ir kita), žemės ūkis, buitis, technika (árti, drti, málti, sti, vèžti, ašs, dùrys, gadas, grnos, jùngas, medùs, pela, rãtas, tiñklas, vlna ir kita), skaičiai (dù, añtras, trỹs, ketur, dẽšimt, šitas ir kiti), ypatybių pavadinimai (aštrùs, dešinỹs, jáunas, kéršas, pavas, raũdas, sẽnas ir kiti). Daug lietuvių kalbos (ar báltų) žodžių atitikmenų turi tik slavų kalbos (plg. lietuvių galvà, latvių galva, prūsų galwo ir senovės slavų, bulgarų, serbų, kroatų, slovėnų glava, čekų, slovakų hláva, lenkų głowa, aukštaičių lužitėnų hłowa, žemaičių lužitėnų głowa). Šiam leksikos sluoksniui priskiriamų žodžių (délnas, pištas, plaũčiai, rãgas, rankà, kiáunė, lepa, dirvà, ẽžeras, geležs, kltis, pirts, talkà, tauka, áiškus, krevas, saldùs, álkti, brsti, vrti ir kitų) dalis galėjo atsirasti tuo metu, kai baltų ir slavų protėviai sudarė tam tikrą gana artimą bendruomenę. Kita dalis galėjo būti vartota ir kitose indoeuropiečių kalbose, bet jose dėl vienų ar kitų priežasčių išnyko. Išskiriamas tam tikras leksikos sluoksnis, būdingas tik baltų, slavų ir germanų kalboms (plg. lietuvių tkstantis, latvių tūkstošs, prūsų tūsimtons, senovės slavų tysęšti, rusų tysjača, lenkų tysiąc, čekų, slovakų tisíc, serbų, kroatų tȉsuća, aukštaičių lužitėnų tysac), šiai grupei t. p. priklauso lietuvių kalbos žodžiai draũgas, ẽpušė, ešerỹs, rugia, vãbalas, vãškas, stóras, sūrùs, grsti ir kiti. Dalis lietuvių kalbos žodžių būdinga tik baltų kalboms (plg. lietuvių móša ‘vyro sesuo’, latvių māsa ‘sesuo’, prūsų moazo ‘teta’): bredis, genỹs, kelė, lydekà, mẽdis, pel, žrgas, žol, drtas, mãžas, pjáuti, ršti ir kiti. Esama lietuvių kalbos žodžių, kurie tikslesnių atitikmenų neturi jokioje kitoje kalboje, pvz., arklỹs, audrà, giltin, gyvãtė, mškas, paũkštis, plauka, šiáudas.
Lietuvių kalbos leksika, sukurta iš paveldėtų žodžių
Didžiausia lietuvių kalbos leksikos dalis yra iš paveldėtos leksikos lietuvių kalbos darybos priemonėmis sukurti žodžiai (pvz., aks – akẽlė, akýlas, akmirka, akmojis, akinia, ãkinti, akplėša, akratis, akivaizdùs ir kiti). Esama žodžių, žinomų, kas juos sukūrė ar pritaikė bendrinei lietuvių kalbai; ypač daug bendrinėje lietuvių kalboje įsigalėjusių žodžių yra sukūręs J. Jablonskis (ateits, atvirùkas, bendradabis, degtùkas, deguõnis, geróvė, spūdis, taka, kastùvas, ligóninė, mokyklà, mokinỹs, nedárbas, nepriklausomýbė, nẽtvarka, pažangà, pieštùkas, pirklỹs, pirmãdienis ir kitos savaitės dienos, prmininkas, pójūtis, praeits, sviedinỹs, švietmas, tamsuõlis, tesmas, turinỹs, vadovlis, valdiniñkas ir kiti).
Lietuvių kalbos skoliniai
Iš lietuvių kalbos skolinių daugiausia yra slavizmų (agukas, arbatà, bajõras, baravỹkas, bãtas, bažnýčia, cùkrus, česnãkas, karãlius, Kaldos, kãminas, knygà, krkštyti, krỹžius, kùmetis, morkà, pagõnis, põnas, põpierius, rõjus, rbas, rūdà, rūtà, sãkalas, semas, suknià, tabãkas, Velýkos ir kiti). Pirmieji skoliniai iš slavų kalbų į lietuvių kalbą pateko 9–11 a. (mulas, mutas, ridkas, stklas, tugus). Į lietuvių kalbą iš slavų atėję žodžiai dažniausiai pačių slavų buvo gauti iš kitų kalbų. Kur kas mažiau yra germanizmų (ãmatas, bùdelis, dùrpė, klùmpės, kùnigas, pnigas, rmas, ruñkelis, spnta, tùlpė), skolinių iš finų ir kitų kalbų. Bendrinėje lietuvių kalboje paplito ir Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvių sukurti žodžiai skadrė, žiniãsklaida ir kiti.
L: Lietuvių kalbos žodynas 20 t. Vilnius 1941–2002; V. Urbutis Žodžių darybos teorija Vilnius 1978; A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos leksika Vilnius 1990.
2069