lietùvių kalbõs rašýba pagal vyraujantį raidžių vartojimo principą yra morfonologinė, arba morfologinė, bet yra ir fonologinės bei istorinės (tradicinės, daugiausia balsių rašyba) rašybos elementų. Dabartinė lietuvių kalbos abėcėlė turi 32 raides: balsiams žymėti 12, priebalsiams – 20 vienalyčių raidžių ir 3 raidžių junginius, arba digrafus (ch, dz, dž); junginiais su i žymimi visi priebalsiai, turintys fonologiškai reikšmingą minkštumą (skambios, plačius), raidės c, č žymi sudėtinius priebalsius, sudarytus iš 2 garsinių elementų (ts, tš), priebalsės f, h ir dviraidis ch vartojami nelietuviškos kilmės žodžiuose.
Fonetinis rašybos principas
Bendrinėje kalboje fonetiniu principu daugiausia grindžiama ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas. Vartojami tam tikri ženklai žymėti ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams i, y, u, ū, kurie kaitaliojasi tų pačių žodžių formose (pvz., veiksmažodžių šaknyse: lýti, lỹja, ljo, psti, pùčia, ptė; vardažodžių galūnėse: trỹs – trs, gardùs – gárdūs) arba tą pačią šakninę morfemą turinčiuose žodžiuose (pvz., pasùkti – pósūkis, brsti – bryd). Neretai tais ženklais žymimi ilgieji ir trumpieji balsiai skiria žodžių reikšmes (pvz., lpa ‘burnos angos kraštas’ ir lùpa ‘muša’; lýnas ‘žuvis’ ir lnas ‘augalas’), priesagas: ‑imas ir ‑ymas, ‑ilis ir ‑ylis, ‑ilas ir ‑ylas, ‑(i)ukas ir ‑(i)ūkas (plg. kláusimas < kláusti, klaũsymas < klausýti). Ilgiesiems ir trumpiesiems kirčiuotiems balsiams a, e atviruose skiemenyse žymėti tam tikrų raidžių nėra, prireikus jų ilgumas ar trumpumas gali būti žymimas kirčio ir priegaidės ženklais (pvz., mãno, màno, nèšti, nẽša, sèkti, sẽka). Balsiai o, ė lietuviškos kilmės žodžiuose visada ilgi.
Morfologinis rašybos principas
Jo principo laikomasi tik rašant priebalsius (tarmėse daug įvairiau). Pvz., rašoma sèkti, jei sẽka; sègti, jei sẽga, t. y. jei stipriojoje pozicijoje (prieš balsį) yra k, rašoma k, jei – g, rašoma g. Lietuvių kalbos rašyba yra saikingai morfologinė: pvz., morfologiškai reiktų rašyti nešsiu, bet laikantis fonetinių principų rašoma nešiu; vietoj segk, rašoma sek. Remiantis morfologiniu principu rašomi priešdėliai iš‑, už‑ sandūroje su atitinkamu ar panašiu šaknies priebalsiu. Priešdėlio priebalsis visada rašomas, nors ne visada tariamas: iššóko [išóko], užšãlo [ušãlo]). Morfologiškai rašoma žodžių galūnių a, kuri po minkštųjų priebalsių tariama kaip e (pvz., keliàs gilès [kelès gilès], giliàs upès [gilès upès]).
Tradicinis rašybos principas
Remiantis tradiciniu (istoriniu) rašybos principu nosinėmis raidėmis ą, ę, į,ų žymimi ilgieji balsiai, kilę iš dvigarsių: ą < an, ę < en, į < in, ų < un. Kai kurių balsių ilgumas žymimas dvejopai: y, į, ū, ų. Nosinėmis raidėmis ą, ę žymimi tik iš dvigarsių kilę ilgieji balsiai. Nosinės raidės dažniausiai rašomos galūnėse, rečiau šaknyse (nosiniai balsiai). Tradiciniu principu pagrįstas minkštųjų priebalsių žymėjimas raide i (pvz., miaũkti, kiùrti), j rašymas žodžio pradžioje (pvz., jiẽ, Jiẽznas) arba nerašymas (pvz., Ievà, ieškóti). Simboliniu principu pagrįstas didžiųjų raidžių rašymas (plg. vardus Ẽglė, Rasà ir bendrinius žodžius ẽglė, rasà).
Lietuvių kalbos rašybos istorija
Lietuvių kalbos rašyba pradėta kurti 16 amžiuje. Iš pradžių (16–17 a.) buvo linkstama į morfologinę rašybą, vėliau daugiau laikytasi fonetinės. Pirmųjų lietuviiškų raštų autoriai lietuvių kalbai ėmė taikyti lenkų ir vokiečių vartotus kiek modifikuotus lotyniškus rašmenis. Ilgai įvairavo kai kurių fonemų (č, š, ė ir kitų) žymėjimas. 1547 M. Mažvydo pateiktame raidyne buvo 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo, 1830–31, 1863–64 sukilimų, 1864–1904 Lietuvoje buvo uždrausta vartoti lotyniškus rašmenis, vietoj jų lietuvių kalbai buvo pritaikytas reformuotas kirilikos variantas, vadinamas graždanka. Šis raidynas buvo boikotuojamas, Mažojoje Lietuvoje ir kitur buvo spausdinami leidiniai lotyniškais rašmenimis. Lietuvoje iki 18 a. vidurio, Mažojoje Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos kartu su lotyniškais rašmenimis vartoti ir gotikiniai. Lietuvių abėcėlė susidarė 16–20 amžiuje. Lotynų kalbos abėcėlė buvo papildyta nosinėmis balsėmis (ą, ę, į, ų) ir raidėmis su diakritiniais ženklais (č, š, ž, ė, ū). Be raidžių, rašte vartojami kirčio, skyrybos ir kiti ženklai.
Dabartinė lietuvių kalbos rašyba nusistovėjo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje; didelę reikšmę rašybai susidaryti turėjo A. Schleicherio, F. Kuršaičio, A. Baranausko, K. Jauniaus gramatikos. Prie rašybos tobulinimo daugiausia prisidėjo J. Jablonskis (kn. Lietuvių kalbos gramatika 1919, papildytas leidimas 1922) ir K. Būga (kn. Kalbos dalykai 1907–10, Kalbos mažmožiai 1914, 1920–22, Kalba ir senovė 1920–22). 1929–33 nesėkmingai bandyta rašybą reformuoti: atsisakyti tradicinių elementų (pvz., nosinių raidžių), suvienodinti ilgųjų balsių žymėjimą, nuosekliau išlaikyti morfologinį principą. Nedidelių rašybos pakeitimų padaryta 1976: įvestas žodžių bjaurus, pjauti, spjauti rašymas su j (pagal tarimą), susisteminta dviskiemenių veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asmens formų rašymas su ilgaisiais arba trumpaisiais y, i, ū, u, sudėtinių pavadinimų rašyba didžiosiomis ar mažosiomis raidėmis, brūkšnelio rašymas, žodžių rašymas kartu ir atskirai. Rašybos pakeitimai aprobuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo.
L: Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba Vilnius ²1992; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995; Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977–1998 Vilnius 1998; Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas / sud. P. Kniūkšta, A. Lyberis Kaunas 2009.
905