lietuvių padavimai

lietùvių padavmai skirstomi į toponiminius padavimus (apie gamtos objektų atsiradimą) ir istorines sakmes (jose konkreti vietovė siejama su svarbiais istoriniais įvykiais). Pagal siužetą skiriami siužetiniai ir nesiužetiniai, dalis siužetų yra tarptautiniai. To paties objekto kilmė padavimuose kartais aiškinama nevienodai (pvz., viename sakoma, kad Kupiškio piliakalnį supylę milžinai, kitame – kad švedai), analogiškas siužetas pasakojamas apie skirtingus objektus, panašiai apibūdinami skirtingi istoriniai asmenys ir istoriniai laikotarpiaipiai (švedų ir prancūzų kareiviai, baudžiavos laikų ponai). Daugiausia padavimų užrašyta apie nugrimzdusius dvarus ir jų vadavimą, vardo davimą kraštovaizdžio objektams, keliaujančius ežerus, piliakalnių pylimą, mažiau – apie milžinus, išskirtinius akmenis. Padavimuose pabrėžiamas nepaprastas įvykis, buities detalės ar istorinės realijos dažniausiai nėra svarbios, smulkiai nepasakojamos. Siekiama įtikinti klausytoją pasakojamų dalykų tikrumu (nors pasakojami įvykiai dažniausiai yra fantastiniai), pabrėžiama lemtingi veikėjų poelgiai, jų padariniai, apie personažų vidinę, psichologinę būseną pasakojama itin retai. Padavimų veiksmo laikas dažniausiai nekonkretinamas (kartais jį nusako kasdienės buities detalės), kalbai būdinga santūrumas, lakoniškumas, neįmantri stilistika (daugiau epitetų esama nesiužetiniuose padavimuose). Pasakojimai apie krašto gamtos įžymybes ir istorinius faktus grindžiami nepaprastu, bet neasmeniniu, patyrimu, pasakotojas nėra įvykio dalyvis. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, vienas išskirtinių padavimų bruožų yra fantastiškumo ir tragiškumo susiejimas. Padavimuose yra ir realių archeologijos, istorijos (apie Raigardo slėnį prie Druskininkų) duomenų, mitinio pasaulėvaizdžio (tikėjimo magine vardo galia, įsitikinimo, kad reljefą yra suformavusios galingos antropomorfinės būtybės) elementų. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, turimi 19–20 a. padavimų užrašymai atspindi tik vėlyvąjį žanro gyvavimo laikotarpį. Lietuvių padavimai turi daugiausia literatūrinių surogatų nei kiti žanrai. Lietuvių toponiminiuose padavimuose pasakojama apie ežerų, pelkių, kalvų, piliakalnių, akmenų, mokų, įvairių žymių akmenyse kilmę, apie nepaprastą šių objektų praeitį, atsiradimo aplinkybes, siekiama pabrėžti jų reikšmingumą, išskirtinumą. Lietuvių istorinėse sakmėse pasakojama apie įvairius objektus (pilis, bažnyčias, tiltus), kuriems pastatyti esą reikėję gyvos aukos, apie karus, piliakalniuose miegančias kariuomenes, paslėptus lobius, minimi ir realūs istoriniai įvykiai (karai su švedais, Napoleono I kariuomenės žygiavimas per Lietuvą, baudžiava). Prie istorinių sakmių priskiriami ir padavimai apie gyvenviečių įkūrimą, apie kūlgrindas (jų statytojais padavimuose laikomi prancūzų kariai, velnias, iš čia – velnio takai, velniakeliai), nuskendusius objektus (gyvenvietes, pilis, dvarus, bažnyčias, varpus), pasakojama apie nuskendimo priežastis ir aplinkybes, apie pastangas juos išgelbėti, iškelti. Istorinės tematikos padavimų kompozicija sudėtingesnė, kalba poetiškesnė, detaliau apibūdinami veikėjai. Istorinėse sakmėse pasakojama dažniausiai apie vieną konkretų įvykį, kurio dažniausiai nereikia sieti su kitais atsitikimais. Yra istorinės tematikos lietuvių padavimų, kuriuos sudaro du siužetai – pirminis (pasakojimas apie senovės laikų įvykius ir jų padarinius) ir vadinamasis antrinis (pasakojimas apie dabarties įvykius toje pačioje vietoje). Daugiausia istorinės tematikos padavimų užrašyta Vakarų Lietuvoje. Pirmasis lietuvių kalba užrašytas padavimas yra paskelbtas A. Schleicherio knygoje Lietuvių skaitiniai ir žodynas (Litauisches Lesebuch und Glossar 1857), jį užrašė K. Kumutaitis Mažojoje Lietuvoje. Čia nemažai padavimų užrašė V. Kalvaitis. Reikšmingi M. Slančiausko Joniškio ir Žagarės apylinkėse užrašyti padavimai. Svarbūs lietuvių padavimų šaltiniai yra J. Basanavičiaus rinkiniai Lietuviškos pasakos (2 d. 1898–1902), Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903). Daug padavimų buvo sukaupta Lietuvių tautosakos archyve ir Lietuvių mokslo draugijos rankraščių fonduose. Šią medžiagą vėliau perėmė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1973 B. Kerbelytė paskelbė Lietuvių liaudies padavimų katalogą. Padavimai sisteminami ir adaptuojami siekant skelbti juos internete (2007 elektroniniame rinkinyje Lietuvos istoriniai padavimai susisteminta daugiau kaip 180 padavimų apie Lietuvos piliakalnių kilmę, mūrines pilis ir vietovių bei jų pavadinimų kilmę).

P: Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / sudarė N. Vėlius Vilnius 1986; Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1999; Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai / sudarė J. Bicka, F. Tumosas Marijampolė 1999. L: B. Kerbelytė Lietuvių liaudies padavimai Vilnius 1970, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t. 3 Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos Vilnius 2002.

Toponiminiai padavimai; istorinės sakmės;