lietùvių liáudies medicinà. Lietuvių liaudies medicina yra liaudies kultūros dalis, daug lietuvių liaudies medicinos žinių atsispindi papročiuose, patarlėse, priežodžiuose, sakmėse, pasakose. Žinių apie lietuvių liaudies mediciną randama nuo 17 a. – istorikų, rašytojų, etnografų, farmacininkų, gydytojų, mokslininkų darbuose. Apie liaudies mediciną rašė M. Pretorijus, T. Lepneris, M. Strijkovskis, T. Narbutas, S. Daukantas, L. A. Jucevičius, L. Ivinskis, A. Bezzenbergeris (Vokietija).
Lietuvių liaudies medicinos raida ir bruožai panašūs į kitų tautų liaudies medicinos, bet lietuvių liaudies medicina archajiškesnė, palyginti geriau išlikusi ir daug gausesnė negu kitų Europos tautų. Gydymui naudota daugiau kaip 200 mineralinių, 500 gyvūninių, 150 žemesniųjų ir 2000 aukštesniųjų augalų žaliavų, todėl naudotų priemonių gausumu ją galima lyginti su senąja indų, kinų, Tibeto, arabų liaudies medicina. Higienos žinios, kaip ir kitų tautų liaudies medicinos sistemose, buvo žinomos daugeliui, o ligų pažinimo, gydymo būdus žinojo tik tam tikri žmonės – žyniai, vėliau – žadėtojai, žolininkės, vadinamosios bobutės. Šios žinios būdavo perduodamos iš kartos į kartą žodiniu būdu doriems, geros sveikatos ir atminties, per ilgą laiką atrinktiems ir išmokytiems asmenims. Dauguma žinių apie ligų pažinimą ir gydymą, vaistažoles, pagalbą gimdant buvo perduodamos moterims, vyrai daugiausia stabdydavo kraujavimą, gydydavo kaulų lūžius ir žaizdas.
lietuvių liaudies medicinoje naudojamos įvairios augalinės medžiagos
Neretai šios žinios būdavo užšifruotos kitais pavadinimais, kad būtų paslėptos nuo priešų ir panaudojimo piktam. Yra žinių apie liaudies gydytojo ir ligonio santykius, ligonio paslapties išlaikymą, atlyginimą už gydymą (negalima siekti sau naudos) ir kitų žinių iš medicinos deontologijos.
Lietuvių liaudies medicina, kitaip nei pasaulinė, į šakas neskirstoma – tai visuotinė tam tikrų žinių ir praktinių priemonių visuma. Šiuolaikinės medicinos požiūriu, joje galima rasti žinių iš daugelio medicinos sričių, botanikos, zoologijos, mineralogijos, farmakologijos ir farmakognozijos, meteorologijos, astronomijos ir kitų mokslų pradmenų.
Didelę lietuvių liaudies medicinos dalį sudaro higienos žinios: apie metų laikų ir klimato įtaką žmogaus sveikatai ir ligų atsiradimui, asmens, mitybos, darbo higieną, įvairias buities normas. Yra žinių apie žmogaus anatomiją ir tam tikrų organų fiziologiją. Ligos priežasčių aiškinimų būta labai įvairių (gamtos veiksnių įtaka, išgąstis, nužiūrėjimas ir kita), buvo žinomos užkrečiamosios, paveldimosios ligos. Tiriant ligonį ir nustatant ligą, greta ligonio būklės nusakymų, apuostymų, spėjimų buvo naudojami ir šiuolaikinėje medicinoje populiarūs būdai: ligonio apklausa, apžiūra, apčiuopa. Didžiausią lietuvių liaudies medicinos dalį sudaro gydymo priemonės, būdai ir patarimai, kuriais remiantis gydytos visų žmogaus organizmo sistemų ligos: vidaus ligos (drugys, dusulys, kosulys, plaučių, inkstų uždegimai, vėžys), chirurginės (votis, išvarža, kaulų lūžis, išnirimas), infekcinės (gelta, viduriavimas), psichinės (epilepsija, isterija), vaikų (pvz., kirmėlinės ligos, tymai, skarlatina), akių, ausų, odontologinės ir kitos ligos. Ypač daug žinių yra iš motinos ir vaiko higienos, akušerijos, ginekologijos.
Labai rūpintasi būsimųjų kartų sveikata – ypač jaunuolių prieš vestuves, vengta riboti gimstamumą, beveik nevartota abortinių priemonių. Buvo daugybė draudimų nėščiosioms. Naujagimių priežiūra, vaiko auginimas ir auklėjimas – tai ištisa racionali sistema. Ligoms ir negalavimams gydyti liaudies gydytojai naudodavo vaistinguosius augalus: aviečių šakeles, liepų žiedus, ramunėlius, krapus, kmynus, aguonų pieną, beržų lapus, eglių sakus, džiovintas mėlynes, žemuoges ir kitus; žinota, kada rinkti vaistažoles ir kaip jas paruošti. Buvo naudojamas medus ir bičių produktai, gyvuliniai riebalai, skruzdėlės, gyvatės, rupūžės ir kiti gyvūnai, be to, gydydavo dieta, fizinėmis priemonėmis (šalčiu, šiluma, garinimu, šutinimu), mankšta, masažu; tai dažnai darydavo pirtyse.
lietuvių liaudies medicinoje naudojamos įvairios augalinės medžiagos
Taikytos chirurginės priemonės (lūžių, išnirimų gydymas, pūlinių prapjovimas). Savita priemonių grupė buvo gydymas įtaiga (burtais, užkalbėjimu, muzika, dainavimu). Dažniausiai būdavo naudojama ne viena šių priemonių, bet keletas jų. Liaudies medicinos metodai skirtini nuo vadinamosios namų medicinos, kuri Lietuvoje ypač paplito 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, kai žmonės, skaitydami medicinines knygas ar klausydami patarimų, ėmė gydytis patys.
20 a. pradžioje liaudies mediciną tyrinėjo Lietuvių mokslo draugija, vėliau – liaudies medicinos žinias kaupė šios draugijos Tautosakos archyvas. Duomenų apie lietuvių liaudies mediciną 20 a. pirmoje pusėje paskelbė J. Basanavičius, V. Krėvė, G. Petkevičaitė-Bitė, 20 a. antroje pusėje – J. Balys, M. Čilvinaitė, P. Dundulienė, V. Kutorga, V. Mansika (Suomija), B. Siaurusaitis, E. Šimkūnaitė, J. Šurkus, A. Vileišis. Lietuvoje liaudies medicina išnyko 19 a. pabaigoje suirus didžiajai šeimai ir įsigalėjus oficialiajai mokslinei medicinai. 20 a. pradžioje kaimuose buvo nedaug liaudies medicinos žinovų, bet daugelį jos metodų, ypač gydymą vaistažolėmis, perėmė oficialioji medicina, jomis gydo gydytojai (Juozas Ruolia) ir farmacininkai (Jadvyga Balvočiūtė, J. Vasiliauskas ir kiti). Daug lietuvių liaudies medicinos žinių surinkta ir saugoma tautosakos archyvuose ir kraštotyros muziejuose.
L: J. Balys Lietuvių tautosakos lobynas d. 2: Liaudies magija ir medicina Bloomington 1951; J. Skliutauskas Dėl lietuvių liaudies medicinos tyrinėjimo mokslinės ir praktinės reikšmės Vilnius 1958; J. Šurkus Lietuvių liaudies medicinos tyrinėjimų apžvalga Vilnius 1973; B. Siaurusaitis Lietuvių liaudies medicina Vilnius 1984; E. Šimkūnaitė Lietuvių liaudies medicina Kaunas 1993.
733