Lietuvių mokytojų sąjunga

Lietùvių mókytojų sjunga, pirmoji Lietuvoje pedagogų organizacija, veikusi 1905–1914.

Veikla

Sąjunga siekė lietuvių kalbos dėstymo pradinėse ir vidurinėse mokyklose, kritikavo Rusijos valdžios švietimo politiką, reikalavo, kad pradinių mokyklų valdymas ir mokytojų parinkimas būtų perduotas savivaldybėms, kėlė Vilniaus universiteto atkūrimo klausimą. Rūpinosi mokymo planų, programų sudarymu, paskelbė konkursą pradinių klasių lietuviškiems vadovėliams rengti.

Istorija

Idėja įsteigti Lietuvių mokytojų sąjungą kilo 1905 Marijampolėje vykusiame slaptame susirinkime (dalyvavo apie 60 asmenų), kuriame nutarta sušaukti lietuvių mokytojų suvažiavimą Vilniuje.

Lietuvių mokytojų I suvažiavime (įvyko 1905 10 Vilniuje, dalyvavo 40 dalyvių) buvo įkurtas Lietuvių mokytojų susivienijimas (vėliau pavadintas Lietuvių mokytojų sąjunga), priimti įstatai ir apsvarstyti įvairūs švietimo klausimai (privalomasis, pradinis mokslas, dėstomoji lietuvių kalba visose mokyklos pakopose, lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos ir geografijos mokymas), išrinkta valdyba. Valdybos nariai – G. Landsbergis‑Žemkalnis (pirmininkas), O. Pleirytė‑Vaidilutė, F. Bortkevičienė, P. Klimaitis ir J. Gabrys‑Paršaitis.

1905 12 04–05 Didžiajame Vilniaus seime sąjungos atstovas P. Klimaitis pateikė mokyklų tvarkymo projektą, kurį Seimas patvirtino.

Lietuvių mokytojų sąjungos II suvažiavime (vyko tuoj pat po Seimo) buvo apsvarstyti lietuviškų vadovėlių klausimai, priimta lietuviškos trimetės mokyklos programa. Vėliau suvažiavimai vykdavo dažniausiai per Lietuvių mokslo draugijos visuotinius susirinkimus ir Šaulių gegužines.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvių mokytojų sąjungos veikla nutrūko.

Sąjungos leidiniai

1906–1907 sąjunga leido laikraštį Lietuvis (redagavo J. Basanavičius), 1909–1912 – mokytojams skirtą Lietuvos ūkininko, 1912–1914 Lietuvos žinių priedą Mokykla (redagavo M. Šalčius).

mokytojų sąjunga