lietuvių kalbos morfologija

lietùvių kalbõs morfològija, morfologija yra gramatikos šaka, tirianti žodžių formas, formų santykius ir sistemas (morfologinė kategorija), kaitybos paradigmas. Prie morfologijos skiriami ir morfemų sandaros, tarpusavio santykių bei distribucijos tyrimai (morfemika). Morfologija yra glaudžiai susijusi su žodžių daryba ir sintakse.

Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo. Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės: linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai; asmenuojami veiksmažodžiai; kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys. Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos. Galūnės daugiausia rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Ta pati galūnė gali turėti 2 ar kelias reikšmes (daiktavardžio formos stógas galūnė -as žymi vns. vardininko linksnį ir vyriškąją giminę, formos rankà galūnė -a – vns. vardininką, įnagininką ir moteriškąją giminę). Kaitybos priesagos daugiausia rodo žodžio formos paradigminius santykius su kitomis to žodžio formomis. Jomis žymimi būdvardžių laipsniai, veiksmažodžių laikai, nuosakos ir neasmenuojamosios formos; prie jų dažniausiai prisijungia ir galūnės, teikiančios kitų gramatinių reikšmių (pvz., dalyvių priesagos žymi rūšį ir laiką, galūnės – giminę, skaičių ir linksnį: nẽša-nt-is, -i, nèš-dav-ę, -us-ios, nẽša-m-as, -à). Kaitybos formų skirtumus kartais papildomai išryškina šaknies balsių kaita, arba apofonija (plg. gr-ia : gýr-ė, kùr-ia : kr-ė, vãg-ia : võg-ė).

Daiktavardžiai

Lietuvių kalbos daiktavardžiai yra 2 giminių: vyriškosios ir moteriškosios. Daugelis jų skiriasi kaitybos kamienais: vyriškajai giminei būdingi (i)a, (i)u kamienai (laũkas, kẽlias, dangùs), moteriškajai – (i)o, ė kamienai (dainà, mart, kat); i kamieno daiktavardžių giminė įvairuoja (plg. širds ir vags). Gyvus daiktus žyminčių daiktavardžių giminės skiriamos ir pagal lytį (plg. vyr. g. daiktavardžius su mot g. galūnėmis -a, -ė: viršilà, ddė). Šios galūnės būdingos ir grupei daiktavardžių, apibūdinančių ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties asmenis su neigiamais požymiais (mušeikà, válkata, mėm). Dauguma daiktavardžių turi 2 skaičius – vienaskaitą ir daugiskaitą. Tarmėse ir grožinėje literatūroje su skaitvardžiu du, dvi dar pavartojama ir dviskaita (dù vaikù, dv sẽseri). Skaičiais nekaitomi vienaskaitiniai daiktavardžiai turi tik vienaskaitą (svestas, vãris, drąsà, jaunmas), daugiskaitiniai – tik daugiskaitą (mltai, žrklės, dùjos, dùrys, tyma). Daiktavardžių 6 linksniai, žymintys žodžių santykius (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas ir vietininkas), sudaro priešpriešą šauksmininkui, žyminčiam kreipimosi objektą ir turinčiam tik vienaskaitos formas. Tarmėse ir grožinėje literatūroje vartojamas ir krypties linksnis – iliatyvas, kurio sustabarėjusios formos jau laikomos prieveiksmiais (laukañ, pevon; laukúosna, pevosna). Linksniavimo skirtumus lemia kamiengalio balsiai, vadinamieji kaitybos kamienai, dažniausiai jau susilieję su linksnių galūnėmis (geriausiai matomi iš dgs. naudininko). Pagal kaitybos kamienus skiriamos daiktavardžių 5 linksniuotės: (i)a (darbáms, bróliams), (i)u (sūnùms), (i)o (mergóms, marčióms), ė (katms), i (ausms); tik iu kamieno negalima nustatyti iš dgs. naudininko, nes jis yra gavęs produktyviausio (i)a kamieno galūnes (vasiams, skačiams kaip arkliáms, svečiáms). Prie i linksniuotės prisišliejo senojo priebalsinio kamieno formos (piemenms, seserms). Remiantis vyraujančiomis (i)a ir (i)o linksniuotėmis linkstama daryti ir kai kurias u ir i linksniuočių formas (dgs. vard. sūna kaip vaika, vns. įn. žvriu, pečiù, ãkmeniu kaip árkliu; šrdžia, nakčià kaip žinià); beveik visai į (i)a linksniuotę perėjo daiktavardis mnuo.

Būdvardžiai

Lietuvių kalbos būdvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Jų formos yra priklausomos nuo daiktavardžių ar įvardžių, su kuriais derinamos. Dalis būdvardžių yra išlaikę ir bevardės giminės formas su -(i)a ir -u, daugiausia vartojamas apibendrinto požymio reikšme (čia šálta, gyventi gẽra, pienas skanù). Linksniavimas aiškiai skiriamas pagal giminę: visi vyriškosios giminės būdvardžiai yra (i)a ir iu linksniuočių (gývas, stãčias, mednis, lýgus), moteriškosios – (i)o (gyvà, stačià) arba ė linksniuočių (mednė, apýmažė). Būdvardžiai beveik neturi šauksmininko (jį atstoja vardininkas) ir nuo daiktavardžių skiriasi kai kurių linksnių galūnėmis, perimtomis iš įvardžių (vyr. g. vns. naud. gyvám, drąsiám, vns. viet. gyvamè, drąsiamè, dgs. vard. ger, dgs. naud. gerems). Savitos yra būdvardžių įvardžiuotinės formos su priaugusiais įvardžių linksniais, turinčios apibrėžiamąją, išskiriamąją ir pabrėžiamąją reikšmes (baltàsis, baltóji, gražùsis, gražióji). Dauguma būdvardžių laipsniuojami, t. y. gali turėti aukštesniojo (su priesaga -esn- – didèsnis, -ė) ir aukščiausiojo laipsnio formas (su priesaga -iaus- – didžiáusias, -a). Bevardės giminės, įvardžiuotinių ir laipsnių formų neturi santykiniai būdvardžiai (auksnis, -ė, dvilỹpis, -ė, baltaõdis, -ė).

Skaitvardžiai

Vieni skaitvardžiai morfologinėmis ypatybėmis artimi daiktavardžiams (dešimts, trẽjetas), kiti – būdvardžiams (venas, -à, prmas, -à), bet skiriasi apibrėžta skaitine reikšme, kai kurie – ir savita forma. Kiekiniai skaitvardžiai žymi abstraktų skaičių arba skaičiais reiškiamą daiktų kiekį; jie skirstomi į pagrindinius (dù, trỹs, dvdešimt ir kiti), dauginius (nuo 1 iki 9), vartojamus su daugiskaitiniais daiktavardžiais (dvej, trej, ketver), kuopinius (dvẽjetas, trẽjetas, kẽtvertas) ir trupmeninius (vienà antróji, dv ketvitosios). Kelintiniai skaitvardžiai žymi daiktų skaičiaus vietą eilėje (prmas, -à, añtras, -à). Jie turi būdvardžiams būdingas giminių, skaičių ir linksnių, t. p. įvardžiuotines formas. Dešimčių pavadinimai (dẽšimt–devýniasdešimt) linksniais nekaitomi, skaitvardžių vienúolika–devyniólika galininkas sutampa su vardininku (mačiau vienúolika / dvýlika vaikų).

Įvardžiai

Lietuvių kalbos įvardžiai, galintys nurodyti ir atstoti įvairius daiktavardžius ir būdvardžius, turi giminę, skaičių ir linksnį. Kai kurie giminėmis kaitomi (vadinamieji gimininiai) įvardžiai yra išlaikę bevardę giminę (vsa, kta). Asmeniniai įvardžiai àš, tù, mẽs linksniuojami supletyviškai (skirtingų kamienų pagrindu, plg. àš, mans, mán; tù, tavs, táu; mẽs, msų, mùms, mùs); jie turi ir dviskaitos formas (mùdu, mùdvi; jùdu, jùdvi). Be kilmininko objektinių formų mans, tavs, savs, vartojamos savybinės (posesyvinės) formos màno, tàvo, sàvo, o sangrąžinis įvardis savs, neturintis vardininko, siejamas su visais asmenimis (plg. tù / js / j / jiẽ / jõs nemėgsta savs, myli savè). Gimininiai įvardžiai nuo daiktavardžių skiriasi 4 linksnių galūnėmis: vyr. g. vns. naudininko (tám, visám), vietininko (tamè, visamè), dgs. vardininko (tiẽ, vis) ir naudininko (tems, visems); šias galūnes iš jų yra perėmę ir būdvardžiai. Kai kurie įvardžiai gali būti ir įvardžiuotiniai (jisa, jina; tasa, tóji; manàsis, -óji).

Veiksmažodžiai

Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies formas. Jos daromos iš esamojo, būtojo kartinio laiko ir bendraties. Esamojo laiko yra 3 kaitybos kamienai (a, i ir o : nẽša, tỹli, rãšo), būtojo kartinio – 2 (o ir ė : bgo, nẽšė). Būtasis dažninis laikas yra tam tikras veikslinis būtojo laiko variantas, daromas iš bendraties su priesaga -dav- ir turintis o kamieną (nèš-dav-o, rašý-dav-o). Būsimasis laikas daromas iš bendraties su priesaga -s(i)- (bg-si-me, bg-si-te, bg-s). Nuosakos skiriamos pagal kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu. Tiesioginė nuosaka neturi specialių rodiklių, į ją įeina visos laikų formos. Tariamoji nuosaka daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -čia- (e-čia-u), -tum(ė)- (e-tu(mė)-me), -tų (e-tų). Liepiamoji nuosaka (išskyrus 3 asmenį) daroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i) (nèš-k, skub-k; nèš-ki-te, skub-ki-te); 3 asmens forma (vadinama ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te- ir galūne -ie (te-neš-iẽ) arba -i (te-dãra-i). Veiksmažodžio asmenį ir skaičių rodo prie kaitybos kamieno pridedamos galūnės: vns. 1 asmens -u / uo (esamasis laikas neš-ù, neš-úo-si; tiki-ù, tiki-úo-si; raša-ũ, raša-ũ-si, būtasis kartinis rašia-ũ, rašia-ũ-si), 2 asmens -i / ie (esamasis laikas neš-, neš-e-si; tik-, tik-e-si; raša-, raša--si, būtasis kartinis raše-, raše--si), dgs. 1 asmens -me / mė (esamasis laikas nẽša-me, nẽša-mė-s; tki-me, tki-mė-s; rãšo-me, rãšo-mė-s, būtasis kartinis rãšė-me, rãšė-mė-s), 2 asmens -te / tė (esamasis laikas nẽša-te, nẽša-tė-s; tki-te, tki-tė-s; rãšo-te, rãšo-tė-s, būtasis kartinis rãšė-te, rãšė-tė-s). Vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens formos yra be galūnių, jos sutampa su grynais balsiniais kamienais. Prieš vienaskaitos 1 ir 2 asmenų galūnes kamiengalio balsis a iškrinta (neša-u → neš-ù, neša-i → neš-), ilgieji kamiengalio balsiai o, ė virsta a, e (rašo-u → raša-ũ, rašė-i → raše-). Tik keletas priebalsinio kamieno veiksmažodžių turi esamojo laiko 3 asmens vienaskaitos ir daugiskaitos galūnę -ti : peš-ti, niẽž-ti, ẽs-ti, retkarčiais ir miẽg-ti, sniẽg-ti (greta miẽga, sniñga). Veiksmažodžio bti formos daromos iš skirtingų kamienų, t. y. supletyviškai (esù, yrà, bùvo, bdavo). Be asmenuojamųjų formų ir bendraties, į veiksmažodžio sistemą įeina dalyviai ir padalyviai.

Dalyviai

Lietuvių kalbos dalyviai turi veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių. Jie yra svarbiausia priemonė reikšti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies skirtumams. Veikiamieji dalyviai yra 4 laikų: esamojo su priesaga -nt- (drbąs / drbantis, -i), prie jų priklauso ir pusdalyvis su priesaga -dam- (drbdamas, -à), būtojo kartinio ir būtojo dažninio su priesaga -us- (drbęs, -usi, drbdavęs, -usi) ir būsimojo su priesaga -siant- (drbsiąs, -ianti). Neveikiamieji dalyviai yra 3 laikų: esamojo su priesaga -m- (drbamas, -à), būtojo su priesaga -t- (drbtas, -à), būsimojo su priesaga -si-m- (drbsimas, -à). Dalyviai linksniuojami kaip (i)a (vyr. g.) arba (i)o (mot. g.) būdvardžiai; jie yra išlaikę bevardę giminę (ẽsą, bùvę, bdavę; drbama, drbta) ir gali turėti įvardžiuotines formas (drbantysis, drbusysis).

Padalyviai

Lietuvių kalbos padalyviai – sustabarėjusios veikiamųjų dalyvių formos. Jie daromi su tomis pačiomis priesagomis kaip atitinkamų laikų veikiamieji dalyviai, bet nelinksniuojami. Yra 4 laikų: esamojo (drbant), būtojo kartinio (drbus), būtojo dažninio (drbdavus) ir būsimojo (drbsiant). Dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu bti sudaro tariniu einančias konstrukcijas, vadinamas sudėtinėmis laikų ir nuosakų formomis. Sudėtinės formos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais pagal rūšį priešinamos atitinkamų laikų ir nuosakų vientisinėms formoms (plg. esù nẽšamas – nešù, buvaũ / bčiau nẽšamas – nešiaũ / nèščiau, bk nẽšamas –nèšk), su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais – sudėtinėms formoms su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais, tam tikrais atvejais – ir vientisinėms formoms (plg. esù / buvaũ / bsiu nẽštas – esù / buvaũ / bsiu nẽšęs, nešiaũ; bčiau nẽštas – bčiau nẽšęs; bk nẽštas – bk nẽšęs, nèšk). Su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais priešdėlį be-, daromos sudėtinės pradėtinės formos (buvaũ / bdavau / bsiu benešs, bčiau / bk benešs). Veikiamieji dalyviai, einantys tariniu be pagalbinio veiksmažodžio, sudaro netiesiogiai patirtą veiksmą ar būseną reiškiančių formų paradigmą, vadinamą netiesiogine nuosaka (jis drbąs / drbęs / drbdavęs / drbsiąs).

Prieveiksmiai

Lietuvių kalbos prieveiksmiai nelinksniuojami ir neasmenuojami. Daugelis jų sudaro grupes produktyvių darinių su priesagomis -(i)ai, -yn, -te (aukšta, žalia, aukštỹn, bėgtè), kai kurie gali turėti laipsnių formas (aukščiaũ, aukščiáusiai).

Ištiktukai

Lietuvių kalbos ištiktukai yra savita ir gausi lietuvių kalbos žodžių klasė; kai kurie jų išvesti iš veiksmažodžių (krỹpti : krýpt, pèšti : pèšt, drbti : drbt).

L: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius ⁴2005.

2352

lietuvių kalba

lietuvių kalbos kilmė

lietuvių bendrinė kalba

lietuvių rašomoji kalba

lietuvių kalbos rašyba

lietuvių kalbos fonologija

lietuvių kalbos morfonologija

lietuvių kalbos leksika

lietuvių kalbos sintaksė

lietuvių kalbos tarmės

lietuvių kalbos studijos užsienyje