lietùvių liáudies tapýba
Ankstyviausių lietuvių liaudies tapybos pavyzdžių esama iš 17 a. pabaigos–18 a. pradžios. Kūrinių siužetų prototipai (kaip ir skulptūros) imti iš bažnytinės dailės.
Paveikslai tapyti aliejiniais, klijiniais, temperos dažais ant lentos, skardos, drobės ar popieriaus, kabinti namuose, klėtyse, dėti į koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius (daugiausia Žemaitijoje), jais puošti bažnyčių altoriai. Yra liaudies meistrų darbo kilnojamų altorėlių (dažniausiai tapytų ant skardos), bažnytinių vėliavų. Tradicinės liaudies tapybos raida nutrūko 20 a. pradžioje, ją išstūmė pigesni spaudos būdu pagaminti paveikslai. 20 a. 7–8 dešimtmetyje susiklostė dvi liaudies tapybos kryptys: primityvistinė ir saviveiklinė, arba stilizuotoji (sekanti įvairiomis akademinės dailės kryptimis). Primityvistinė tapyba neturi aiškių stilistinių prototipų, joje vyrauja kaimo tematika, dažnai ji artima folklorui, pagrįsta prisiminimais, tapomi peizažai, švenčių, darbo, papročių vaizdai. Būdinga laisva kompozicija, savitas paveikslo erdvės modeliavimas. Žymesni kūrėjai: E. Adomaitienė, M. Bičiūnienė, S. Katkevičienė, E. Kniūkštaitė, K. Lapinas, L. Meškaitytė, J. Nalivaikienė, B. Zavackis.
M. Bičiūnienė. Užkurinės vestuvės (aliejus, 1968, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; © LATGA, 2020)
lietuvių liaudies medžio dirbiniai
lietuvių liaudies metalo dirbiniai
lietuvių liaudies pintieji dirbiniai
lietuvių liaudies paprotinė dailė
L: P. Galaunė Lietuvių liaudies menas: Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai Kaunas 1930; Lietuvių liaudies menas: Grafika, tapyba Vilnius 1968.
1819
lietuvių liaudies medžio dirbiniai
lietuvių liaudies metalo dirbiniai