lietùvių liáudies choreogrãfija. Lietuvių liaudies choreografijos paminėjimų arba aprašų yra įvairiuose šaltiniuose: 9–18 a. keliautojų ir kitų autorių aprašuose apie baltus, Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, 19–20 a. etnografiniuose aprašuose, 20 a. tautosakos ir liaudies choreografijos rinkiniuose, sukauptoje archyvinėje medžiagoje. Ankstyvuosiuose šaltiniuose liaudies choreografija dažniausiai minima apibendrintai, konkretūs šokiai aprašyti kelių autorių (detaliausiai – M. Pretorijaus, jis 17 a. šokius Žalia rūtelė ir Skrybėlių šokis aprašė ir pavaizdavo raižiniuose). 19–20 a. aprašų atsirado daugiau, jie dažniausiai neišsamūs, trūksta duomenų apie muziką, judesius, poetinį tekstą. 20 a. pabaigos archyvinę medžiagą papildė nufilmuoti šokių pavyzdžiai.
9–18 a. rašytiniuose šaltiniuose daugiausia minima apeiginė choreografija, atliekama per vestuves, laidotuves, gimtuves, kalendorines ir darbo šventes (kariniai šokiai pasitaiko tik keliuose abejotinuose aprašuose). Joje gausu senosios baltų pasaulėžiūros ženklų, beveik nėra krikščionybės požymių. Apeiginiai šokiai liaudies choreografijoje gyvavo iki I pasaulinio karo, kai kurie (pvz., pirmasis tėvų vestuvinis šokis Dzūkijoje ir kitur) tam tikruose regionuose išliko iki 21 a. pradžios.
Lietuvių liaudies choreografijos (dar vartojami etnochoreografijos, choreografinio folkloro terminai) palikimas labai įvairus. Senesnės kilmės liaudies šokiai daugiausia palydimi dainų, šokami grupės šokėjų. Pagrindinės atlikėjos – merginos ir moterys, jos tradiciškai vadovauja ir mišriems rateliams.
Senųjų šokių žingsniai nesudėtingi, žemi ir siauri, dažni treptelėjimai. Tipiški choreografijos piešiniai – ratas, eilė, tiltelis, žvaigždutė, žilvitis, gyvatėlė. Figūroms būdinga įvairūs pynimai, nardymai, apsisukimai (po vieną arba susikibus su porininku), pasikeitimai vietomis, suplojimai rankomis, kompozicinėms formoms – simetrija, kuri ryški šokių, žaidimų ir ratelių choreografijos piešiniuose, atskiruose judesiuose (iš pradžių judesys atliekamas į vieną pusę, paskui į kitą), muzikoje (vyrauja porinis metras, kvadratinė struktūra). Solo šokama retai, išskyrus senesniuose šaltiniuose minimus apeiginius šokius (vestuvinius, krikštynų, kalendorinių, darbo švenčių), persirengėlių repertuarą, improvizacinius momentus kai kuriuose kadriliniuose šokiuose. Vyrų šokių užrašyta labai nedaug, dalis jų turi kitų Europos šalių šokiams būdingų elementų (pvz., Mikita šokamas su lazdomis, jam būdingi aukštesni šuoliai).
šokis Mikita (1935, Merkinė)
19 a. Lietuvoje paplito poriniai ir kadriliniai šokiai, kuriems dažniausiai vadovauja vyrai. Lietuvių liaudies choreografija skirstoma į šokamąsias sutartines, ratelius, žaidimus ir šokius. Ši klasifikacija nėra griežta, dažnai sunku atskirti šokį nuo ratelio, ratelį nuo žaidimo, o sutartinės būna ne tik šokamosios, bet ir žaidžiamosios.
Šokamosios sutartinės
šokamoji sutartinė Dobilėlis (1938, Kupiškis)
Šokamosios sutartinės turi daugiausia archajiškų bruožų, išsiskiria specifine muzika, savitu šokimo būdu, ypatinga judesių ir muzikos sąsaja. Trejinių sutartinių atlikimas grindžiamas kanono principu, kuris reiškiasi muzikoje, poetiniame tekste ir choreografijoje (su tam tikra melodijos dalimi paeiliui atliekama treptelėjimai, pačiuožiamasis žingsnis, apsisukimai, pliaukštelėjimai, tekstą iliustruojantys judesiai). Pagrindinis paprastųjų trejinių choreografijos piešinys – ratas. Trejinėse keturiose sutartinėse ratas derinamas su kvadrato arba kryžiaus formomis. Dvejinės ir keturinės sutartinės grindžiamos kontrasto principu: muzikai būdinga kontrastinė polifonija, choreografijai – priešpriešinis judėjimas ir priešpriešinė pozicija (pora prieš porą arba keturiese kryžiaus kampuose). Kai kurios keturinės sutartinės šokamos ratu kaip ir trejinės, tik nesilaikoma kanono principo.
Išsiskiria dvejinėms keturiose ir keturinėms būdingas šokimo būdas (vadinamasis sutartinių suktinis), primenantis polką, kai šoka neribotas porų skaičius ratu, paeiliui giedant tik dviem poroms (sutartinės Bolavo, bolavo, Sutrinko trinko ir kitos). Dar žr. sutartinės.
Rateliai
Rateliai (Lietuvos rytinėje dalyje vadinami darželiais, vakarinėje dalyje – žaidimais) paplito 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Juos atlieka grupė dainuodama dainą ir stovėdama 1–2 (rečiau 3) ratais, eilėje, voroje, dalį posmo sukdamasi, pindama, landžiodama arba judesiais vaizduodama dainos tekstą. Pagal būdingus choreografijos piešinius skiriami ratelių pogrupiai: rato (Aukštai dangus, Kanapėlė, Klausė žvirblis čiulbuonėlis, Zur zur malūnėlis), eilių (Grybs grybs, baravyks, Šimas mano dėdė), grandinėlės (Avietėlė, Eisim į darželį), gyvatėlės (Dil dil melnyčiai, Lai gyvuoja Lietuva), tiltelio (Auskim, sesutės, abrūsus, Kukū, gegute), vartelių (Vai močiute, ką padarei, Visa mūsų šeimynėlė). Dar žr. ratelis.
ratelį šoka Lynežerio kaimo žmonės su folkloro ansamblio Varangė dalyviais (2006, Lynežeris)
Žaidimai
Žaidimų choreografija susipynusi su varžybiniais ir vaidybiniais veiksmais – gaudymu, žaidėjų pasirinkimu ir pervedimu iš vienos grupės į kitą, spėliojimu, veikėjų dialogu. Žaidimams būdingi laisvi judesiai, mažai arba visiškai nepriklausantys nuo dainos ritmo. Daina dažniausiai yra tik veiksmo fonas, ja sukuriama nuotaika ir pasakomas žaidimo turinys, žaidėjams nurodomos užduotys (Antelė, Katinas, Laputaitė, Verubė, Vilkas ir avys, Žiedo dalijimas). Prie žaidimų priskiriami ir tokie kūriniai, kuriuose kalbamojo teksto ir choreografijos elementų yra labai nedaug (pvz., išperkant fantus). Dar žr. žaidimas.
Šokiai
Šokių įvairūs žingsniai, junginiai ir figūros sudėtingesni, jie atliekami pagal tam tikrą ritmą ir tvarką, dažniausiai pritariant instrumentinei muzikai. Poriniai šokiai sudaro didžiausią šokių dalį. Vieni poriniai šokiai (Rugeliai, Šyvis, Trepsiukas, Vajaunas, Vengierka) pasižymi specifinėmis figūromis, sudaryti iš 2–3 dalių, kituose (Abelytė, Kadagys, Krakoviakas, Aleksandra, Padispanas) viena dalis būna polka arba valsas. Yra daug polkos ir valso variantų, kai nuolat kartojama ta pati figūra (kartais paįvairinama improvizacija); panašūs ir kiti vėlyvesni poriniai šokiai (fokstrotas, Cvingis). Kai kuriuos porinius šokius (Lakišius, Malūnėlis) būtinai turi šokti po 2 poras, kitus (Našliukas, Žemaitukas) – daug porų.
19–20 a. įgavę savitų bruožų visoje Lietuvoje paplito kadriliniai šokiai. Pagrindinės šių šokių ypatybės: posminė struktūra (kartais daugiau kaip 10 posmų), kai kurios dalys arba padalos kartojamos kaip refrenas, šoka porinis porų skaičius eilėmis, kvadratu arba ratu, dažnai poros paeiliui kartoja tą pačią figūrą. Įterpus kitus šokius – polką, valsą, fokstrotą arba suktinį – kadriliniai šokiai įgauna šokių siuitos bruožų. Prie kadrilinių šokių priskiriami anglezas, Bulius, Lancajedas, Marcelė, Šeinas, Šocas. Žemaitijoje susiklostė savitas kadrilinių šokių tipas – jonkelis, kurį šoka 4 poros; yra daug šio šokio variantų (Blezdinginis, Daužtinis, Kertinis, Lendamasis, Našlinis).
šokis čiūtytė (1934, Kupiškis)
Nedidelę lietuvių liaudies šokių dalį sudaro grupiniai šokiai, jie (Vėdaras) turi daug bendrų bruožų su rateliais. Ratelių elementai būdingi įvairioms ratelinėms polkoms (Polka su ragučiais) arba rateliniams valsams. Kartais šokiuose yra ir žaidimo elementų (Našliukas) arba šokis įtraukiamas į žaidimą (žaidimas baigiamas poriniu šokiu arba šokis tampa fantine užduotimi). Kai kurie šokiai (suktinis) gali būti įvairių variantų – šokami kaip porinis arba grupinis šokis.
Lietuvių liaudies choreografijai didelę įtaką padarė 19 a. iš Vakarų Europos ir slavų tautų sparčiai pradėję plisti šokiai (valsas, polka, kadrilis, krakoviakas ir kiti), tuomet įsigalėjo instrumentinė muzika ir greitas šokių tempas. 20 a. antroje pusėje dėl politinių, ekonominių, socialinių ir kitų pokyčių lietuvių liaudies šokių gyvoji tradicija ėmė nykti. Ilgainiui įsigalėjo klasikinių ir kitų tautų šokių elementų turintys stilizuoti tautiniai šokiai, atliekami dainų ir šokių ansamblių (vienas žymiausių – Lietuva). Šiems šokiams choreografines kompozicijas sukūrė J. Lingys, J. Gudavičius, R. Tamutis, E. Morkūnienė, Aldona Gužaitytė, K. Poškaitis, M. Vaitulevičiūtė, L. S. Vaičiulėnienė, T. Kalibataitė, V. Kondratavičius, V. Buterlevičius, E. D. Radvilavičienė, Jūratė Čapaitė ir kiti. Lietuvių liaudies choreografijos autentiškų tradicijų gaivinimas ir sklaida prasidėjo 20 a. 7 dešimtmetyje pradėjus kurtis folkloro ansambliams.
Lietuvių liaudies šokių pirmieji tyrinėjimai paskelbti tik 20 a. antroje pusėje. Pirmasis žymus liaudies šokio teoretikas ir choreografų praktikų mokyklos pagrindėjas Lietuvoje – J. Lingys. Jis surinko duomenų apie autentišką lietuvių liaudies choreografiją, ją apibendrino sceninių šokių aprašų straipsniuose, leidinyje Sceninis lietuvių liaudies šokis (4 tomai). Veikalų apie lietuvių liaudies choreografiją dar parašė E. Morkūnienė, K. Poškaitis, D. Urbanavičienė, Jūratė Čapaitė.
L: L. Sauka Lietuvių liaudies žaidimų ir šokių tautosaka / Lietuvių tautosaka t. 5 Vilnius 1968; J. Lingys Sceninis lietuvių liaudies šokis 4 t. Vilnius 1975–81; E. Morkūnienė Lietuvių liaudies choreografijos bruožai: XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė Vilnius 1982; M. Grigonis 200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis Vilnius 21988; Lietuvių liaudies rateliai ir šokiai / sud. E. Kirvaitienė Vilnius 1991; K. Poškaitis Liaudies choreografija: Choreografijos kilmės ir lietuvių liaudies choreografijos bruožų klausimai Vilnius 1992; D. Urbanavičienė Autentiškas liaudies šokis: Įtakos ir pasekmės / Liaudies kultūra 1997 nr. 2, Improvizacijos ir funkcijos ryšys lietuvių etninėje choreografijoje / Improvizacija folklore Vilnius 1999, Lietuvių apeiginė etnochoreografija Vilnius 2000, Šokamosios sutartinės: Užrašymai ir tyrinėjimai / Liaudies kultūra 2003 nr. 3, Tradiciniai šokiai ir visuomenės kultūra / Meno ir žmogaus sąveika: Kūryba, interpretacija, pedagogika Vilnius 2004, Sutartinių choreografijos bruožai: Paprastosios trejinės / Liaudies kultūra 2007 nr. 2; J. Čapaitė Šalavijo rūtelė 2 d. Klaipėda 1994–98; Šoks broliukai šokinį / sud. A. Vakarinienė Vilnius 2001.
2412
šokamoji sutartinė; ratelis; žaidimas; šokis; etnochoreografija; choreografinis folkloras
lietuvių tautos kilmė ir raida