lietuvių patarlės ir priežodžiai

lietùvių pãtarlės ir prežodžiai.

Patarlėms ir priežodžiams būdinga metaforinis reikšmės perkėlimas, hiperbolės, personifikacijos. Daugumos patarlių ir priežodžių leksika buitinė. Vadinamąja žemąja leksika neretai sustiprinamas jų komiškumo efektas. Lietuvių patarlių ir priežodžių struktūra tradicijos nereglamentuojama, bet yra sintaksinės struktūros modelių, būdingų daugelio tautų patarlėms – paralelės, palyginimai, konstrukcijos – Kas…, tas…; Koks…, toks…; Kur…, ten…; Jei…, tai… Patarlės poetinis vaizdas gali būti sustiprinamas ritmu ir eufonijos priemonėmis (rimais, aliteracijomis, asonansais).

Patarlės

Lietuvių patarlių turinys dažniausiai homocentrinis (patarlės formą įgijusių fenologinių pastebėjimų, pvz., Dalgis pievon – lašiniai verkia; Nuo Grabnyčių kreiva vėžė, lietuviai turi nedaug). Patarlė yra sintaksiškai baigtas sakinys; jų būna ir dvinarių (Lenk medį, kol žalias, mokyk vaiką, kol mažas). Patarlėmis patariama, pamokoma (paskatinama ar sudraudžiama) arba apibendrinama (Kalk geležį, kol karšta; Obuolys nuo obels netoli rieda; Jaunas gali, senas turi mirti). Dalis lietuvių patarlių turi tarptautinius atitikmenis (pvz., Nekask duobės kitam – pats įkrisi; Dovanotam arkliui į dantis nežiūri).

Priežodžiai

Lietuvių priežodžiais išreiškiama konkrečių įvykių, situacijų, asmenų vertinimas (dažniausiai nepalankus), tam tikrais atvejais sakomos replikos. Sintaksiškai priežodis gali būti trumpesnis nei sakinys (Nei į tvorą, nei į mietą; Šaukštai popiet). Priežodžiais laikomi ir tradiciniai palyginimai (Gudrus kaip lapė; Gyvena kaip žirnis prie kelio). Su priežodžiais koreliuoja kai kurie frazeologizmai (Išėjo šunims šėko pjauti; Devintas vanduo nuo kisieliaus). Kriterijus tokį junginį laikyti frazeologizmu ar priežodžiu yra vartojimo pobūdis – sintaksinių ryšių su kontekstu buvimas ar nebuvimas: priežodžiai šiuo atžvilgiu yra autonomiški. Priežodžių kategorijai priskirtini ir vadinamieji situaciniai pasakymai – replikos tam tikra proga (Vilką mini, vilkas čia) ar išprovokuotos kito asmens pasakyto žodžio (Kad rodos, tai žegnokis – kam nors abejojant ištarus rodos).

lietuvių priežodžiai

P: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: priežodžiai, patarlės, mįslės / parengė J. Lebedys Vilnius 1956. L: K. Grigas Lietuvių patarlės: lyginamasis tyrinėjimas Vilnius 1976, Patarlių paralelės Vilnius 1998.

2207

2734

lietuvių smulkioji tautosaka

lietuvių mįslės