S. Kymantaitės-Čiurlionienės knygos Lietuvoje (1910) viršelis
lietùvių literatūrà 1900–1918. 20 a. pradžia Lietuvos, kaip ir Vakarų, kultūroje siejama su modernizmo atsiradimu. Intelektualėjo literatūros adresatas (19 a. buvo mažai išsilavinusių žmonių), plėtojosi meno kryptys (dailė, muzika, teatras), telkėsi įvairių tautybių (lietuvių, lenkų, žydų, rusų) šviesuomenės kultūriniai sambūriai. Panaikinus spaudos draudimą (1904) Lietuvoje gausėjo periodinių leidinių (plačiau – Lietuvos periodinė spauda). 20 a. pradžioje Vilniuje leistas nepriklausomas nuo caro valdžios rusų ir žydų periodinis leidinys Severo-Zapadnoe Slovo (1898–1915, nuo 1905 – Severo-Zapadnyj golos). 20 a. pradžioje pasirodė periodiniai leidiniai Naujoji gadynė (1906), Aušrinė (1910–14), Vaivorykštė (1913–14).
literatūros ir meno leidinio Vaivorykštė (1914 nr. 1, redaktorius L. Gira) viršelis
Daugiakultūrę Lietuvos aplinką atspindi 5 kalbomis (lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, jidiš) Vilniuje išleistas literatūros almanachas Meno diena-Den′ iskusstva-Dzień artystyczny-Dzen′štukarstva-Der Kunst Tog (1914). 1907 Krokuvoje, kurioje telkėsi neoromantinis Jaunosios Lenkijos sąjūdis, išleistas pirmasis lietuvių literatūros almanachas Gabija, jame skelbiama literatūra turėjo modernizmo apraiškų (S. Kymantaitės-Čiurlionienės, J. A. Herbačiausko kūryba). Neoromantinis modernizmas plėtotas Vilniuje išleistame literatūros almanache Pirmasai baras (1915), kuriame daugiausia rašė B. Sruoga, I. Šeinius.
Proza
J. Biliūno apsakymų rinkinio Įvairūs apsakymėliai (1906) antraštinis lapas
20 a. pradžios prozai dar buvo būdinga psichologinis realizmas, šviečiamosios idėjos, Varpo skelbta pozityvistinė švietėjiška meno ir pasaulio koncepcija. V. Kudirkos skleistas tautos atgimimo idėjas savo kūryboje tęsė 19 a. paskutiniame dešimtmetyje brendusi naujoji prozininkų karta – G. Petkevičaitė-Bitė, A. Kriščiukaitis-Aišbė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda. J. Biliūno apsakymams būdinga prometėjizmas, filosofiniai ir psichologiniai ieškojimai (apsakymai Per sapną 1901, Be darbo 1904, novelės Ubagas, Nemunu, Kliudžiau, Vagis, Brisiaus galas, Laimės žiburys, visos 1906, apsakymų rinkinys Įvairūs apsakymėliai 1906). Susipažinusi su P. Višinskiu realistinę prozą pradėjo rašyti Žemaitė. Pirmasis apsakymas pavadinimu Rudens vakaras 1894 išspausdintas Lietuvių ūkininkų kalendoriuje. Žemaitė rašė gyva šnekamąja kalba, sukūrė charakteringų tipiškų kaimo personažų (Paveikslai 1899–1901, apsakymų ciklas Laimė nutekėjimo, parašyta 1896–99, Prie dvaro 1903).
V. Pietario romano Algimantas (1904 d. 1, Shenandoah) viršelis
20 a. pradžioje formavosi žanrai, glausto pasakojimo forma, rašytojai kūrė visažinio, psichologiškai brandaus pasakotojo paveikslą. 1905 revoliucija, proletarinė retorika ir apriorinės tiesos bei vertybės darė įtaką B. Laucevičiaus-Vargšo (vaizdelių ir apsakymėlių knyga Katorginininkas 1909), K. Jasiukaičio (apsakymai ir pjesė Alkani žmonės 1908), J. Gurauskio (apsakymas Kalakutai, apysaka Duobė 1908) prozos tematikai ir stilistikai. 1905 revoliucijos tema parašytas pirmasis lietuviškas psichologinis romanas – J. Lindės-Dobilo Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete (1912 21990). 1904 Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 1906 (51978) Lietuvoje pasirodė pirmasis lietuviškas istorinis romanas – V. Pietario Algimantas – apie 12 amžiaus Lietuvą. Tautinio idealizmo idėjų yra V. Krėvės kūryboje, paremtoje tautosaka, šnekamąja kalba (Dainavos šalies senų žmonių padavimai 1912 91992, legendinė apysaka Pratjekabuda 1913). Lietuvių etninio savitumo problemą švietėjiškoje prozoje kėlė J. Tumas-Vaižgantas (prozos knyga Vaizdeliai 1902, Šis tas, Trys Vaižganto apysakėlės, Sceniškieji vaizdeliai, visi 1906, apsakymas Rimai ir Nerimai 1914). A. Vienuolis siekė pasakojimo epiškumo (novelės Grįžo 1910, Paskutinė vietelė, Aleliuja, abi 1911, Užžėlusiu taku, Pati, abi 1912). Vydūnas parašė simbolistinių filosofinių dramų (trilogijos Prabočių šešėliai 1908, Amžina ugnis 1913), V. Krėvė – psichologinę istorinę dramą Šarūnas (1911, pastatyta 1924).
I. Šeiniaus romano Vasaros vaišės (1914) viršelis
20 a. pradžioje plėtotas opozicinis pozityvistiniam pasakojimui estetizmas, dar vadinamas saloniniu (K. Puidos poezijos ir poetinės prozos knygos Iš sermėgiaus krūtinės, Keleivis, Ruduo, visos 1906), impresionistinio stiliaus rašymas, kuriam būdinga impulsyvūs, kintantys vaizdai ir nepastovios žmogaus psichikos pasaulėvaizdis (Šatrijos Raganos apysaka Viktutė 1903, I. Šeiniaus romanas Kuprelis 1913, apysakos Bangos siaučia, Vasaros vaišės, novelių rinkinys Nakties žiburiai, visi 1914, apysaka Mėnesiena 1915). J. A. Herbačiauskas esė rinkinyje Erškėčių vainikas (1908) rašė apie literatūrinį ir kultūrinį sustabarėjimą, skelbė literatūros atsinaujinimo programą, savo kūryboje romantinius potyrius dažnai supindavo su siurrealistinėmis vizijomis. M. K. Čiurlionis lenkų kalba parašė simbolistinių eilėraščių proza apokaliptine tema (ciklas Laiškai Devdorakėliui, parašyta 1906, dalis vertimo į lietuvių kalbą publikuota 1914 almanache Meno diena). S. Kymantaitė-Čiurlionienė knygoje Lietuvoje (1910, parengta kartu su M. K. Čiurlioniu) skatino domėtis Vakarų moderniaisiais autoriais, plėtojo estetinę meno koncepciją, nepriklausomą nuo socialinių ir buitinių veiksnių. Siekdamas modernumo K. Puida parašė idėjinių deklaracijų, poetinių apmąstymų ir psichologinės impresijos apysaką Žemės giesmė (1911). Vakarietiškų modernių teorijų įtaka ir gretimų kraštų modernistinė kūryba skatino jaunuosius rašytojus šalia tradicinių formų kurti naują estetinį diskursą, ieškoti kitokių mąstymo ir vaizdavimo būdų.
Poezija
20 a. pradžioje buvo rašoma romantinė dualistinės egzistencijos poezija, vėliau pereita prie monistinio pasaulio suvokimo. Poetai derino įvairius stilius – realistinį, romantinį, impresionistinį, simbolistinį, avangardistinį, siekdami bendrą europinio modernizmo modelį papildyti tautiniais motyvais. Formavosi romantiško modernisto poetinis tipas, išreiškiantis tradicijos ir naujovės, organinio vientisumo ir savirefleksijos siekį. Pirmojo lietuvių literatūros ir dailės žurnalo Vaivorykštė ir almanacho Pirmasai baras poetai (M. Gustaitis, F. Kirša, V. Mykolaitis-Putinas, K. Jurgelionis, K. Binkis, B. Sruoga, Z. Gėlė) žmogų suvokė kaip begalinę paslaptį, neįspraudžiamą į ideologinius ir dorovinius rėmus. K. Jurgelionio (rinkinys Glūdi liūdi 1916) lyrikai būdingi iš liaudies dainų perimti emociniai šūksniai, paralelizmu paremtos ketureilio strofos, vadinamojo punktyrinio vaizdo poetika, pagrįsta žodžio daugiaprasmiškumu, emocijų ir metaforų žaismu, efemeriškomis jungtimis, ekspresyviu ritmu. Kūrybos aktas suvokiamas kaip aukščiausia žmogiškos būties akimirka, lyrinio subjekto išgyvenimai fragmentiški, reiškiami užuominomis, nutylėjimais, simboliniais šifrais, fonetinėmis priemonėmis kuriamu vaizdu, kurį vienija nuotaika. Eilėraščiuose susiduria lyrizmas ir atvira ironija, atsisakoma tradicinės kalbos, nors dar paisoma kalbos normų ir skyrybos ženklų.
Maironio poezijos rinkinio Pavasario balsai (1913) viršelis
antologijos Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą (1911, sudarė L. Gira) viršelis
E. Steponaičio, M. Gustaičio, F. Kiršos, V. Mykolaičio-Putino, J. Baltrušaičio eilėraščiuose žymu klasikinių vertybių ilgesys. Maironis papildytus Pavasario balsus išleido 1905 ir 1913, jis įtvirtino lyrinės poemos žanrą (poemos Jaunoji Lietuva 1907, Raseinių Magdė 1909). V. Mykolaičio-Putino ankstyvojoje poezijoje (Raudoni žiedai 1917) yra maironiškos retorikos, griežtos ritminių konstrukcijų simetrijos. M. Gustaičio kūrybai (poema Meilė, oratorija Aureolė, abi 1914, eilėraščių rinkiniai Tėvynės ašaros, Erškėčių taku, abu 1916, Sielos akordai 1917) būdinga universalumas, katalikybės ir filosofijos motyvai (aukštas dvasios polėkis, asketiškas kūniškumo atsižadėjimas), religinis pasaulėvaizdis. F. Kirša filosofinės poezijos individualią būtį atskleidė pagal amžinybės ir Visatos dėsnius, jo ankstyvoji lyrika (rinkinys Verpetai 1918) retoriška, o filosofinė mintis, siejama su daugiaprasme simbolika, dažnai nesusilieja į vieną leitmotyvą ar poetinę kategoriją. Savitu filosofiniu religingumu pasižymi J. Baltrušaičio rusų kalba parašyti eilėraščiai (rinkinys Žemės laiptai / Zemnye stupeni 1911, Kalnų takas / Gornaja tropa 1912, lietuviškai abu 1973). Jo poezija pagrįsta filosofija, lyrinis subjektas siekia transcendencijos ir prarastos harmonijos. L. Gira parengė pirmąją lietuvių literatūros antologiją Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą (1911), kuri sudaryta pagal gamtos tematiką. J. Janonis vienas pirmųjų poezijoje vaizdavo miesto kultūrą, jo kūrybai būdinga retorinis agitacinis stilius, politinės ir socialinės neteisybės motyvai, revoliucinės idėjos (eilėraščių rinkinys Eilės, išleista 1918 Voroneže, t. p. parašė eilėraščių vaikams).
J. Janonio eilėraščių rinkinio Eilės (1918, Voronežas) viršelis
20 a. pradžioje lietuvių poezijoje siekiama dviplanės vaizdo struktūros, lyrinė savianalizė siejama su filosofine žmogaus egzistencijos problematika, pabrėžiamas veržimasis į kažką nepasiekiama. Lyrikoje atsispindi simbolistinis poezijos ir muzikos ryšys, tobulybės siekis. Eilėraščiams būdinga sugestyvūs pakartojimai, to paties leitmotyvo variacijos, intonacijos ir emocijų kaita, simetriški sakiniai ir vaizdai, žiedinė kompozicija, melodingi refrenai, simfonijomis pavadinti eilėraščių ciklai. Lietuviškas poetinis modernizmas, dar vadinamas simbolizmu, neoromantizmu, moderniuoju romantizmu, reiškėsi kaip tradicinių ir naujų formų derinys.
L: M. Kvietkauskas Vilniaus literatūrų kontrapunktai: ankstyvasis modernizmas, 1904–1915 Vilnius 2007.
2271
Lietuvos vidurinių amžių literatūra
Šviečiamojo amžiaus Lietuvos literatūra
Lietuvos literatūra 19 amžiuje
Lietuvos literatūra ne lietuvių kalba
-20 a. pradžios lietuvių literatūra; -20 amžiaus pradžios lietuvių literatūra; 20 a. pradžios Lietuvos literatūra; -20 amžiaus pradžios Lietuvos literatūra