lietùvių mslės, lietùvių kalbõs uždavinia.
Lietuvių (kaip ir kitų tautų) mįslių svarbiausias požymis – dvinarė struktūra: užminimas (kláusimas) ir įminimas (atsakymas). Mįslėms minti reikalingas aktyvus dialogas, jų minimo varžybų atspindžių yra lietuvių liaudies pasakose ir dainose, vestuvių apeigose. Lietuvių mįsles sudaro įprastinės mįslės, minklės ir galvosūkiai. Sisteminant šios grupės dėl itin skirtingos apimties ir struktūros atsakymų dar dalijamos į skyrius. Kai kurios tekstų požymiais peržengia skyrių ribas.
Lietuvių įprastinės mįslės
Įprastines mįsles sudaro objektų mįslės, mįslės apie konkretų atsitikimą ir mįslės apie raides ar garsus ir žodžius. Lietuvių mįslės turi nemažai tarptautinių atitikmenų ir motyvų. Objektų mįslių (dažniausiai vadinamų tiesiog mįslėmis) labai gausu, jos geriausiai ištirtos. Šias mįsles sudaro užminimai – trumpos žodinės charakteristikos, perkeltinės reikšmės vaizdais apibūdinančios kuriuos nors tikrovės daiktus ar reiškinius, – ir juos tiesiogiai įvardijantys įminimai (Meškos nagai surakinti. – Sąspara). Įminimai dažniausiai nurodo nesudėtingus žmogaus aplinkos objektus – gyvus ir negyvus, gamtinius ir sukurtus, kai kada ir gamtos reiškinius, laiko sąvokas. Užminimų poetiniai vaizdai yra labai įvairūs, jie gali būti platesnės ir senesnės tematikos nei valstiečio gyvenimas, kartais turi mitinių ir fantastinių elementų, būdinga kūniškumo vaizdavimas. Daugumos objektų mįslių užminimai yra ištobulintos poetinės formos, sąmojingi. Vyraujanti poetikos priemonė yra reikšmės figūros, dažniausiai metaforos. Su reikšmės figūromis mįslių tekstuose glaudžiai susijusios logikos figūros, itin mėgstami antitezė ir paradoksas. Objektų mįslėse stengiamasi minimaliomis sintaksės priemonėmis perteikti kuo daugiau reikšmės. Itin mėgstamos viena kitą kartojančios konstrukcijos: Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta (durys). Mįslių tekstų būna ritmiškų, rimuotų, daug aliteracijų, asonansų, dėl sąskambio sukurtų (šarangė varangė) ir onomatopėjinių (tatatuoja) žodžių. Lietuvių mįslės apie konkretų atsitikimą užminimais panašios į objektų mįsles, bet jas įminti galima tik tada, kai žinomas konkretus atsitikimas, alegoriškai ar metonimiškai nusakomas mįslėje, todėl įminimas neretai būna labai ilgas, panašus į pasakojimą, o užminimas – glaustas (pvz., Strova [patiekalas, valgis] šeimyną arba vaikus suvalgė. – Varnui pasitaikė pačiupti lauke katę, kurią jis atnešė į lizdą savo vaikams – jauniems varniukams sulesti, bet kai varnas tuoj pat, tik ją atnešęs, nuskrido, katė varniukus suėdė). Tokių mįslių yra senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kai kuriose pasakose. Sąlygiškai joms galima priskirti ir religinio turinio mįsles. Šių mįslių Lietuvoje užrašyta nedaug. Lietuvių mįslės apie raides ar garsus ir žodžius dar vadinamos galvosūkiais, bet jų loginė konstrukcija, maskavimo principai yra tokie patys kaip objektų mįslių, tik objektas čia kitas, liudijantis abstraktesnio mąstymo pakopą, nes, norint įminti mįslę, mintyse skaidoma ne tikrovės objekto sąvoka, o jo ženklas, t. y. žodžio garsinė ar grafinė raiška: Pas kleboną vidury, pas bobutę yra dvi (raidė b).
Lietuvių minklės
Ryškiausias kriterijus, apibrėžiantis visas minkles, yra klausimo forma. Skiriamos objektų minklės, tikrosios minklės ir anekdotinės minklės. Kai kurios lietuvių objektų minklės nuo objektų mįslių skiriasi tik tuo, kad objektų mįslėse dažnesnė perkeltinė reikšmė, gausiau įvairių poetinių ir stilistinių priemonių (nors abiejų atsakymai dažniausiai būna panašūs – daiktavardžiai, nurodantys konkrečius tikrovės objektus). Manoma, kad klausimo forma buvo ankstesnė, nes kai kurios objektų minklės yra labai senos, sutapusios su dainų tekstais: Kas auga be šaknų? – Akmuo. Objektų minklėms būdinga ir tai, kad jos dažniausiai sudarytos su klausimų kas? koks? kokia? kokie? kokios? vardininkais, bet pasitaiko ir kitų linksnių ar net klausimų. Lietuvių tikrosios minklės yra sąmojingi klausimai, klaidinantys klausiamąjį, nes verčia galvoti apie sudėtingesnius dalykus, o atsakymai būna paprasti ir netikėti: Po kokiu medžiu kiškis slepiasi lyjant? – Po šlapiu. Tikrosioms minklėms būdingi įvairesni klausimai, dažniausi – kodėl? kada? kur? kiek?, bet pasitaiko ir objektų minklėms būdingų klausimų. Lengviausia jas atskirti pagal atsakymus – jie dažniausiai būna ne daiktavardžiai ir nenurodo konkrečių tikrovės objektų, kartais juos sudaro visa frazė. Lietuvių anekdotinės minklės tikrosioms minklėms artimos intencijomis, bet jose iš antrojo dialogo dalyvio jau nebesitikima atsakymo – jį pateikia tas pats žmogus, kuris užduoda klausimą. Tokie kūrinėliai gali būti priskiriami tiek minklėms, tiek anekdotams – abiem būdinga humoro ir netikėtumo siekis, žaidimas polisemija. Formaliu skiriamuoju požymiu galėtų būti tai, ar klausimas pateikiamas iš karto, ar įterpiamas į kokią nors situaciją.
Lietuvių galvosūkiai
Galvosūkiams būdinga aiškiai įvardijama sąlyga – tam tikra situacija – ir po to keliamas klausimas. Skiriami žodiniai ir grafiniai (piešiami) galvosūkiai, šie – tik labai sąlygiškai priskiriami trumpųjų pasakymų žanrui ir apskritai sakytinei tautosakai. Sprendžiant žodinius galvosūkius dažniausiai reikia skaičiuoti: Mes trys, jūs trys; mudu du, judu du, tu bei aš. Kiek tai? – Dvylika. Yra daug galvosūkių, kuriuos menant pakanka nestandartinio, kūrybingo mąstymo, gebėjimo įžvelgti netikėtus aspektus.
P: K. Jurgelionis Mįslių knyga Chicago 1913; Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: priežodžiai, patarlės, mįslės / parengė J. Lebedys Vilnius 1956.
2207
2734