laidotuvės (1935, Kupiškio valsčius)
lietùvių láidotuvių papročia
Žmogaus mirtį lietuviai iki 20 a. antros pusės daugiausia suvokdavo kaip vėlės atsiskyrimą nuo kūno ir perėjimą į mirusiųjų bendruomenę (gyvųjų pareiga buvo mirusįjį įvesdinti). Mirštantysis pageidaudavo su visais atsiteisti, atsisveikinti su artimaisiais. Kaimynai, ypač moterys, ateidavo mirštančiojo marinti – prie jo degindavo graudulinę žvakę, giedodavo ir kalbėdavo maldas. Sunkiai mirštantiesiems stengtasi padėti – guldydavo ant žemės, atidarydavo visas namų angas, kad vėlei būtų lengviau išeiti. Mirusiuosius prausdavo pirtyje ar prie jos, paguldę ant šiaudų (juos vėliau sudegindavo) arba pasodinę ant suolelio. Prausimo vandeniu šlakstydavo namo sienas, tikėta, kad nuo jo išnyksta į jas įsimetę parazitai. Apie mirusįjį buvo pranešama: mušdavo būgną, ant medžio pakabintą lentą, skambindavo varpeliu arba siųsdavo pas kaimynus ką nors iš šeimos. 16–18 a., pasak M. Strijkovskio, M. Pretorijaus ir J. A. von Brando, mirusiuosius laidojo baltais drabužiais, apautus odiniu apavu. Žmonės iš anksto rūpinosi įkapėmis; dažnai laidotuvėms pasilikdavo vestuvinius drabužius. Palaikus šarvojo ant pakeltos lentos, apklotos balta drobule ar margu audeklu. Nė vienas kaimo bendrijos narys, prašomas pasiūti mirusiajam marškinius ar pagalvėlę, padaryti karstą ar iškasti duobę, nedrįsdavo atsisakyti. Šermenims skersdavo gyvulį, darydavo alaus; per šermenis statydavo kėdę ir padėdavo lėkštę velioniui. Prie karsto ir kapinėse moterys apraudodavo velionio dorybes, liūdną pasilikusiųjų dalią – siekta įsiteikti velioniui. Į kapus lydėdavo kaimo bendrijos nariai ir giminės (jauną mirusįjį išlydėdavo kaip į vestuves – aprengtą vestuviniais drabužiais, su rūtomis).
laidotuvių dalyviai kapinėse (1939; Rokiškio krašto muziejus)
19 a. pabaigoje–20 a. žiemą karstą veždavo eglutėmis papuoštomis rogėmis, vasarą – berželiais puoštu vežimu; po laidotuvių rengdavo mirusiojo paminėjimus: 7 arba 9, 28, 30 ar 40 dieną, keldavo vaišes. Manyta, kad vėlė 40 dienų klaidžioja apie namus. Tikėta, kad vėlė galinti virsti paukščiu, gyvuliu, augalu, už nuodėmes turinti atkentėti nusikaltimo vietoje.
Tolesnis gyvųjų bendravimas su mirusiaisiais kartojosi cikliškai fenologinio (gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinių kasmečio pasikartojimo), agrarinio (žemės ūkio darbų) ar astronominio kalendoriaus nužymėtu laiku tam tikru paros metu.
20 a. antroje pusėje laidotuvių papročiai iš esmės nepakito.
L: A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos Vilnius 1967; P. Dundulienė Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 1999 32005; B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; A. Vyšniauskaitė, R. Paukštytė, P. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 1993.
1995