Lietùvių konfereñcija, Vlniaus konfereñcija, lietuvių visuomenės atstovų susirinkimas, 1917 09 18–22 įvykęs Vilniuje. Svarstė Lietuvos valstybės atkūrimo problemas ir išrinko Lietuvos Tarybą.
Lietuvių konferencijos prezidiumo ir sekretoriato nariai (Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka)
Vokietijos politikams planuojant Rusijos imperijos pasienyje sudaryti turinčias savivaldą priklausomas valstybes buvo numatyta sudaryti lietuvių įstaigą, kuri veiktų lietuvių tautos vardu ir būtų draugiška Vokietijai. Lietuvių inteligentija, pirmiausia vadinamoji Lietuvių politikų kuopa – A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, Juozas Stankevičius, P. Klimas, – dar 1916 pradėjo derybas su vokiečių okupacinės valdžios atstovais, tikėdamasi Vokietijai padedant atkurti Lietuvos valstybingumą. Po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vyriausiasis vadas Leopoldas von Bayernas davė leidimą sudaryti Lietuvoje vadinamąją Patikėtinių tarybą (Vertrauensrat), kuri atstovautų lietuviams ir kitų Lietuvos tautybių gyventojams. Tuo tikslu Vokietijos karinės ir civilinės valdžios atstovai 1917 05 kreipėsi į vyskupą P. Karevičių, J. Basanavičių, A. Smetoną, kitus lietuvių inteligentus.
Nepavykus sudaryti patikėtinių tarybos (lietuvių inteligentija reikalavo, kad būtų išrinkta Lietuvos Taryba) okupacinė valdžia sutiko su lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų siūlymu sušaukti lietuvių atstovų konferenciją. Buvo sudarytas konferencijos organizacinis komitetas (lentelė). Pirmuosiuose jo posėdžiuose 1917 08 buvo parengti konferencijos rezoliucijų dėl savarankiškos Lietuvos valstybės kūrimo projektai, numatyti ir parinkti konferencijos kandidatai (264 asmenys iš 32 apskričių, Vilniaus ir Kauno miestų, priklausantys visiems luomams, politinėms partijoms bei srovėms), kurie turėjo atstovauti Lietuvos interesams. Konferencijoje dalyvavo 222 atstovai (kitais duomenimis, 214), tarp jų 66 kunigai, 65 ūkininkai, 60 inteligentų, 31 kitų profesijų ir socialinės padėties asmuo. Konferencijos dalyviai priklausė įvairioms politinėms srovėms: tautininkams ir krikščionims demokratams atstovavo A. Smetona, J. Šernas, V. Mironas, K. Bizauskas, Justinas Staugaitis, P. Dovydaitis, Lietuvos socialdemokratų partijos dešiniajam sparnui – S. Kairys, M. Biržiška, dalyvavo ir kairieji socialdemokratai A. Domaševičius, P. Eidukevičius. Nemaža Lietuvių konferencijos dalyvių, daugiausia valstiečiai, protestavo prieš okupacinį režimą, nenorėjo, kad Lietuva jungtųsi su Vokietija į sąjungą. A. Smetona ir kiti organizatoriai, kalbėdami apie Lietuvos politinę orientaciją, tikino konferencijos dalyvius, kad atkurti Lietuvos valstybingumą įmanoma tik padedant Vokietijai, bet ir jie nenorėjo kategoriškai, kaip to reikalavo Vokietija, deklaruoti sąjungos su ja, laviravo. Lietuvių konferencijos rezoliucijoje pabrėžta, kad Lietuva turi būti nepriklausoma ir demokratinė valstybė su etninėmis sienomis. Lietuvoje turi būti įgyvendintos ekonominės reformos, tautinėms mažumoms garantuotos tinkamos jų kultūriniams reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos santvarką ir santykius su gretimomis valstybėmis turi sušauktas Vilniuje visų Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Antrojoje rezoliucijos dalyje konferencija pripažino, kad glaudūs santykiai su Vokietija yra galimi, jeigu ji sutiktų dar prieš Taikos konferenciją pripažinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pačioje konferencijoje paremtų Lietuvą.
Lietuvių konferencija buvo svarbus lietuvių tautinio judėjimo reiškinys. Jos iškelta idėja kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę skatino lietuvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdį.
1