lietùvių kalbótyra
Lietuvių kalbotyros pradmenys
Lietuvių kalbotyros užuomazgų yra pirmojoje lietuviškoje knygoje – 1547 Karaliaučiuje išspausdintame M. Mažvydo Katekizme. Knygoje, be katekizmo, giesmių, yra ir elementorius Pygus ir trumpas mokslas skaititi ir rašity, kuriame pateikta lietuviškų kalbotyros terminų. 15–16 a. atsirado mėginimų aiškinti lietuvių kalbos kilmę. Populiari tapo romėniškos lietuvių kalbos kilmės istorija, grindžiama tam tikrais lingvistiniais duomenimis – lietuvių ir lotynų (vėliau ir kitų) kalbų žodžių panašumu (Lietuvoje nuo pat Vilniaus universiteto įkūrimo 1579 buvo dėstoma senovės graikų, lotynų, hebrajų kalbos; filologija, graikų kalba, hebrajų kalba, lotynų kalba). 1615 Bazelyje išleistoje (parašyta 16 a. viduryje) anoniminėje knygoje Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum) pateiktas 74 lotyniškų žodžių, turinčių labai panašius atitikmenis lietuvių kalboje (tuo norėta pagrįsti romėnišką lietuvių kilmę, dėl daugumos žodžių giminystės nekyla abejonių), sąrašas, kuris kaip lyginamosios kalbotyros užuomazga pateko į šios kalbotyros istorijos veikalus. Autoriumi pasirašęs Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus) veikiausiai buvo Lietuvos kanceliarijos sekretorius lietuvis bajoras Vaclovas Mikalojaitis. Apie 1620 Vilniuje išleistas K. Sirvydo parengtas pirmasis lietuvių kalbos žodynas; trikalbiame (lenkų–lotynų–lietuvių) žodyne yra apie 6000 lietuvių kalbos žodžių. 1653 Karaliaučiuje D. Kleinas lotynų kalba išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (Grammatica Litvanica, trumpesnis variantas vokiečių kalba 1654). Jis daugiausia rėmėsi ano meto lotynų kalbos gramatikos tradicine schema, kūrybiškai pasinaudojo ir kai kuriomis graikų, hebrajų kalbų gramatikomis, faktinę medžiagą ėmė iš gyvosios lietuvių kalbos ir pirmųjų lietuviškų raštų. Anksčiau už D. Kleino parašyta K. Sapūno lietuvių kalbos gramatika (1673 išleido T. G. Šulcas) neprilygo D. Kleino gramatikoms. Jomis daugiausia rėmėsi ir 18 a. vokiečių kalba rašę Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos gramatikų autoriai (K. G. Milkus, G. Ostermejeris, P. F. Ruigys ir kiti). Didžiojoje Lietuvoje išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika yra lotynų kalba parašyta Lietuvos kalbų visuma (Universitas lingvarum Litvaniae 1737); autorius nežinomas. Joje pirmą kartą lietuvių kalbos gramatikos istorijoje gana nuosekliai žymimos lietuvių kalbos priegaidės. Pirmoji spausdinta gramatika, parašyta lietuvių kalba, – S. Daukanto Sankt Peterburge 1837 išleista Prasma lotynų kalbos (gretinama lietuvių ir lotynų kalbų sandara). 17–18 a. autorių veikalai davė pradžią kai kurioms kalbotyros šakoms (akcentologija, dialektologija, fonetika, gramatika, leksikologija ir kitos). Pilypo Ruigio 1745 Karaliaučiuje išleistoje knygoje Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften) yra samprotavimų apie lietuvių kalbos kilmę ir santykius su graikų, lotynų, lenkų, latvių, prūsų ir kitomis kalbomis; giminystei įrodyti knygos autorius rėmėsi ne tik žodžių, bet ir tam tikrų gramatinių formų panašumu. Lietuvių kalbos kilmės aiškinimus mėgino aptarti K. P. Bogušas 1808 Varšuvoje lenkų kalba išleistoje studijoje Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę (O początkach narodu i języka litewskiego rozprawa; tuo metu buvo populiarus veikalas, 1811 paskelbtas rusų kalba, verčiamas į vokiečių, prancūzų kalbas), bandė etimologizuoti ir kai kuriuos lietuvių kalbos žodžius.
Lietuvių kalbotyra 19 amžiuje
19 a. pirmoje pusėje Europoje susiformavus kalbotyrai kaip savarankiškam mokslui prasidėjo naujas kalbų tyrinėjimo tarpsnis ir Lietuvoje. Lyginamosios kalbotyros kūrėjai F. Boppas ir R. Ch. Raskas domėjosi lietuvių kalba dėl jos archajiškumo, pabrėžė lietuvių kalbos savarankiškumą. Daugiausia įtakos turėjo 1856 Prahoje A. Schleicherio išleista pirmoji mokslinė Lietuvių kalbos gramatika (Litauische Grammatik). Daug kur ja remdamasis F. Kuršaitis parašė savo Lietuvių kalbos gramatiką (Grammatik der littauischen Sprache 1876); joje nuosekliai aprašytos lietuvių kalbos priegaidės. Lietuvių kalbotyrai svarbus ir F. Kuršaičio Lietuvių kalbos žodynas (Wörterbuch der littauischen Sprache 2 d.; vokiečių–lietuvių kalbų žodyno dalies 2 tomai išėjo 1870–74, lietuvių–vokiečių – 1883); tai reikšmingiausias Mažosios Lietuvos leksikos paminklas. 18–19 a. Mažojoje Lietuvoje buvo išleista ir daugiau mažesnių lietuvių kalbos žodynų. Iš rankraštinių žodynų išsiskiria J. Brodovskio vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynas (Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum; dalis žodyno neišliko). Jame sukaupta daug šnekamosios kalbos žodžių. Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalbos tyrinėjimą, lituanistinės medžiagos kaupimą skatino Tilžėje 1879–1923 veikusi Lietuvių literatūros draugija, Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras; lietuvių kalba pirmą kartą aukštojoje mokykloje dėstyta kaip savarankiška disciplina. Rusijos imperijos valdomoje Lietuvos dalyje 19 a. pabaigoje daugiausia lietuvių kalbos problemomis domėjosi A. Baranauskas ir K. Jaunius. Pradėjęs lietuvių kalbą dėstyti Kauno kunigų seminarijoje A. Baranauskas į lietuvių kalbą išsivertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką. Ne su visais teiginiais sutikdamas pats rašė gramatiką (apie 1872–78), jos tekstą diktavo savo klausytojams (remdamasis užrašais, nenurodęs autoriaus ir be jo žinios, gramatiką Kalbamokslis lietuviškos kalbos 1896 Tilžėje su daugybe klaidų išleido F. Sereika). A. Baranauskas sukaupė daug lietuvių kalbos tarmių tekstų (dalis jų pateko A. Schleicheriui), suklasifikavo tarmes (šiuo skirstymu iš esmės remiamasi ir dabar). Lietuvių kalbos tarmes tyrinėjo ir jo buvęs mokinys K. Jaunius; parašė ir Lietuvių kalbos gramatiką (1911 išleido Peterburgo mokslų akademija; K. Būgos išversta į rusų kalbą Grammatika litovskogo jazyka išėjo 1916). Šiek tiek anksčiau prie lietuvių kalbos studijų prisidėjo ir Charkovo universiteto auklėtinis J. Juška. Veikale Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašimas arba ortografija (1861) pateikė išsamesnę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, mėgino suformuluoti tarmių svarbiausias ypatybes. Rašydamas lietuvių kalbos šaknų žodyną (nebaigė) lygino lietuvių, latvių ir prūsų kalbų žodžius, pateikė ir slavų kalbų atitikmenų. Pirmasis iš lietuvių kalbininkų domėjosi sanskrito ir lietuvių kalbos santykiais, sudarė lietuvių kalbos ir sanskrito atitikmenų žodynėlį. Brolis A. Juška parengė gyvosios kalbos faktais pagrįstą didelį lietuvių kalbos žodyną, jo dalį (A–K raides) išleido Peterburgo mokslų akademija (Litovskij slovar′ A. Juškeviča s tolkovaniem slov na russkom i pol′skom jazykach 3 d. 1897–1922).
K. Būgos Rinktiniai raštai (3 tomai ir rodyklė, 1958–62)
Lietuvių kalbotyra 20 amžiuje
Lituanistinės medžiagos kaupimą, kartu ir domėjimąsi lietuvių kalba skatino 1907 Vilniuje daugiausia J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija. 1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir 1922 Kaune įkūrus Lietuvos universitetą susidarė palankesnės sąlygos kalbotyrai ir Lietuvoje. Sugrįžo Rusijos mokslo įstaigose dirbę Sankt Peterburgo universiteto auklėtinis K. Būga ir Maskvos universiteto auklėtinis, lietuvių kalbos normintojas J. Jablonskis. Abu kalbininkai kalbotyros dalykus ėmė dėstyti Lietuvos universitete. Prie jų prisidėjo kitas Sankt Peterburgo universiteto absolventas J. Balčikonis. Lietuvos universitete kalbotyros dalykus dėstė ir Rusijoje lietuvių kalbos tyrinėjimais pasižymėjęs E. Volteris, iš Šveicarijos atvykęs A. Sennas, F. Brenderis ir kiti. Lietuvių kalba pirmą kartą buvo dėstoma ir tyrinėjama lietuviškoje aukštojoje mokykloje.
lietuvių filologijos svarbiausias veikalas – Lietuvių kalbos žodynas (20 tomų, 1941–2002)
K. Būga buvo pirmasis, turėjęs puikų lingvistinį išsilavinimą, į Lietuvą grįžo turėdamas profesoriaus vardą. Jis, svarbių lietuvių (ir kitų baltų) kalbų tyrinėjimų atlikęs dar Rusijoje, pradėjo rengti Lietuvių kalbos žodyną (1924–25 pasirodė 2 sąsiuviniai – A–Anga), paskelbė reikšmingų akcentologijos, istorinės gramatikos, leksikos, onomastikos, baltų ir slavų kalbų santykių tyrinėjimų. Po K. Būgos mirties, J. Jablonskio iniciatyva studijuoti į Leipcigo universitetą buvo pasiųsti Lietuvos universiteto studentai P. Skardžius ir A. Salys (studijoms vadovavo prof. J. Gerulis). Grįžę jie Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), vėliau Vilniaus universitete skaitė pagrindinius kalbotyros kursus, A. Salys buvo Lyginamosios kalbotyros katedros vedėjas.
P. Skardžius paskelbė studiją Slavų skoliniai senojoje lietuvių kalboje (Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen 1931), knygas Daukšos akcentologija (1935), Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas (1936), Lietuvių kalbos žodžių daryba (1941, 1943), A. Salys – svarbių lietuvių kalbos dialektologijos tyrinėjimų, organizavo kalbinės medžiagos rinkimą, įkūrė eksperimentinės fonetikos laboratoriją. Šie kalbininkai daug rašė apie lietuvių kalbos norminimą, kalbos kultūrą. Su jais sietinas lietuvių kalbotyros suklestėjimas paskutiniais nepriklausomybės metais. K. Alminas 1934 apgynė daktaro disertaciją Lietuvių kalbos germanizmai (Die Germanismen des Litauischen). Lietuvių dialektologijos raidai svarbūs ir 1931–33 Kaune J. Gerulio surengti dialektologijos kursai (jis lietuvių kalbos tarmių tekstams pritaikė tarptautinę fonetinę transkripciją, aprašė tarmių priegaides). Iš Lietuvos universitete parengtų kalbininkų tyrinėjimais ir veikla išsiskyrė P. Jonikas. 1930 J. Balčikonis organizavo Lietuvių kalbos žodyno redakciją (joje dirbo N. Grigas, Aleksandras Lengvinas 1904–40, A. Lyberis, E. Mikalauskaitė, E. Samaniūtė, J. Senkus ir kiti), perėmė K. Būgos sukauptą lietuvių kalbos žodyno kartoteką, ją beveik trigubai papildė ir ėmė rūpintis šio veikalo leidyba (1930–52 Lietuvių kalbos žodyno vyriausiasis redaktorius). Leisti lietuvių kalbotyrai ir apskritai filologijai skirti leidiniai: Archivum Philologicum (8 t. 1930–39, redaktorius P. Skardžius), Tauta ir žodis (7 kn. 1923–31, redaktoriai K. Būga, V. Krėvė), bendrinės kalbos problemoms skirtas žurnalas „Gimtoji kalba“ (1933–41, redaktoriai J. Talmantas, L. Dambrauskas, P. Jonikas). 1939 kalbotyrai ir kitoms lituanistikos sritims puoselėti įkurtas Antano Smetonos lituanistikos institutas (Lituanistikos institutas), 1941 šio instituto Lietuvių kalbos skyriaus pagrindu – Lietuvių kalbos institutas (veikė iki 1944 pradžios). Lietuvių kalbotyros raidai reikšmės turėjo Lietuvių kalbos draugija (įkurta J. M. Laurinaičio, A. Salio, P. Skardžiaus iniciatyva 1935 Kaune, veikė iki 1940, 1946–49 Vokietijoje, 1950–68 Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo 1989 vėl Lietuvoje).
Po II pasaulinio karo, pirmaisiais SSRS okupacijos metais, Lietuvoje kalbos mokslo situacija buvo sunki – žymiausi lietuvių kalbos tyrinėtojai (P. Skardžius, A. Salys, P. Jonikas) pasitraukė iš Lietuvos, likusiems Lietuvoje kalbininkams dirbti trukdė vadinamasis N. Marro naujasis kalbos mokslas, marksistinis ideologizavimas. Pamažu padėtis gerėjo. Pradėti taikyti nauji tyrinėjimo metodai, daugėjo sinchroninių ir diachroninių kalbotyros tyrinėjimų. Svarbiausiais lietuvių ir kitų kalbų tyrinėjimo centrais tapo Lietuvių kalbos institutas (atkurtas 1945, 1952–90 Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, nuo 1990 Lietuvių kalbos institutas) ir Vilniaus universitetas. Kiek vėliau į kalbotyros tyrinėjimus įsitraukė ir kitos aukštosios mokyklos. Vilniaus universitete ir kitose aukštosiose mokyklose susidarė objektyvios sąlygos tęsti lietuvių ir kitų baltų (jotvingių kalba, kuršių kalba, latvių kalba, prūsų kalba), germanų (anglų kalba, danų kalba, švedų kalba, vokiečių kalba), romanų (ispanų kalba, italų kalba, prancūzų kalba), slavų (baltarusių kalba, lenkų kalba, rusų kalba) kalbų, baltų ir slavų bei kitų indoeuropiečių kalbų santykių, lietuvių ir kitų kalbų gretinimo tyrinėjimus. Susiformavo arealinė kalbotyra, gretinamoji, taikomoji kalbotyra ir kitos jos šakos. Azijos šalių kultūrai tyrinėti Vilniaus universitete 1993, Klaipėdos universitete 1996 įkurtas Orientalistikos centras, Vytauto Didžiojo universitete 2001 – Azijos studijų centras, 2000 pradėtas leisti žurnalas Acta Orientalia Vilnensia.
Lietuvių kalbotyra Lietuvių kalbos institute
Jame iš pradžių dirbo dar nepriklausomoje Lietuvoje brendę kalbininkai: J. Kruopas (leksikografija, leksikografijos istorija, lietuvių kalbos istorija), A. Lyberis (leksikografija), K. Ulvydas (gramatika, leksikografija, kalbos kultūra), Z. Jonikaitė, A. Kučinskaitė, B. Vosylytė (leksikografija), J. Senkus (dialektologija) ir kiti. Prie jų prisidėjo vėliau studijas baigę kalbininkai: V. Ambrazas (gramatika, istorinė sintaksė), E. Grinaveckienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris (dialektologija), S. Karaliūnas (baltistika, etimologija, istorinė gramatika, sociolingvistika; nuo 1996 pagrindinė darbovietė buvo Vytauto Didžiojo universitetas), K. Gaivenis, S. Keinys (terminologija, leksikografija), P. Kniūkšta (gramatika, kalbos kultūra), V. Maciejauskienė (onomastika), K. Pakalka (leksikografija, leksikografijos istorija), J. Paulauskas (leksikografija), A. Sabaliauskas (leksika, lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija), N. Sližienė, A. Valeckienė (gramatika), V. Vaitkevičiūtė (fonetika; dirbo iki 1970), E. Valiulytė (sintaksė), A. Vanagas (onomastika), V. Vitkauskas (leksikografija, dialektologija) ir kiti. Baigtas leisti prieš šimtmetį (jo pradininku pagrįstai laikomas K. Būga, žodyno kartotekos pradžia – 1902) pradėtas rengti lietuvių filologijos svarbiausias veikalas – Lietuvių kalbos žodynas (1941–2002 išleista t. 1–20, vyriausieji redaktoriai J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas; aprašyta apie 0,5 mln. žodžių, žodyną rašė 69 leksikografai, redagavo 23 redaktoriai); parengtas ir elektroninis žodyno variantas (2005).
Lietuvos kalbininkų kolektyvinis veikalas – Lietuvių kalbos gramatika (3 tomai, 1965–76)
Išleista Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1954 82021, elektroninis leidimas 72008), kolektyviniai veikalai: Lietuvių kalbos gramatika (3 t. 1965–76, redaktorius K. Ulvydas), vienatomė lietuvių kalbos gramatika rusų (1985), anglų (1997 22006) kalbomis, Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (1994 52006, visų redaktorius V. Ambrazas), Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija (1970, redaktoriai E. Grinaveckienė, K. Morkūnas), Lietuvių kalbos atlasas (3 t. 1977–91, atsakingasis redaktorius K. Morkūnas), Lietuvių pavardžių žodynas (2 t. 1985–1989, atsakingasis redaktorius A. Vanagas), Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (2004, mokslinė redaktorė L. Grumadienė).
Išėjo lietuvių kalbotyrai reikšmingi veikalai: S. Ambrazo Daiktavardžių darybos raida (2 t. 1993–2000), V. Ambrazo Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė (1979), Baltų kalbų dalyvių lyginamoji sintaksė (1990, rusų kalba), Lietuvių kalbos istorinė sintaksė (2006), K. Gaivenio Lietuvių terminologija: Teorijos ir tvarkybos metmenys (2002), K. Garšvos Lietuvių kalbos paribio šnektos: Fonologija (2005), S. Karaliūno Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė (1987), Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose (2 t. 2004), S. Keinio Dabartinė lietuvių terminologija (2005), J. Klimavičiaus Leksikologijos ir terminologijos darbai: Norma ir istorija (2005), P. Kniūkštos Kalbos vartosena ir tvarkyba (2001), V. Maciejauskienės Lietuvių pavardžių susidarymas (1991), D. Mikulėnienės Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodžiuose ir jos kilmė (2005), A. Sabaliausko Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija (2 t. 1979–82), Lietuvių kalbos leksika (1990), N. Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas (t. 2 1994–2004), G. Subačiaus Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia (1998), A. Valeckienės Lietuvių kalbos gramatinė sistema: Giminės kategorija (1984), Funkcinė lietuvių kalbos gramatika (1998), E. Valiulytės Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai (1998), A. Vanago Lietuvos TSR hidronimų daryba (1970), Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas (1981), A. Vidugirio Zietelos šnektos žodynas (1998), Zietelos lietuvių šnekta (2004), V. Vitkausko Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai (2001), Lietuvių kalbos žodyno taisymai (2006) ir kiti. 1957 institutas pradėjo leisti tęstinį leidinį Lietuvių kalbotyros klausimai (nuo t. 43 Acta linguistica Lithuanica), 1961 – Kalbos kultūra (nuo 2014 – Bendrinė kalba). Pradėtas rengti Lietuvos vietovardžių žodynas (1–3 t. 2009–2018). Kaupiama tarmių medžiaga, 2002 įkurtas Tarmių archyvas, tarmių duomenys pateikiami internetinėje duomenų bazėje. Leidžiami lietuvių kalbos senieji paminklai, į elektronines laikmenas perkelta didelė dalis 16–17 a. lietuviškų tekstų. Nuo 1999 kartu su aukštosiomis mokyklomis leidžiamas lietuvių filologijos mokslo darbų leidinys Archivum Lithuanicum (įkurtas G. Subačiaus iniciatyva).
vienatomiai Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (42005) ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (42000)
Lietuvių kalbotyra Vilniaus universitete
Jame 1951 iš Lietuvių kalbos katedros kaip ideologiškai nepatikimi buvo atleisti kalbininkai J. Kruopas ir J. Senkus. Iš vyresnės kartos lituanistų liko tik prof. J. Balčikonis. 1951 pradėjo dirbti J. Kabelka ir K. Ulvydas (netrukus perėjo į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą). Vilniaus universitete pradėjo dėstyti ir lietuvių kalbą tyrinėti universiteto auklėtiniai: Z. Zinkevičius (nuo 1950, mokslo sritis – dialektologija, lietuvių kalbos istorija, onomastika), J. Palionis (nuo 1951, lietuvių bendrinės kalbos istorija), A. Laigonaitė (nuo 1953, akcentologija, morfologija), J. Pikčilingis (lingvistinė stilistika – jos, kaip savarankiškos lietuvių kalbotyros šakos, pradininkas, kalbos kultūra), V. Urbutis (etimologija, leksika, leksikografijos istorija, žodžių daryba; abu nuo 1954), V. Mažiulis (nuo 1955, baltų kabos, baltų ir slavų kalbų santykiai), J. Kazlauskas (nuo 1957, istorinė gramatika, fonologija, akcentologija). Šiek tiek vėliau Vilniaus universitete pradėjo dėstyti ir kartu tyrinėti lietuvių kalbą J. Z. Balkevičius (sintaksė, latvių kalba), A. Girdenis (dialektologija, fonologija, morfonologija, K. Donelaičio eilėdaros tyrinėjimai), E. Jakaitienė (leksika, leksikografija, leksikologija), V. Labutis (sintaksė), A. Paulauskienė (morfologija), A. Piročkinas (lietuvių bendrinės kalbos raida), A. Rosinas (morfologija, baltų kalbos), B. Stundžia (akcentologija, baltų kalbos), R. Venckutė (dialektologija, bendroji kalbotyra) ir kiti. 1958 pradėtas leisti tęstinis kalbotyros leidinys Kalbotyra (nuo 1997 tomo antras sąsiuvinis skirtas slavistikai ir pavadintas Slavistica Vilnensis, trečias – germanų ir romanų kalboms).
J. Jablonskio Rinktiniai raštai (2 tomai, 1957–59)
J. Kazlauskas Vilniaus universitete pirmasis pradėjo skaityti fonologijos paskaitas, daugiausia jo rūpesčiu 1965 įkurtas tarptautinis baltų kalbotyros žurnalas Baltistica, pradėtos rengti tarptautinės baltistų konferencijos. Z. Zinkevičius parengė K. Būgos Rinktinius raštus (3 t. 1958–61), J. Palionis – J. Jablonskio Rinktinius raštus (2 t. 1957–59), A. Rosinas – P. Skardžiaus Rinktinius raštus (5 t. 1996–99). 1964 (paskelbta 1966) Z. Zinkevičius ir A. Girdenis, remdamiesi A. Baranausko lietuvių kalbos tarmių skirstymu, pasiūlė naują dabartinės lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją.
Z. Zinkevičiaus Lietuvių kalbos istorija (6 t., Rodyklės ir bibliografija, 1984–95)
1973 įkurta Baltistikos katedra (svarbiausias baltų kalbotyros centras Lietuvoje). Išleisti reikšmingi kalbotyros veikalai: A. Girdenio Fonologija (1981, 21995 pavadinimu Teoriniai fonologijos pagrindai, šio leidinio 22003 pavadinimu Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai), Taip šneka tirkšliškiai: Šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais (1996), 1759 metų „Ziwato“ indeksas (su D. Girdeniene, 1997), Kalbotyros darbai (3 t. 2000–01), E. Jakaitienės Lietuvių kalbos leksikologija (1980), Leksinė semantika (1988), Leksikografija (2005), J. Kabelkos Kristijono Donelaičio raštų leksika (1964), Baltų filologijos įvadas (1982), Latvių–lietuvių kalbų žodynas (su J. Z. Balkevičiumi, 1977), J. Kazlausko Lietuvių kalbos istorinė gramatika: Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis (1968), R. Koženiauskienės Retorika: Iškalbos stilistika (1999 22001), V. Labučio Lietuvių kalbos sintaksė (2 d. 1994 32002), V. Mažiulio Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai: Deklinacija (1970), Prūsų kalbos paminklai (2 t. 1966–81, su išsamiais komentarais), Prūsų kalbos etimologijos žodynas (4 t. 1988–97), J. Palionio Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. (1967), Lietuvių literatūrinės kalbos istorija (1979, 21995 pavadinimu Lietuvių rašomosios kalbos istorija), Kalbos mokslo pradmenys (1985), XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinis žodynas (2004), Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai (naujas fotografuotinis leidimas 2000), A. Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologija (su E. Jakaitiene ir A. Laigonaite, 1976), Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos (1979), Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos (1989), Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (2006), J. Pikčilingio Lietuvių kalbos stilistika (2 t. 1971–75), A. Piročkino Prie bendrinės kalbos ištakų (1977), J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas (1978), Čekų–lietuvių, lietuvių–čekų kalbų žodynas (2004), A. Pupkio Kalbos kultūros pagrindai (1980), Kalbos kultūros studijos (2005), A. Rosino Baltų kalbų įvardžiai (1988), Baltų kalbų įvardžiai: Morfologijos raida (1995), Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai: Funkcijos ir semantika (1996), Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra (2001), Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema: Sinchronija ir diachronija (2005), B. Stundžios Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema (1995), V. Urbučio Žodžių darybos teorija (1978), Baltų etimologijos etiudai (1981), Z. Zinkevičiaus Lietuvių dialektologija (1966), Lietuvių kalbos istorinė gramatika (2 t. 1980–81), Lietuvių kalbos istorija (6 t. 1984–94, sutrumpintas variantas anglų kalba The History of the Lithuanian Language 1996 21998), Rytų Lietuva praeityje ir dabar (1993, rusų kalba 1996), Lietuvių poteriai (2000), Rinktiniai straipsniai (4 t. 2002–04), Lietuvių tautos kilmė (2005), Lietuvių tarmių kilmė (2006).
Lietuvių kalbotyros problemas Vilniaus universitete nagrinėja ir užsienio kalbų specialistai (E. Geniušienė, O. Poliakovas, D. Tekorienė, L. Valeika ir kiti).
Lietuvių kalbotyra kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose
Iš kitų aukštųjų mokyklų minėtini Vytauto Didžiojo universiteto švietimo akdemijos (1992–2011 Vilniaus pedagoginis universitetas; 2011–18 – Lietuvos edukologijos universitetas) kalbininkai: G. Blažienė (onomastika), V. Drotvinas (leksikografijos istorija, leksikologija; Mažosios Lietuvos kultūros paveldo (leksikografijos) tyrimai 2015), V. Grinaveckis (dialektologija; Žemaičių tarmių istorija (fonetika) 1973), J. Jurkėnas (onomastika), A. Koneveckis (rusų kalbos istorija), K. Kuzavinis (etimologija, leksikografija; Lotynų–lietuvių kalbų žodynas 1996 22007), E. Lassan (kognityvinė kalbotyra), Ž. O. Urbanavičiūtė-Markevičienė (dialektologija), K. Musteikis (gretinamoji rusų ir lietuvių kalbų morfologija), A. Pakerys (akcentologija, eksperimentinė fonetika; Lietuvių bendrinės kalbos prozodija 1982, Akcentologija 2 d. 1994–2002), B. Piesarskas (leksikografija), J. Šukys (dialektologija, gramatika, kalbos kultūra; Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: Vartosena ir normos 1998). Klaidėdos universitete dirba kalbininkai A. Drukteinis (sintaksė, kalbos kultūra), A. Kaukienė (lietuvių kalbos istorinė gramatika, baltų kalbos; Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 2 t. 1994–2002, Prūsų kalbos tyrinėjimai 2004), D. Kiseliūnaitė (kuršininkų kultūra), Šiaulių universitete – A. Gudavičius (semasiologija; Leksinė semantika 1994, Etnolingvistika 2000), G. Kačiuškienė (fonologija), J. Pabrėža (dialektologija), V. Sirtautas (sintaksė), S. Valentas (sintaksė, poezijos kalba), K. Župerka (stilistika; Lietuvių kalbos stilistika 1983), Vytauto Didžiojo universitete – A. Butkus (dialektologija, onomastika, latvių kalba), R. Marcinkevičienė (tekstynų lingvistika) ir kiti. Vytauto Didžiojo universitete veikia Kompiuterinės lingvistikos centras. Fonetikos ir leksikografijos veikalų paskelbė ilgiausiai dirbusi Lietuvos muzikos akademijoje V. Vaitkevičiūtė (Bendrinės lietuvių kalbos priegaidės 1995, Tarptautinių žodžių žodynas 2001, Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas 2001, Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas 2 t. 2003). Tam tikros įtakos lietuvių kalbotyrai turėjo 1961 įkurta Lietuvių kalbos komisija.
Užsienio kalbų tyrinėjimai Lietuvoje
Be baltų kalbų (baltistika), tyrinėjamos ir kitos, daugiausia indoeuropiečių, kalbos. Iš slavų kalbų tyrinėjamos baltarusių, lenkų, rusų kalbos: A. Antanovičius (baltarusių kalbos istorija), V. Čekmonas (slavų kalbų ir tautų istorija), E. Galnaitytė (rusų ir lietuvių kalbų tipologija), O. Poliakovas (baltų ir slavų kalbų santykiai), M. Sivickienė (Baltarusijos lietuvių, Lietuvos rusų šnektos), V. Stašaitienė (Lietuvos Metrikos leksika), L. Sudavičienė (Lietuvos Statuto leksika), S. Temčinas (senovės slavų kalbos) ir kiti.
Pirmąją anglų kalbos tyrinėjimų disertaciją 1954 apgynė A. Laučka. Anglų kalbos tyrinėjimų tematika įvairi: anglų kalbos istorija (A. Steponavičius ir kiti), gramatika (M. L. Drazdauskienė, R. Idzelis, A. Stungienė, D. Tekorienė ir kiti), anglų ir lietuvių kalbų gretinimas, skoliniai (O. Armalytė, N. Bražėnienė, E. Geniušienė, J. Grigaliūnienė, L. Pažūsis, M. Strimaitienė, B. Svecevičius, I. Šeškauskienė, A. Usonienė, D. Vabalienė, L. Valeika ir kiti). Iš kitų germanų kalbų dar tyrinėjama vokiečių kalba (vokiečių kalbos istorija, vokiečių ir lietuvių kalbų santykiai – V. Balaišis, J. Kilius, S. Lapinskas, I. M. Norkaitienė, A. Tekorius ir kiti), danų ir kitos skandinavų kalbos (Vilniaus universitete veikia Skandinavistikos centras). D. Čebelis tyrinėjo senosios prancūzų kalbos istoriją, S. Liberienė, L. A. Skūpas – dabartinės prancūzų kalbos įvairias problemas, R. Mironas – indų kalbas, J. Dumčius – senovės graikų kalbos istorinę gramatiką.
L: A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 2 d. Vilnius 1979–82, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija: 1980–2010 Vilnius 2012, Baltų kalbų tyrinėjimai: 1945–1985 m. Vilnius 1986; J. Palionis, A. Sabaliauskas Rytų slavų kalbininkai lituanistikos baruose Vilnius 1990; Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija: Lietuvių kalba naujaisiais laikais t. 6 Vilnius 1994; J. Endzlīns Ievads baltu filoloģijā Rīgā 1945.
2069