Lietuvių katalikų mokslo akademija

Lietùvių katalkų mókslo akadèmija, LKMA, lietuvių katalikų mokslininkų organizacija. Įsteigta 1922. Veikė iki 1940 Lietuvoje (centras Kaune), 1956–92 užsienyje (centras Romoje), nuo 1990 atkurta Lietuvoje (nuo 1992 centras Vilniuje).

Struktūra

Akademijos veiklai vadovauja Centro valdyba (nuo 2001 iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos narių renkama 6 metų kadencijai). Yra skyriai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, mažesnės grupės – Šiauliuose, Telšiuose; skyriuose veikia sekcijos.

Akademijos nariai yra 4 kategorijų: nariai akademikai (labiausiai pasižymėję mokslininkai), nariai, nariai pagalbininkai (neturintys mokslo laipsnio), garbės nariai. 1922–2008 akademiko vardas suteiktas 53 mokslininkams. 2008 buvo 21 narys akademikas, apie 300 narių, apie 200 narių pagalbininkų, 1 garbės narys.

Veikla

Lietuvių katalikų mokslo akademija organizuoja mokslinį darbą ir populiarina mokslą, telkdama visų mokslo sričių katalikų pasaulėžiūros mokslininkus, gyvenančius Lietuvoje ir užsienyje, siekiančius mokslo ir krikščioniškosios minties bei kultūros vienovės, siekia sudaryti jiems palankesnes sąlygas moksliniams tyrimams ir moksliniam darbui. Lietuvių katalikų mokslo akademija priklauso tarptautinei katalikų intelektualų federacijų asociacijai Pax Romana.

Istorija

Idėją steigti Lietuvių katalikų mokslo akademiją 1908 iškėlė kunigas P. P. Būčys (sumanymas tuo metu neįgyvendintas). 1922 10 22 steigiamajame susirinkime Kaune išrinkta Lietuvių katalikų mokslo akademijos valdyba. Iki II pasaulinio karo Lietuvių katalikų mokslo akademija surengė 3 suvažiavimus Kaune (1933, 1936, 1939), nuo 1930 prisidėjo prie Lietuviškosios enciklopedijos rengimo, leido Suvažiavimo darbus (t. 1 1935, t. 2 1937, t. 3 1940), biografijų leidinį Užgesę žiburiai (1930). 1927 A. Jakšto iniciatyva pradėta rengti žymių žmonių enciklopedinį žodyną (iki 1940 mašinraščiu parengti 5 t.). Sovietų valdžia 1940 Lietuvių katalikų mokslo akademiją uždarė.

Po II pasaulinio karo Lietuvos atstovas Paryžiuje S. A. Bačkis laiškais ragino į užsienį pasitraukusius Lietuvių katalikų mokslo akademijos narius ir vyskupus atkurti akademiją. Romoje 1954 akademijai atkurti sudaryta Reorganizacinė komisija (Lietuvių katalikų mokslo akademijos tęstinumą paliudyti į komisijos narius pasiūlyti buvę Lietuvių katalikų mokslo akademijos centro valdybos nariai Z. Ivinskis ir J. Eretas). 1956 pasirašytas Lietuvių katalikų mokslo akademijos su centru Romoje atkūrimo aktas ir įregistruoti įstatai. Įsteigti Lietuvių katalikų mokslo akademijos skyriai (vadinamieji židiniai) Čikagoje, Niujorke, Bostone, Detroite, Montréalyje, Toronte, Daytone, Miunchene, Otavoje, Putname, Saint Petersburg Beache (Floridos valstija), Los Andžele. Visi skyriai priklausė centro valdybai Romoje. Ten veikė Lietuvių katalikų mokslo akademijos padalinys – Dokumentinės medžiagos apie Lietuvos religinę padėtį centras.

1965 Romoje kunigų K. Razmino,P. Jatulio ir R. Krasausko iniciatyva įkurtas Lietuvių katalikų mokslo akademijos Istorijos ir religinės kultūros lietuvių institutas. Kas 3 metai (1957–88) buvo rengiami Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimai Jungtinėse Amerikos Valstijose (Čikagoje, Niujorke, Bostone, Detroite, Saint Petersburge, Los Andžele), Vokietijoje (Hüttenfelde), Kanadoje (Toronte) ir Italijoje (Romoje). 1973 prelatas P. M. Juras akademijai perleido savo įkurtą Amerikos lietuvių kultūros archyvą (ALKA). Siekiant įteisinti šią nuosavybę pagal Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančius įstatymus 1972 Amerikoje veikiantis Lietuvių katalikų mokslo akademijos skyrius Konektikuto valstijoje įregistruotas kaip pelno nesiekianti savarankiška organizacija ir tokiu statusu veikia iki šiol. Lietuvių katalikų mokslo akademija dar skelbė mokslo veikalus ir šaltinius: leido Suvažiavimo darbus, Metraštį (nuo 1965), biografijų seriją Negęstantieji žiburiai, istorinių šaltinių seriją Fontes Historiae Lithuaniae, K. Avižonio, A. Salio, S. Šalkauskio, Z. Ivinskio raštus, kitus veikalus, daugiausia istorijos ir literatūros temomis. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narių 1956 buvo 85, 1965 – 188, 1977 – 226, 1985 – 263.

Lietuvoje atkurti Lietuvių katalikų mokslo akademiją sumanyta 1989. 1990 02 17 sušaukta steigiamoji konferencija, išrinkta krašto valdyba (pirmininkas G. Uždavinys). Ji 1991 Vilniuje surengė XV suvažiavimą. 1992 išeivijos ir Lietuvos nariai bendrai išrinko naują Centro valdybą (centras perkeltas į Vilnių), buvo įsteigtos Istorijos, Pedagogikos, Psichologijos, Etnologijos, Katechetikos, Informatikos, Architektrūros, Medicinos ir kitas sekcijos. Vilniaus skyriuje veikė Bažnyčios istorijos studijų grupė, 2006 reorganizuota į Krikščionybės istorijos Lietuvoje studijų centrą. 2007 Lietuvių katalikų mokslo akademija įsteigė Humanitarinių tyrimų institutą (veikla sustabdyta 2012). Surengė suvažiavimus Vilniuje (1991, 1997, 2006), Kaune (2004), Klaipėdoje (2000) ir Šiauliuose (2003), t. p. mokslinių konferencijų, seminarų, viešų paskaitų, inicijuoja mokslinių tyrimų projektus, skiria premijas mokslininkams, studentams. Nuolat leidžia Suvažiavimo darbus, LKMA Metraštį (nuo 1998 du tomus per metus), Bažnyčios istorijos studijas, mokslinių darbų rinkinius, t. p. istorinius šaltinius, atsiminimus, humanitarinės tematikos mokslines knygas (iki 2008 išleido 154 leidinius).

10 narių akademiko vardas suteiktas iki II pasaulinio karo, 23 – po jo išeivijoje ir 20 – po 1991.

Vadovai

Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininkai: vyskupas J. J. Skvireckas (1922–25), prelatas A. Jakštas (1926–38), S. Šalkauskis (1938–40), vyskupas V. Padolskis (1956–58), kunigas A. Liuima (1959–92), G. Uždavinys (1992–97), kunigas J. Boruta (nuo 2002 Telšių vyskupas; 1997–2006), P. Subačius (2006–15), D. Gailienė (2015–20), L. Jovaiša (nuo 2020 11).

1

2521