lietùvių pãsakos.
Lietuvių pasakos skirstomos į pasakas apie gyvūnus, stebuklų pasakas, pasakas‑legendas, paraboles, novelines pasakas, pasakas apie kvailą velnią, buitines pasakas, melų, formulines pasakas ir pasakas be galo. Dažniausiai būna siužetinės, turi daug variantų, bet išlaikomas gana nuoseklus siužetas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve yra daugiau kaip 30 000 identifikuotų lietuvių pasakų variantų (užrašyta iki 1982).
lietuvių pasakos (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka t. 1, 3, 4 Lietuviškos pasakos įvairios /parengė K. Aleksynas, L. Sauka Vilnius 1993–98, Ožkabalių pasakos ir sakmės / parengė K. Aleksynas, L. Sauka Vilnius 2001)
Pasakos apie gyvūnus
Lietuvių pasakos apie gyvūnus yra paprastos struktūros, archajiškos. Jų pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ir augalai. Pasakojama dažniausiai apie kelis veikėjus, jų išorės ar elgesio ypatybes (kiškio bailumą, lapės gudrumą, vilko plėšrumą ir kita). Siekiant pabrėžti šioms pasakoms būdingą komizmą gyvūnų pasaulis tapatinamas su žmonių gyvenama aplinka, gyvūnams priskiriami žmonių bendravimo įpročiai.
Lietuvių pasakų apie gyvūnus yra apie 2500 variantų (100 siužetų tipų).
Stebuklų pasakos
Lietuvių stebuklų pasakos išsiskiria santykiu su tikrove, menine raiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus gebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu asmeniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir kita. Stebuklų pasakose gausu archajiškos pasaulėžiūros, senovės tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Jose dažniausiai nenusakomas tikslus laikas ar vieta, veikėjai dažniausiai neturi vardų, pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė ir kita). Į veikėjų charakterius t. p. beveik nesigilinama, užsimenama tik apie jų pagrindinius bruožus (išmintį ar kvailumą, dosnumą ar šykštumą), kurie turi įtakos tam tikriems veikėjo poelgiams – taip siekiama formuoti teigiamą ar neigiamą klausytojo požiūrį į veikėjus, nes stebuklų pasakos pagrindinė funkcija – meniškai iliustruoti bendruomenės elgesio normas ir siekius.
Yra apie 12 000 variantų (175 tipai).
Pasakos-legendos
Lietuvių pasakos‑legendos yra vėlesnės kilmės nei kitos lietuvių pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Pasakojama apie Dievo, Jėzaus Kristaus ir šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis. Dažniausiai pateikiamas žmonių elgesio vertinimas. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai arba komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos. Įvykiai pateikiami žaismingai, nėra nusistovėjusios pradžios ir pabaigos. Tokie pasakojimai įgijo nemažai pasakų turinio ir formos bruožų, todėl yra vadinami ne legendomis, o pasakomis‑legendomis, pabrėžiant jų ryšį su liaudies tradicija.
Lietuvių pasakų‑legendų yra 2600 variantų (67 tipai).
Parabolės
Lietuvių parabolėse, pasitelkiant tam tikrą vaizdinį, gyvenimišką situaciją, išreiškiama kokia nors idėja. Jų forma panaši į išplėtotą metaforą. Tikroji pasakojimo mintis dažniausiai tiesiai nepasakoma. Parabolėms būdinga netikėta atomazga, moralinio turinio išvada, didaktiškumas. Tipiški šių kūrinių personažai yra žmonės, susiduriantys su netikėtomis moralinėmis dilemomis, priimantys abejotinus sprendimus. Parabolių užrašyta nedaug, daugelis jų perimta iš religinės raštijos.
Lietuvių parabolių yra apie 500 variantų (88 tipai).
Novelinės pasakos
Lietuvių novelinėse pasakose vaizduojami nekasdieniški, nepaprasti, bet ne stebuklingi ar antgamtiški nuotykiai. Jų personažas veikia ne antgamtiniame, bet realiame pasaulyje, jis susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumą ir buitiškumą lemia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimas, tikrovės perteikimas. Novelinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės, pabrėžiama skirtinga jų socialinė padėtis. Jos yra vėlesnės už stebuklines pasakas, liaudies tradicijos perimtos dažniausiai iš rašytinių šaltinių.
Lietuvių novelinių pasakų yra daugiau kaip 3000 variantų (116 tipų).
Pasakos apie kvailą velnią
Lietuvių pasakose apie kvailą velnią pasakojama apie žmogaus ir velnio konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko. Pasakose velniui sudėtinga susivokti žmonių aplinkoje (jis nepažįsta kai kurių daiktų, gyvūnų, nesugeba atlikti žmonėms įprastų ir natūralių veiksmų).
Lietuvių pasakų apie kvailą velnią yra apie 2000 variantų (75 tipai).
Buitinės pasakos
Lietuvių buitinėse pasakose vaizduojamas realus paprasto žmogaus gyvenimas ir buitis. Jos artimos anekdotams, pasakojimams. Naudojant kontrastą išryškinamas skirtingos socialinės padėties veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir kitų) konfliktas, populiari sutuoktinių nesantaikos tema, komiškai vaizduojami buitiniai konfliktai. Dažniausiai pašiepiami vyrų ir moterų neigiami būdo bruožai (tingumas, kvailumas, žioplumas). Populiarus šių pasakų personažas – gudrus apgavikas, kurio poelgiai neretai idealizuojami.
Lietuvių buitinių pasakų yra daugiau kaip 6000 variantų (222 tipai).
Melų pasakos
Lietuvių melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažniausiai absurdiškos situacijos, pateikiami vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Šios pasakos trumpos, kartais neturi siužeto. Ryškus vaizduojamų įvykių ir tikrovės neatitikimas yra komiškas, pabrėžia sąmoningo melo įspūdį. Daugelis šių pasakų sekamos pirmuoju asmeniu. Yra kūrinių, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją.
Lietuvių melų pasakų yra daugiau kaip 900 variantų (25 tipai).
Formulinės pasakos
Lietuvių formulinės pasakos (dar vadinamos grandininėmis, kumuliatyvinėmis) išsiskiria tam tikrų žodinių konstrukcijų, arba formulių, kartojimu. Kas kartą pakartojant formulę įvedama naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius; menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų padarinių virtinę. Įvykiai hiperbolizuoti, paradoksalūs, dažniausiai nelogiški, bet nuolatinis formulių kartojimas lemia pasakos sklandumą ir darną.
Lietuvių formulinių pasakų yra daugiau kaip 800 variantų (19 tipų).
Pasakos be galo
Lietuvių pasakas be galo (nuobodulio pasakas) sudaro dažniausiai vienas motyvas, kurį galima kartoti tiek, kiek nori. Jis neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti sekti iš naujo. Šiomis pasakomis stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę pasakų.
Lietuvių pasakų be galo yra daugiau kaip 700 variantų (8 tipai).
P: Lietuvių tautosaka t. 3 Pasakos / parengė L. Sauka, A. Seselskytė Vilnius 1965, t. 4 Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos / parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius, K. Viščinis Vilnius 1967; Pasakos. Sakmės. Oracijos / surinko M. Davainis‑Silvestraitis, parengė B. Kerbelytė, K. Viščinis Vilnius 1973; Šiaurės Lietuvos pasakos / surinko M. Slančiauskas, parengė N. Vėlius, A. Seselskytė Vilnius 1974; Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1981; Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos / parengė N. Vėlius Vilnius 1985; Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka t. 1–4 Lietuviškos pasakos įvairios /parengė K. Aleksynas, L. Sauka Vilnius 1993–98, t. 7 Iš gyvenimo vėlių bei velnių / parengė K. Aleksynas, L. Sauka Vilnius 1998, t. 8 Ožkabalių pasakos ir sakmės / parengė K. Aleksynas, L. Sauka Vilnius 2001; Gervėčių pasakos / parengė A. Seselskytė Vilnius 1997. L: B. Kerbelytė Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas 3 t. Vilnius 1999–2002, Lietuvių liaudies pasakų repertuaras Vilnius 2002.
2283
392