lietuvių kilmės teorijos

lietùvių kilms teòrijos

Platesni etnogeneziniai svarstymai apie lietuvius prasidėjo 15 amžiuje. Jų atsiradimo priežastys siejamos su Gediminaičių dinastijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės pastangomis įrodyti savo kilmingumą, kurti palankias lietuvių diduomenės kilmės teorijas. Be to, tautos kilmę sieti su Roma ar Graikija buvo vidurinių amžių istoriografijos tradicija. Apie 1480 Ph. Callimachus mini, kad lietuviai kildinami iš romėnų, iš galų ir iš bosporėnų. 15 a. galutinai susiklostė ir iki 18 a. buvo populiariausia romėniškoji teorija. Prieš 1480 plačiausiai ją išdėstė lenkų kronikininkas J. Długoszas. I. Jonyno nuomone, jis tuo norėjęs pateisinti lenkų karalaitės krikščionės Jadvygos vedybas su pagonišku Lietuvos valdovu Jogaila. Pasak J. Długoszo, romėnai atklydę į Lietuvą valdant Cezariui ir Pompėjui (1 a. prieš Kristų). Šios teorijos keli vėlesni variantai yra užrašyti Lietuvos metraščiuose, V. Agripos, Mykolo Lietuvio, J. Łasickio, A. Rotundo, M. Strijkovskio raštuose. Populiariausia tapo Lietuvos metraščių versija, pagal kurią Lietuvos kunigaikščių pirmtakas buvęs Romos didikas Palemonas, imperatoriaus Nerono giminaitis.

Vieni tyrinėtojai (J. Jurginis) pažymi romėniškosios teorijos pasaulietinį renesansinį pobūdį; ja aukštinama pagoniška Lietuva ir lietuviai – iš pradžių kilmingieji (kaip Romos patricijų palikuoniai), vėliau ir nekilmingieji (lietuvių kalba esanti gimininga lotynų kalbai); teorija iliustruojama lietuvių kalbos, papročių, pagoniškosios religijos duomenimis, ja siekiama visų pirma ginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo Lenkijos. Kitų tyrinėtojų (V. Pašutos, M. Jučo) nuomone, romėniškąja teorija pirmiausia buvo oponuojama Rusijos istoriografijai, skelbiančiai Lietuvos kunigaikščių valdžią rusų žemėse esant neteisėtą, platinančiai versiją, kad Gediminaičių kilmė esanti žema.

Neabejotinas vokiškosios istoriografijos poveikis romėniškosios teorijos raidai ir naujoms lietuvių kilmės teorijoms atsirasti. Iš vokiečių istoriografijos atėjusios gotiškoji ir heruliškoji lietuvių kilmės teorijos. Enea Silvio Piccolomini (Italija) ir Erazmas Stela (Vokietija), teisindami Vokiečių ordino pretenzijas į užgrobtas žemes, 15 a. prūsus pradėjo kildinti iš gotų. 16 a. imta teigti, kad iš gotų kilusi lietuvių tauta (Alessandro Guagnini), dalis Lietuvos bajorų (M. Strijkovskis). 17–20 a. viena populiariausių buvo heruliškoji teorija. Vienas pirmųjų nuoseklių jos skelbėjų buvo A. Kojalavičius‑Vijūkas, lietuvius tapatinęs su alanais, o šiuos laikęs giminingus herulams. Vokiečių istorikai ir literatai (J. Behmas, 17 a. pirma pusė, J. Partatius, Chr. Hartknochas, 17 a., ir kiti) lietuviams ėmė taikyti prūsų kilmės graikiškąją teoriją, sukurtą Alberto Stadiečio (Vokietija, 13 a.) ir G. Personos (Italija, 16 amžius). Jos šalininkai rėmėsi lietuvių ir graikų kalbų asmenvardžių, vietovardžių panašumu.

Nė viena minėtų teorijų neturėjo mokslinio pagrindo, todėl jas buvo lengva kritikuoti ar modifikuoti. Mokslinė šių legendinių lietuvių kilmės teorijų kritika prasidėjo 18 a. pabaigoje. Jos pradininkas – vokiečių istorikas A. L. von Schlözeris. Kriticizmo bruožų turėjo J. Lelewelio, kai kurių kitų Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo šalininkų samprotavimai apie lietuvių kilmę. Bet tai netrukdė jiems remti romantišką heruliškąją teoriją. Vienas žymiausių jos skelbėjų 19 a. pradžioje buvo K. P. Bogušas, jai pritarė J. Lelewelis, I. Danilavičius, I. Onacevičius, T. Narbutas (pastarasis ją siekė suderinti su romėniškąja). Plačiausiai heruliškąją teoriją išdėstė J. Jaroszewiczius.

19 a. lietuvių istorikai ir literatai (S. Valiūnas, D. Poška, K. Nezabitauskis‑Zabitis, S. Daukantas) derino romėniškąją ir heruliškąją teorijas. Latvijoje heruliškąją teoriją propagavo K. F. Vatsonas. Vienas paskutinių ir nuosekliausių jos šalininkų buvo J. Šliūpas. Gotiškąją teoriją 20 a. pradžioje ėmė propaguoti J. Žilius ir ypač A. Račkus. Tapatindami gotų ir gudų etnonimus, jie įrodinėjo, kad lietuviai esą gotų (gudų) likučiai. Vieną paskutinių romantiškųjų lietuvių kilmės teorijų – hetitiškąją – kūrė J. Gabrys‑Paršaitis (Lietuvių ir hetitų kalbų giminystė ir priešistorė / Parenté des langues hittite et lituanienne išleista 1944). Jis teigė, kad hetitai (jų tikras vardas esą buvęs gudi – avių augintojas; vėliau buvę vadinami ir gotais) iki trečio tūkstantmečio prieš Kristų gyvenę tarp Skandinavijos ir Adrijos jūros; vėliau dalis jų išsikėlė į Mažąją Aziją, kiti likę tarp Baltijos, Vyslos ir Dniepro aukštupio; šie buvę lietuvių protėviai. Šios teorijos svarbiausias šaltinis buvo gotiškoji teorija ir J. Basanavičiaus darytas hetitų tapatinimas su trakų gentimis.

Moksliškesnį lietuvių kilmės pagrindą davė 19 a. lyginamosios istorinės kalbotyros darbai. Dėl lietuvių kalbos panašumo į sanskritą buvo sukurta indiškoji teorija: lietuviai giminiuoti su indais arba kildinti iš Indijos (S. Bohušas‑Sestšencevičius, Lenkija, F. Boppas, P. Bohlenas, Vokietija). Šią teoriją plėtojo V. Krėvė ir A. Poška. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje J. Basanavičius, remdamasis archeologiniais, etnografiniais, epigrafikos, tautosakos, kalbos duomenimis ir savaip juos interpretuodamas, įrodinėjo, kad lietuviai yra į Pabaltįjį atsikėlusių trakų bei frygų genčių palikuoniai (tokią pat latvių kilmę 1937–39 skelbė K. Kasparsonas). Kai kurie mokslininkai (pvz., R. Matulis, V. Rimša, Lietuva, K. Turnvaldas, Čekija) mano, kad trakiškojoje teorijoje yra ir racionalių, mokslo patvirtintų dalykų.

Mokslinį pobūdį lietuvių protėvynės ieškojimai įgavo nuo 19 a. pabaigos–20 a. pradžios. Lietuvių kilmės problemą imta nagrinėti kaip indoeuropiečių ir visų baltų kilmės dalį. W. Tomsenas (Danija) 1890 nustatė, kad tolimoje praeityje baltai buvo Pabaltijo finų kaimynai. Slavistas A. Kočiubinskis (Rusija) 19 a. pabaigoje įrodė, kad daugelis to meto Minsko, Vitebsko, Mogiliavo ir Smolensko gubernijų vietovardžių yra baltiškos kilmės. K. Būga toje teritorijoje surado daugiau kaip 150 baltiškos kilmės upėvardžių. Tai leido atmesti A. Šachmatovo hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje praeityje gyvenę keltai. K. Būga, remdamasis daugiausia upių ir ežerų vardais, pagrindė (1920–24 darbuose) savo hipotezę dėl baltų tautų įsikūrimo Rytų Pabaltijyje laiko ir eigos. Lietuvių ir latvių protėviai iki Kristaus gyvenę Dniepro aukštupio baseine; jų rytiniai kaimynai buvę Volgos finai (dabartinių mordvių ir marių protėviai). Dabartinėje Lietuvoje ir toliau į šiaurę gyvenę finai (somai; dabartinių lyvių, estų ir suomių protėviai). Pasak K. Būgos, apie 5 a. pr. Kr. pirmieji nuo baltų bendrijos atskilę prūsai ir apsigyvenę prie Baltijos – nuo Vyslos žiočių iki Nemuno žemupio ir vidurupio. Dabartinėje Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje iki 6 a. po Kr. gyvenę žiemgaliai (tarp Dauguvos ir Neries), latgaliai (tarp Neries ir Nemuno aukštupių) ir latviai (į pietus nuo Nemuno aukštupio), Vidurio Lietuvoje – kuršiai ir sėliai, Žemaitijoje ir Latvijoje – lyviai. 6 a. ar 7 a. pradžioje dėl slavų genčių skverbimosi į Dniepro upyną lietuviai, o jų stumiamos ir kitos baltų gentys pasitraukusios į vakarus ir apsigyvenusios dabartinėje Lietuvoje ir Latvijoje; jas čia mini ir 10–13 a. istorijos šaltiniai. K. Būgos mintį, kad lietuviai kilę iš Padnieprės, parėmė slavistas M. Vasmeris (Vokietija). Archeologinė medžiaga nepatvirtino K. Būgos tezės, kad iki baltų dalyje Lietuvos teritorijos gyvenę finougrai, tačiau rytines baltų gyventos teritorijos ribas jis nustatė teisingai.

Remiantis archeologijos duomenimis, lietuvių kilmės klausimas imtas nagrinėti tik nuo 20 a. 7 dešimtmečio. Tiriama, kurios baltų gentys sudarė lietuvių branduolį, kuriose archeologinėse kultūrose glūdi jų šaknys. 1977–91 prie Lietuvos mokslų akademijos veikė Baltų etnogenezės ir etninės istorijos komisija (vadovė archeologė R. Kulikauskienė), kuri organizavo tarptautines konferencijas, išleido keletą knygų.

Neabejotina, kad lietuvių protėviai buvo rytų baltai. Lietuvių etnogenezės ieškoma vėlyvojo laikotarpio (pirmieji amžiai po Kristaus) brūkšniuotosios keramikos kultūroje. Kai kurių archeologų duomenimis, 3–4 a., kitų archeologų ir kalbininkų – 5–7 a. rytinių baltų arealo pietinėje dalyje išsiskyrė lietuvių kalba. Jos išsiskyrimą dalis tyrinėtojų laiko lietuvių tautos formavimosi ištakomis. Šiame procese svarbiausi buvo 9–13 a., kai vyko baltų genčių konsolidacija; lietuvių tautybės branduolį sudarė Rytų Lietuvos pilkapių (praaukštaičiai) ir Vidurio Lietuvos plokštinių kapų (pražemaičiai) sričių gyventojai. Lietuviai tuomet sudarė stiprią Lietuvių žemių konfederaciją, jų vardu imta vadinti visą Lietuvos valstybę. Per lietuvių tautybės formavimosi 2 etapą Lietuvos valstybei priklausančios kitų baltų gentys – dalis jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių ir kitos – įsiliejo į lietuvių tautą.

1777

983

2452

indiškoji lietuvių kilmės teorija; romėniškoji lietuvių kilmės teorija; romėniškoji teorija; gotiškoji lietuvių kilmės teorija; heruliškoji lietuvių kilmės teorija; graikiškoji lietuvių kilmės teorija; hetitiškoji lietuvių kilmės teorija; trakiškoji lietuvių kilmės teorija