lietuvių literatūra 1918–1940

Lietuvių meno kūrėjų draugijos narių šaržai (Lietuvos žinios 1923 nr. 11)

lietùvių literatūrà 1918-1940. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Kaune leistas literatūros ir kritikos žurnalas Skaitymai, literatūros žurnalai Gairės, Baras, Pradai ir žygiai, Gaisai, Skynimai, Pradalgės, Dienovidis, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos įvairių kalbų kultūros almanachas Baltijskij al′manach (1923–37) ir kiti.

trumpalaikiai periodiniai leidiniai (1923–33)

Įkurtas kultūrinis klubas ir satyrinis teatras Vilkolakis (1919–25), Lietuvių meno kūrėjų draugija. Žymiausi 2–3 dešimtmečio rašytojai – V. Krėvė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas, K. Puida, F. Kirša, B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, L. Gira, M. Vaitkus. Teberašė senesnės kartos rašytojai – J. Tumas-Vaižgantas, Maironis, A. Jakštas (Dambrauskas). 3–4 dešimtmetyje ėmė reikštis naujoji karta (J. Aistis, P. Andriušis, B. Brazdžionis, K. Boruta, P. Cvirka, J. Grušas, A. Miškinis, S. Nėris, A. Vaičiulaitis, A. Venclova).

Poezija

literatūrinio sąjūdžio Keturi vėjai dalyviai: T. Tilvytis, P. Tarulis, A. Gricius, A. Braziulis, A. Gerutis, H. Kačinskas, K. Binkis (1924)

3 dešimtmetyje pasirodė pirmieji K. Binkio (rinkinys Eilėraščiai 1920), S. Nėries (Anksti rytą 1927) poezijos rinkiniai, kuriuose yra literatūrinio jugendo stiliaus bruožų. Kaip priešpriešą vyresnei rašytojų kartai moderniąją kūrybą skelbė pirmieji lietuvių avangardistai (K. Binkis, P. Janeliūnas, 1902–25, B. Raila, A. Rimydis, 1905–94, S. Šemerys, A. Šimėnas, 1899–1986, J. Švaistas, P. Tarulis, T. Tilvytis, J. Tysliava, J. Žlabys-Žengė), pagal įkurtą avangardistinės literatūros žurnalą Keturi vėjai (1924–28) pasivadinę keturvėjininkais. K. Binkis rengė literatūrinius susibūrimus, 1922 išleistas Keturių vėjų pranašas, kuriame išspausdintas avangardistinės kūrybos manifestas. Keturvėjininkai skelbė naujas idėjas, laužė tradicines literatūros formas (K. Binkio 100 pavasarių 1923, S. Šemerio Granata krūtinėj, J. Tysliavos Nemuno rankose, abi 1924, A. Rimydžio Knyga be vardo 1926, P. Tarulio Mėlynos kelnės 1927, T. Tilvyčio 3 grenadieriai 1926, Išpardavimas dūšios 1928, J. Žlabio-Žengės Anykščių šilelis 1930).

Avangardistai (t. p. Butkų Juzė, F. Kirša) eilėraščiuose įmantriomis užuominomis vaizdavo tuometinio miesto industrinį peizažą, brutalią žmogaus (vadinamojo mėsos gabalo) jauseną, liaudišką primityvizmą ir atžagarumą. Išpopuliarėjo parodija, kuria pašiepė nusistovėjusias vertybes ir literatūrinius įvaizdžius. Meninį lietuviškos lyrikos mąstymą siekta pakeisti nauja 20 a. žmogaus jausena, urbanistiniais motyvais, ekspresyviu žodynu. Gilintasi į ekspresionizmo, dadaizmo, kubizmo ir konstruktyvizmo programas, išpopuliarėjo antikonformizmas kaip svarbiausias menininko kūrybos principas. Keturvėjininkų literatūrinis sambūris supriešino jaunųjų ir vyresniųjų rašytojų kartą – 1927 Lietuvos universitete įvyko Keturių vėjų literatūrinis teismas.

žurnalo Trečias frontas redakcijos ir spaustuvės darbuotojai (1931)

Poetai, prijaučiantys marksizmui, susibūrė žurnale Trečias frontas. A. Venclova, P. Cvirka, S. Nėris, J. Šimkus, B. Raila, K. Boruta poezijoje populiarino avangardistinę aktyvizmo programą, eilėraščiuose vartojo industrijos, politikos, ekonomikos terminus, laikraštines antraštes, tribūniškus šūksnius, kūrybai būdinga tradicijos neigimas, dinamiškumas, prasmės išskaidymas, montažo principas.

Lietuviai avangardistai nesukūrė naujų meninių formų ir stilistikos, bet aktyviu meno pažangos teigimu ir meninio mąstymo atnaujinimo siekiu praplėtė literatūrinės kalbos galimybes ir žanrų ribas, skatino poetinės kalbos laisvėjimą, originalumą laikė svarbiu vertinimo kriterijumi. Keturių vėjų tradiciją tęsė P. Morkūnas (1900–41), jo parengtas dadaistinių imažinistinių eilėraščių rinkinys dainuoja degeneratas išleistas tik 1993 (dauguma eilėraščių rašyti 1928–30).

Šalia avangardistinės buvo kuriama ir tradicinė literatūra. B. Sruogos eilių (rinkinys Saulė ir smiltys 1920, Dievų takais 1923) spontaniškas, lyriškas, dinamiškas ir kartu ironiškas lyrinis subjektas pakeitė tvirtą, racionalų Maironio poezijos herojų ir paskatino jaunuosius poetus kurti jausmine ir antiretorine, estetizuota, daugiaprasme kalba, kaip priešybe proziškumui ir kasdieniškumui. V. Mykolaičio-Putino eilių rinkinyje Tarp dviejų aušrų (1927) įprasminama neoromantinių vertybių ir simbolistinės pasaulėjautos jungtis. Ryškiausiame lietuviško simbolizmo poezijos cikle Pesimizmo himnai vaizduojami vidiniai prieštaravimai, blaškymasis tarp žemės ir dangaus, dienos ir nakties, apmąstoma žmogaus ir Dievo santykis, žmogaus dorovė ir atsakomybė, kūrybos esmė. Knygoje Keliai ir kryžkeliai (1936) lyrinio vyksmo dramatinė įtampa ne tokia ryški, vyrauja žemiškosios meilės tema.

Antologijos Vainikai (1921, sudarė K. Binkis) viršelis

Simbolistinius eilėraščius kūrė S. Santvaras, bet jis neišvengė monotonijos ir daugiažodiškumo, ir L. Skabeika, kuris savo eilėraščių rinkiniu Po juodo angelo sparnais (1928) nusigręžė nuo keturvėjininkų poetikos. L. Skabeikos poezijai būdinga kontempliatyvumas, abstraktumas, tamsos ir grėsmės vaizdai dekadentinio miesto fone. K. Binkis sudarė lietuvių poezijos antologijas Vainikai (1921), Antrieji vainikai (1936). Išleisti vertimų rinkiniai (Iš latvių literatūros 2 t. 1924–26, Rinktinės žydų apysakos 1931, Latvių novelės 1933).

žurnalo Pjūvis (1929 nr. 1) viršelis

Ryškiausia ir įtakingiausia 20 a. 4 dešimtmečio literatūrinė mokykla – vėlyvasis neoromantizmas, lietuvių poezijoje įtvirtinęs romantinės tradicijos ir modernumo sąsajas su katalikybe. Neoromantikai telkėsi apie žurnalus Pjūvis, Linija (1932), Granitas (1930), Naujoji Romuva. Domėtasi Vakarų Europos literatūra, skelbtos antinatūralizmo, pasaulėžiūrinio idealizmo, meno modernizacijos, modernumo ir katalikybės, individualizmo ir universalumo sintezės programos. Neoromantikais vadinami poetai A. Miškinis, S. Nėris, J. Aistis, B. Brazdžionis, t. p. jiems artimi K. Inčiūra, A. Maceina (slapyvardis A. Jasmantas) rašė išpažintinę lyriką, kurioje vyrauja lyrinio subjekto jausmai, nuotaikos, kuriamas nuoširdumo įspūdis, aukštinamas įkvėpimas, dažna sapno, apsvaigimo būsena. Kurdami pasakišką eilėraščio vaizdą neoromantikai (dažniausiai S. Nėris ir A. Miškinis) naudojo tautosakos stilistiką ir įvaizdžius.

Įvairių epochų ir kraštų (viduriniai amžiai, Renesansas, egzotiški Rytai) literatūrinis kontekstas ryšku J. Aisčio eleginės lyrikos rinkiniuose Eilėraščiai (1932), Imago mortis (1934), Intymios giesmės (1935), Užgesę chimeros akys (1937). Religinės simbolikos gausu J. Aisčio lyrikoje, A. Miškinio rinkinyje Varnos prie plento (1935), poemose Keturi miestai (1938), daugiausia B. Brazdžionio eilėraščių knygose Amžinas žydas (1931), Krintančios žvaigždės (1933), Ženklai ir stebuklai (1936), Kunigaikščių miestas (1939). Pesimistinė pasaulėvoka ryšku S. Anglickio eilėraščių rinkiniuose Kraujo auka (1934), Didžioji kančia (1937). Neoromantikai eilėraščius kūrė tarsi dramas, kurias stebi skaitytojas. Tam tikra spektaklio logika dažnai pagrįsti J. Aisčio eilėraščiai, kuriuose susiduria iliuzija ir tikrovė, teatro ir gyvenimo motyvai. Nevengiama ironijos, lyriniam subjektui dažniausiai uždedama kaukė. Neoromantikai grįžo prie klasikinio ketureilio, bandė griežtesnes formas (sonetą, rondo), pakilias intonacijas, subuitintus romantiškus vaizdus, urbanistinį peizažą. Pasaulis vaizduojamas dualistiškai – miestas siejamas su nuosmukiu, nuodėme, kaimas ir gamta – su nusiraminimu ir laisvės pojūčiu. Neoromantikų poezijoje ryšku žlugimo, artėjančios katastrofos nuojauta, vasaros pabaigos, rudens, vakaro, saulėlydžio motyvai siejami su laiko tėkmės ir žmogaus egzistencijos trapumo apmąstymu. Dažna B. Brazdžionio eilių tema – gilinimasis į modernaus žmogaus savivoką, menkumą istorinių kataklizmų akivaizdoje. Kartojasi kelionės motyvas kaip žmogaus gyvenimo įvaizdis. Šios kartos poetai aukštino individo laisvę. Individo ir visuomenės konfliktas ryškus S. Nėries eilėraščių rinkiniuose Pėdos smėly (1931), Per lūžtantį ledą (1935), Diemedžiu žydėsiu (1938). Neoromantikų kūryboje svarbi tautinė, patriotinė tematika, dažni tėviškės peizažai. Neoromantinės poezijos pabaigą žymi H. Radausko eilėraščių rinkinys Fontanas (1935), kuriame atsisakoma romantinės pasaulėvokos, lyrizmas keičiamas estetizavimu (estetizmas), skelbiama menas menui idėja, atsisakoma ideologinių meno tikslų, kuriamas nudailintas, estetizuotas eilėraščio vaizdas, bet neišvengiama tam tikrų sąsajų su neoromantizmu (poezijos vaizdai, personifikacijos, kalba). Neoromantinės stilistikos yra ir 20 a. 4 dešimtmečio pabaigos ankstyvuosiuose žemininkų – H. Nagio, V. Mačernio, K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno – eilėraščiuose.

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte buvo leidžiami vienkartiniai literatūriniai almanachai (Versmė, Vingis ir kiti), kūrė rašytojai O. Miciūtė, Alb. Žukauskas ir kiti. J. Kėkštas veikiamas lenkų avangardizmo rašė eilėraščius, kuriems būdinga katastrofizmo nuojauta, ekspresyvus vaizdavimas (eilėraščių rinkinys Toks gyvenimas 1938).

Proza

Impresionistinėje Šatrijos Raganos apysakoje Sename dvare (1922) sprendžiamos švietėjiškos problemos. V. Krėvė apsakymų knygoje Šiaudinėj pastogėj (1921–22 ⁵1998) gyvai pavaizdavo kaimo žmonių gyvenimą ir jų refleksijas. A. Vienuolio apysakose Paskenduolė, Inteligentų palata (abi 1922), Vėžys (1925), romanuose Prieš dieną (1925), Viešnia iš šiaurės (1933 ⁴1989) sprendžiami socialiniai klausimai. J. Tumas-Vaižgantas parašė epopėjinį romaną apie tautinio sąjūdžio laikotarpį Pragiedruliai (2 d. 1918–20), apysakas Dėdės ir dėdienės (1920–21 išspausdinta žurnale Skaitymai, išleista 1929), Nebylys (1930), kuriose atskleidžiami žmogaus pasąmonės archetipai.

V. Krėvės Raštų (1921 t. 2) viršelis

A. Kriščiukaitis-Aišbė išleido satyrinių vaizdelių ir feljetonų (rinkinys Satyros trupiniai 1928). Imta labiau domėtis miesto tematika, pasąmonės teorijomis, intymių santykių problematika. J. Savickio kūriniuose pasąmonės keliama destrukcija skatina teatrališkus žmonių santykius. Jo proza išsiskiria stilistine žaisme, sąmoju ir komizmu, remiasi dorovinių ir egzistencinių vaizduojamojo pasaulio reikšmių sudvejinimu (novelių rinkinys Šventadienio sonetai 1922, Ties aukštu sostu 1928). Kai kurios novelės grįstos reliatyviu pesimistiniu būties suvokimu.

J. Savickio novelių rinkinių Šventadienio sonetai (1922), Ties aukštu sostu (1928) reklama

P. Tarulio novelių knygos Mėlynos kelnės (1927) viršelis

P. Tarulio novelių knygoje Mėlynos kelnės (1927) derinama globali urbanistinė techninio pasaulio perspektyva ir netikėtos žmogaus vidinės jėgos bei potyriai, vaizduojami kaimo ir kolektyvinės pasąmonės archetipai, staigia veiksmo planų kaita, vizualiomis linijomis ir netradicine skyryba laužoma tradicinė teksto kompozicija. Sekdami P. Taruliu jaunieji prozininkai P. Cvirka, K. Boruta, V. Ramonas, J. Banaitis, J. Šimkus, A. Briedis parašė apsakymų.

K. Borutos apsakymų rinkinio Drumstas arimų vėjas (1928) viršelis

K. Borutos apsakymų rinkinyje Drumstas arimų vėjas ir apysakoje Namas Nr. 13 (abu 1928) yra avangardistinės poetikos, siekiama šoko efekto. Pasirinkdamas ironijos ir kontrasto principą K. Boruta siekė kuo tiksliau atspindėti savo laikotarpio politinę padėtį, tautos sąmoningumą ir ryžto stoką. Romanas Mediniai stebuklai, arba Dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai (1938³ 1979) grįstas besiblaškančio ir maištaujančio herojaus konfliktu su aplinka, tautos dvasinių vertybių aukštinimu ir sugestyviu pasakojimu. K. Puidos istoriniam romanui Magnus Dux (1936 ²1989) būdingas modernistinis požiūris į Lietuvos praeitį – joje ieškoma reikšmingų ir dabarčiai būdingų bruožų, siekiama teisingai atkurti bei vaizduoti istorijos įvykius, žmones ir juos savitai poetiškai įvertinti.

I. Šeiniaus dinamiškas, melodingas, jausmingas pasakojimo būdas tęsiamas A. Vaičiulaičio meilės romane Valentina (1936), K. Jankausko kūryboje (apsakymų rinkinys Dulkini batai 1938, apysakos ir romanai Jaunystė prie traukinio 1936, Vieškelyje plytų vežimai 1938, Žygyje 1940), artimoje skandinaviškojo impresionizmo tradicijai. Psichologinė analizė ir pasakojimo kameriškumas, uždarumas būdinga V. Katiliaus romanui Katastrofa (1937), J. Jankaus dilogijai Egzaminai ir Be krantų (1938–39).

Ankstyvajame V. Ramono novelių rinkinyje Dailininkas Rauba (1934) ekspresyviais poetiniais vaizdais ir intensyviu ritmu vaizduojamas gyvenimas, polemizuojama apie dvasinę meno prigimtį. Impresionizmo ir neoromantizmo stilistika būdinga N. Mazalaitės novelių knygoms Miestas, kurio nėra, Pajūrio moterys (abi 1939), Karaliaus ugnys (1942), jose fragmentišku ir laužytu stiliumi kuriamas specifiškas moteriškas pasaulis, kurio centre – savarankiška ir drąsi moteris, jautrus ir mylintis vyras, jaudinanti meilės intriga. P. Orintaitės romanuose Paslėpta žaizda (1934) ir Daubiškės inteligentai (1937) su romantiniu patosu gvildenama moteriškumo ideologija, siekiama modernaus feminizmo ir etinės kultūrinės harmonijos, bet moters gyvenimo drama dažniausiai suvokiama tiesmukai ir sentimentaliai. Neoromantinė stilistika ir meilės problematika būdinga K. Inčiūros kūrybai – romane Ant ežerėlio rymojau (1930) ir apsakymų rinkinyje Obelys žydi (1937) veikėjų psichologija ir jausmai atskleidžiami pasitelkiant tautosaką ir kaimo buities vaizdus.

K. Inčiūros romano Ant ežerėlio rymojau (1930) viršelis

V. Mykolaičio-Putino romano Altorių šešėly (1933 d. 1) viršelis

Prozos kūriniuose teikta daugiau reikšmės psichoanalizei, egzistencinėms problemoms, plėtota dvasinio dienoraščio, lyrinės išpažinties žanrai, vidinis monologas. Veikėjo psichologija, savistaba atsispindi V. Mykolaičio-Putino romane Altorių šešėly (1932–33 ²⁰2017), kuriame vaizduojama asmenybės brendimo istorija, pasakotojas susitapatina su herojaus išgyvenimais. V. Mykolaičio-Putino romane Krizė (1937) psichologinę veikėjo savistabą užgožia visuomeninė, politinė problematika. I. Šeiniaus romanas Siegfried Immerselbe atsijaunina (1934) ir S. Leskaičio Spūdai (1937) parašytas pagal klasikinio modernistinio romano modelį. Istorinių romantinių dramų parašė V. Mykolaitis-Putinas (Valdovo sūnus 1921, perdirbtas variantas pavadinimu Valdovas pastatyta 1929, išleista 1930), V. Krėvė (Skirgaila rusų kalba 1922, lietuviškai išleista 1925, pastatyta 1924, Mindaugo mirtis 1935), B. Sruoga (Milžino paunksmė 1932, pastatyta 1934), realistinių socialinių dramų – P. Vaičiūnas.

4 dešimtmetyje sustiprėjo realizmo poetika, didaktikos tendencija (P. Mašioto, S. Zobarsko apsakymai vaikams). Realistiniuose romanuose dažnai iškyla veikėjo idealisto ir sumaterialėjusios visuomenės konfliktas, būdingas romantinei pasaulėjautai (J. Grušo romanas Karjeristai 1935 ³1957, J. Paukštelio Pirmieji metai 1936³ 1965, Kaimynai 1939 ⁵1977). I. Simonaitytė romanuose Aukštujų Šimonių likimas (1935 ¹¹1984), Pavasarių audroj (1938), Vilius Karalius (2 d. 1939–56 ⁶2002) sukūrė Mažosios Lietuvos patriarchalinės lietuvininkų buities ir gyvenimo panoramą. Žemaitijos dvarų buities ir kultūrines realijas romanuose Blaškomos liepsnos (1936 ³1990), Erškėčiai (1937) vaizdavo F. Neveravičius. Buitinio realizmo tradicija gaji L. Dovydėno romane Broliai Domeikos (1936 ⁴1996). Socialine panorama ir kritika pasižymi J. Marcinkevičiaus romanai Jis turi mirti, Benjaminas Kordušas (abu 1937), Nemunas patvino (1939 ²1949). Ekspresyvumas, stilizacija, plastiški vaizdai, epinis objektyvus pasakojimas būdinga P. Cvirkos prozai (novelių knyga Saulėlydis Nykos valsčiuje 1930 ³1996, Kasdienės istorijos 1938 ³1969, romanai Žemė maitintoja 1935 ⁸1977, Meisteris ir sūnūs 1936 ⁴1982). Parašyta satyrinių romanų, kuriuose kritikuojama socialinė aplinka. Pagrindiniai tokių romanų veikėjai – nuskurdęs dvarininkas, blogas valdininkas, politinis aferistas, apsukrus kaimo verslininkas (T. Tilvyčio feljetoninis romanas Kelionė aplink stalą 1936, P. Cvirkos Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis 1934 ⁵1972). Rašytojai realistai teikė reikšmės buities detalėms, gamtos vaizdui, žmogaus sąmonei.

J. Grušo romano Karjeristai (1935) viršelis

B. Sruogos dramos Milžino paunksmė (1932) viršelis

P. Cvirkos romano Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis (1934 d. 1) viršelis

L: G. Viliūnas Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940) Vilnius 1998.

Lietuvos vidurinių amžių literatūra

Lietuvos Renesanso literatūra

Lietuvos baroko literatūra

Šviečiamojo amžiaus Lietuvos literatūra

Lietuvos literatūra 19 amžiuje

lietuvių literatūra 1900–1918

lietuvių literatūra 1940–1988

lietuvių literatūra po 1988

Lietuvos literatūra ne lietuvių kalba

lietuvių vaikų literatūra

lietuvių išeivijos literatūra

-tarpukario lietuvių literatūra; -tarpukario literatūra; -tarpukario Lietuvos literatūra; -lietuvių tarpukario literatūra; -Lietuvos tarpukario literatūra