lietùvių krikštỹnų papročia
Lietuviai krikštynas keldavo nuo kūdikio gimimo praėjus savaitei, kartais – ilgesniam laikui. Mažojoje Lietuvoje 17 a. (ir vėliau) krikštatėviais (kūmai) kviesdavo iki 15 porų. Juos pasitikdavo pribuvėja, užgerdavo vyriausią kūmą ir įduodavo kūdikį. Išvežus kūdikį krikštyti pribuvėja samčiu užmušdavo vištą, kurią pirtyje valgydavo ir tris kartus alumi užgerdavo (su maldomis Laimai ir Žemynai) apie stalą suklaupusios moterys, paskui ant indo uždėdavo nuometą, juostą ir ką nors dovanodavo kūdikiui. Sugrįžę kūmai užgerdavo vienas kitą, po to – tėvą; prasidėdavo vaišės. Kūmais buvo kviečiami gerbiami žmonės (kad jų savybės persiduotų krikštavaikiui). Tikėta, kad jų elgesys per krikštynas lemiąs kūdikio fizines savybes, todėl eidama į bažnyčią krikštamotė (kūma), uždėjusi koją ant akmens, pataisydavo vaiko drabužėlius, kad jis būtų tvirtas (Dzūkija), užstalėje krikštatėviai sėdėdavo susiglaudę, kad vaiko dantys nebūtų reti. Krikštatėvių institucija (kūmystė) buvo suvokiama kaip metafizinis kraujo ryšys; mirus tėvams krikštatėviai turėjo rūpintis našlaičiais, drausta tuoktis su krikštavaikiais.
Nuo 20 a. pradžios kviesdavo vieną krikštatėvių porą. Krikštamotė dovanodavo vadinamuosius krikšto marškinėlius: berniukui žydrais, mergaitei rausvais kaspinais ar gėlytėmis puoštos baltos medžiagos, iš jos siūdavo Pirmosios komunijos drabužį. 20 a. pirmoje pusėje Prienų apylinkėse būta papročio dovanoti juostą; ja perjuostą kūdikį krikštydavo (juostą saugodavo iki mirties, kartais ją dėdavo į karstą). Krikštijant kūdikį šeimoje, kurioje būta mirusių vaikų, aukodavo vištą ir gaidį (Dzūkija).
20 a. pirmoje pusėje menkėjant pribuvėjos paslaugų reikšmei, jos apeiginiai veiksmai (vaišinimas vadinamąja bobutės koše, vyrų kepurių grobimas, pribuvėjos išvežimas) virto ceremonijomis, žaidimais (šiuos veiksmus atlikdavo krikštijamo vaiko močiutė ar vyresnio amžiaus giminaitė); krikštynoms baigiantis pribuvėją, apvilktą išvirkščiais kailiniais, apkabinėtą kiaušinių kevalais, plunksnomis, svogūnų pynėmis, veždavo geldoje, kartais šlajose (visoje Lietuvoje) ar ant medinių akėčių (Pelesos apylinkės, dabartinė Baltarusija) į paupį, versdavo į griovį ar nuo šlaito.
krikštynos (Klaipėda, 1931)
L: A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos Vilnius 1967; P. Dundulienė Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos Vilnius 1991, Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 1999 32005; B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; A. Vyšniauskaitė, R. Paukštytė, P. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 1993; R. Paukštytė Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaime Vilnius 1999.
1995