Lietùvių kariniñkų sjunga, Lietuvių karių sąjunga, Rusijos kariuomenėje tarnavusių lietuvių karių (tada vadintų karininkais) organizacija, veikusi 1917–18. Sąjungos tikslas buvo kovoti dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo, rūpintis lietuvių karių švietimu, kultūros reikalais, buitimi. Įkurta 1917 06. Vadovavo karininkai, nariai – daugiausia kareiviai. Įkūrimo iniciatorė buvo Petrogrado lietuvių karių organizacija: 1917 04 21 ji išrinko Sąjungos organizacinį komitetą, laikinąjį vykdomąjį komitetą. Lietuvių karininkų sąjunga įkurta 1917 06 07–11 Petrograde nelegaliame I suvažiavime (88 delegatai atstovavo 16 000 karių; tuo metu Rusijos kariuomenėje galėjo būti apie 25 000 lietuvių). Suvažiavime buvo išrinktas organizacijos centro komitetas (pirmininkas J. M. Laurinaitis), patvirtinti laikinieji įstatai, nutarta atidėti lietuvių karinių dalinių kūrimą. Suvažiavimo delegatai dalyvavo Rusijos lietuvių seime Petrograde. Daugelio karių reikalavimu Sąjungos centro komitetas pradėjo rūpintis organizuoti lietuvių kariuomenę. 1917 08 buvo suformuotas lietuvių batalionas Vitebske (Lietuvių atskirasis batalionas). Pagal Lietuvių pulkų steigimo komisijos (1917 12 sudaryta Smolenske, pirmininkas P. Gužas) planą siekta įkurti atskirąją lietuvių diviziją. Po Spalio perversmo (1917) Sąjungos narių pastangomis pavyko suformuoti tik Lietuvių atsargos batalioną Smolenske (1917 12), Lietuvių atskirąjį batalioną Rovne (1918 01), Lietuvių dragūnų divizioną Valkoje (1917 12), Lietuvių Sibiro batalioną (1918 08). Sąjungos centro komitetui paskelbus, kad lietuviai kariai nedalyvaus Rusijos politiniuose įvykiuose, centro komiteto nariai bolševikai pradėjo žlugdyti organizaciją. II suvažiavime (1918 01–02) jie turėjo daugumą, apkaltino centro komitetą kontrrevoliucine veikla, jo įgaliojimus perdavė bolševikiniam prezidiumui (pirmininkas R. Rasikas). Suvažiavimui priėmus rezoliuciją, kad Lietuvos likimą turėtų spręsti Lietuvos steigiamasis seimas, delegatai bolševikai iš suvažiavimo pasitraukė ir posėdžiavo atskirai. Jie pasiskelbė suvažiavimu, atstovaujančiu lietuvių kareivių daugumai, išsirinko Lietuvos kareivių atstovų centro tarybą . Bolševikinė centro taryba panaikino Lietuvių karininkų sąjungą, užėmė centro komiteto patalpas, konfiskavo turtą. Kurį laiką greta centro tarybos Rusijoje nelegaliai veikė dar 2 karių organizacijos: buvusių Sąjungos narių ir II suvažiavimo nuosaikiųjų atstovų įsteigtas Lietuvių karių vykdomasis komitetas ir Lietuvių tautos tarybos sudaryta karinė komisija Voroneže. Lieuvių dragūnų divizioną 1918 03 nuginklavo vokiečiai, Vitebsko, Smolensko (1918 04) ir Lietuvių Sibiro (1919 12) batalionus – bolševikai, Lietuvių batalioną Rovne 1918 08 – ukrainiečiai. Daugelis lietuvių dalinių karių grįžę į tėvynę stojo į Lietuvos kariuomenę. 1917–18 Lietuvių karininkų sąjunga leido laikraštį Laisvas žodis.
1148