lietùvių liáudies raũdos atliekamos esminiais gyvenimo momentais, taip pat ištikus ligai, nelaimei, skundžiantis sunkiu likimu. Dažniausiai rauda moterys, vyrai – labai retai. Raudos kuriamos ekspromtu, pagal realią situaciją, siejant tradicinius ir improvizacinius elementus; ilgiausiai išliko Dzūkijoje. Lietuvoje apeiginių (laidotuvių ir vestuvių) raudų pagrindu atsirado ir kitos, neapeiginės, bet taip pat su svarbiais, skaudžiais, dažnai esminiais gyvenimo įvykiais susijusios raudų grupės – karo (kareiviavimo, rekrutų), buitinės.
Raudos, kaip ir dainos, gyvuoja variantais, bet kitaip nei dainos, kurių variantai sudaro tipus, kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus poetinio teksto motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų sudėliojant vieną po kito į ilgą kūrinį. Raudos kompozicija atvira – kiekviena gali prasidėti bet kuriuo motyvu iš galimos motyvų visumos ir užsibaigti bet kurioje vietoje (vestuvių raudos yra šiek tiek stabilesnės negu kitų grupių). Iš dviejų komponentų – poetinio teksto ir melodijos, kurie vienas be kito kūrėjų sąmonėje neegzistuoja, raudotoja kaskart pasirenka ir suderina elementus. Tokia improvizacine struktūra raudos labai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos kūrinių grupę, vadinamą porūšiu ar žanru.
Laidotuvių raudos
Gausiausia laidotuvių raudų grupė. Savųjų apraudamas paprastai tik artimiausias žmogus. Būta žinių ir apie samdomus raudotojus. Motyvų tematika apima visą laidotuvių vyksmą, taip pat mirusiųjų pasaulio sampratą, buvusio gyvenimo momentus, laukiantį vargą netekus artimojo. Apraudami mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas ant lentos, giminių atvykimas, namelių statymas (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudos motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, tinkamai priimti ateinantįjį. Nemaža dalis laidotuvių raudų motyvų yra tarptautiniai, turintys atitikmenų ne tik indoeuropiečių kalbų grupės tautų raudose, bet ir tolimesnių, net ir negiminingų (finougrų kalbų grupės) tautų.
Vestuvių raudos
Vestuvių raudas (verkavimus) daugiausia rauda (verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) nuotaka – kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves, dėkodama už dovanas. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Dzūkijoje vestuves pradėdavo ir pirmosios pamergės rauda. Nuotakos motinos, sesers ar pamergės raudos vestuvėse vadinta priverkimais. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savų būrelio nuotaką, jaunikį ir atšokti vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas.
Karo raudos
Karo raudos susijusios su tam tikrų istorinių įvykių išgyvenimais. 18 a. pabaigoje–19 a. viduryje jauni vyrai šaukti į caro armiją 25 metams. Pirmosios žinomos karo raudos – rekrutų apraudojimai. Vėliau motinos ir seserys raudojo į I ir II pasaulinius karus išleidžiamų, į Vokietiją priverstiniams darbams išvežamų, į sovietų armiją šaukiamų sūnų ir brolių.
Buitinės raudos
Buitinėms raudoms priskiriami asmeniniai likimo, gyvenimo, sunkios buities apraudojimai, piemenų verkavimai, ligonių, padegėlių raudos, raudos užėjus sausrai, badui, kritus ar pradingus gyvuliams, ištikus kitoms nelaimėms. Nuo kitų raudų grupių jos skiriasi itin asmenišku pobūdžiu ir tuo, jog joms nereikalingas ir netgi nepageidautinas klausytojas. Matyt, todėl šių raudų užrašyta palyginti nedaug, o su melodijomis – ir visai mažai.
Raudų užrašymas
Dzūkijoje užrašyta visų grupių raudų variantų. Mirusiųjų garbstymui ir buitinės raudos gyvuoja ir 21 a. pradžioje. Apie Mažosios Lietuvos raudas žinoma tik iš rašytinių šaltinių, nes raudojimo papročiai išnyko 19 amžiuje. Žemaitijoje raudoti nustota 20 a. pradžioje, o paskutinės raudos užrašytos 20 a. 6–8 dešimtmetyje. Raudų užrašyta Rytų Aukštaitijoje, laidotuvių raudų – Suvalkijoje, Veliuonos, Seredžiaus apylinkėse, Astravo, Varanavo rajono (Baltarusija) lietuvių kaimuose.
Raudų struktūrai būdinga regioninė specifika. Gretimus etninius regionus siejančios raudos savybės yra paties bendriausio pobūdžio, netgi ne bendralietuviškos, o tarptautinės; dialektinės – labai konservatyvios. Tai patvirtina, jog raudų kilmė siekia pačius seniausius laikus, o jų plėtotė liko mažai paveikta unifikacijos proceso, vykusio formuojantis tautai.
Raudos intonacijos ir poetiniai motyvai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose.
verkavimai; rypavimai
L: J. Basanavičius Lietuviškos raudos, iš visur surinktos Vilnius 1926; J. Balys Jaunosios verkavimai / Tauta ir žodis1928 t. 3; D. Venclovaitė Liaudies buities atspindžiai lietuvių raudose / Literatūra 1962 t. 3; Šeimos santykiai laidotuvių raudose / Literatūra 1962 t. 4; L. Sauka XVI–XVII a. lietuvių raudos ir jų eilėdara / Lietuvos MA darbai A serija 1971 t. 1(35); Lietuvių laidotuvių raudų metras / Lietuvos MA darbai A serija 1972 t. 2(39); D. Sauka Lietuvių tautosaka Vilnius 1982; R. Astrauskas Raudos intonacija lietuvių muzikiniame folklore / Liaudies kultūra 1994 nr. 4; A. Žičkienė Vestuvių verkavimai raudų melodikos kontekste / Tautosakos darbai 1996 t. 5(12), Keletas pastebėjimų apie Žemaitijos raudų likučius / Tautosakos darbai 1998 t. 8(15), XIII–XVII a. rašytiniai šaltiniai apie raudojimo būdus / Tautosakos darbai 1998 t. 9(16), Pastovumas ir variantiškumas lietuvių raudų melodiniame modelyje / Improvizacija folklore Vilnius 1999, Intonacinė lietuvių raudų sandara ir jų tarpetniniai ryšiai / Lietuvos muzikologija 2001 nr. 2, Veliuonos raudos XIX ir XX a. / Tautosakos darbai 2003 t. 18(25); R. Norinkevičiūtė Tradicinis raudojimas ir aplinka / Improvizacija folklore Vilnius 1999, Raudojimo prasmė lietuvių laidojimo apeigose / Liaudies kūryba 2002 t. 5; D. Černiauskaitė Metaforinė raiška lietuvių laidotuvių raudose / Tautosakos darbai 2001 t. 15(22).
1397