lietùvių rãšomoji kalbà
Lietuvių kalba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (ir viešiesiems valstybės reikalams) ir Prūsijos kunigaikštystės gyventojų lietuvių buvo vartojama tik kaip šnekamoji kalba. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rašomoji kalba, kaip ir daugelio to laikotarpio valstybių, buvo lotynų, t. p. senosios bažnytinės slavų kalbos tam tikros atmainos (slavų kanceliarinė kalba), vėliau ir lenkų kalba, kuri nuo 17 a. išstūmė slavų kanceliarinę kalbą ir tapo Lietuvos aukštuomenės, ilgainiui ir bajorijos rašomąja bei šnekamąja kalba, nuo 18 a. – Lietuvos mokyklų dėstomąja kalba. Kada pradėta lietuviškai rašyti, tiksliai nežinoma. Greičiausiai lietuvių raštijos pradžia sietina su krikščionybės įvedimu. Iki tol lietuviai turėjo tik mnemotinių ženklų, padedančių ką nors įsiminti. Manoma, poterius į lietuvių kalbą pranciškonų vienuoliai išvertė per Mindaugo krikštą (1250–51). Išliko vertimų iš vokiečių kalbos elementų (galbūt buvo išversta ir kitų maldų bei giesmių). Visa tai turėjo būti užrašyta tuo lietuvių kalbos variantu, kuriuo šnekėjo krikštijamieji, t. y. sostinės Vilniaus (Lietuvos krikštas buvo pradėtas nuo Vilniaus) ir jo apylinkių gyventojų kalba, priklausančia rytų aukštaičių patarmei. Lietuviškų tekstų iš to laikotarpio neišliko (ėmus spausdinti knygas jie pasidarė nebereikalingi). Išliko tik vėlesnių įrašų (jų randama nuo 16 a. pradžios) lotynų kalba spausdintose knygose. Įrašai daryti Vilniuje, daugiausia pranciškonų vienuolyne vietinių vienuolių. Rašyta tuo kalbos variantu, kuris vartotas Vilniuje ir jo apylinkėse. Pradėjus leisti knygas lietuvių kalba formavosi ne vientisa rašomoji kalba, bet trys jos variantai: vadinamasis rytinis (jam pradžią davė Vilniaus ir apylinkių kalba, šis variantas vadintas tiesiog lietuvių kalba), vidurinis, vartotas Žemaičių vyskupijos poreikiams ir vadintas žemaičių kalba (neturėjo nieko bendra su žemaičių tarme), ir vakarinis, susiformavęs Vokiečių ordino nukariautose lietuvių gyvenamose žemėse – Mažojoje Lietuvoje.
Rytinis senosios lietuvių rašomosios kalbos variantas
Rytinis senosios lietuvių rašomosios kalbos variantas pratęsė rankraštinę raštiją. Juo parašytų knygų yra tik nuo 17 a. pradžios. Pirmoji knyga – anoniminis 1605 metų katekizmas (versta asmens, kilusio iš artimų Vilniaus apylinkių – Maišiagalos, Nemenčinės ar Pabradės). Šios rašomosios kalbos svarbiausias autorius – K. Sirvydas, kilęs nuo Anykščių, bet rašęs vilniečių kalba su gimtosios tarmės elementais (jų daugiau yra ankstyvuosiuose raštuose, vėlesnius taisė J. Jaknavičius ir nežinomas asmuo ar asmenys). K. Sirvydo reikšmingiausi išspausdinti veikalai (pamokslų rinkinys Punktai sakymų / Punkty kazań 2 d., 1629–44 ir 2 trikalbiai lietuvių, lotynų, lenkų kalbų žodynai, apie 1620 ir 1631, antrojo paskutinis leidimas 1713) įtvirtino vilniečių rašomąją kalbą. Jo žodynas davė pradžią lietuvių leksikografijai, F. W. Haacko žodynas Mažojoje Lietuvoje pasirodė maždaug po 100 metų. K. Sirvydo žodynas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo vienintelis iki 19 a. pabaigos ir kartu pagrindinė knyga, iš kurios mokytasi lietuvių kalbos. Prie rytinio varianto įtvirtinimo prisidėjo ir J. Jaknavičius. Jo pamokslams skirtas veikalas Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos (Ewangelie polskie y litewskie, išlikęs 1647 leidimas, 17–19 a. išėjo virš 40 leidimų), kaip ir K. Sirvydo veikalai, buvo žinomas visoje etninėje Lietuvoje. R. Bellarmino mažojo katekizmo nežinomo asmens vertimas (1677), pamaldų ir apeigų liturginės tvarkos sąvadai (Agenda parva 1616 ²1630, Rituale sacramentorum, 1633–1799 išėjo apie 40 leidimų) su lietuviškais apeiginiais tekstais vilniečių rašomąja kalba buvo skirti irgi visai Lietuvai. Istorinės sąlygos tarpti rašomosios kalbos rytiniam variantui (vilniečių kalbai) buvo nepalankios. Dėl aukštuomenės sulenkėjimo ir dėmesio lietuvių kalbai stokos 18 a. pradžioje ši rašomoji kalba sunyko, Vilniuje nebeliko lietuviškai rašančiųjų. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ne tik rašomosios, bet ir šnekamosios kalbos funkcijas vis dažniau atliko lenkų kalba, nors smulkioji bajorija lietuvių kalbą išlaikė iki 19 a. pabaigos ar 20 a. pradžios. Apie 1705 ši rašomoji kalba nustojo egzistavusi, nors Vilniaus miesto prastuomenė ir toliau šnekėjo lietuviškai. Kitaip susiklosčius Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto istorinėms sąlygoms, ši rašomoji kalba, kilusi krašto ekonominiame ir kultūriniame centre ir valstybės sostinėje, būtų galėjusi tapti visos Lietuvos bendrine kalba.
Vidurinis senosios lietuvių rašomosios kalbos variantas
Vidurinis senosios lietuvių rašomosios kalbos variantas, anuomet vadintas žemaičių kalba, klostėsi to meto Žemaičių vyskupijos, paveldėjusios Žemaičių kunigaikštijos tradicijas, centre – Vidurio Lietuvos žemumose, nors juo parašytos knygos iš pradžių buvo leidžiamos Vilniuje (tik ten buvo spaustuvių), vėliau – Kėdainiuose. Ši rašomosios kalbos atmaina kilo iš vakarų aukštaičių patarmės rytinių pakraščių (tartas kietasis l prieš e tipo vokalizmą, pvz., łẽdas > łãdas ‘ledas’). Pradininkas ir svarbiausias šios rašomosios kalbos atstovas – kėdainiškis M. Daukša. Jo verstas katekizmas (1595) – pirmoji išlikusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista lietuviška knyga. Svarbiausio veikalo Postilės (1599) prakalboje, parašytoje lenkų kalba, M. Daukša aukštino gimtąją kalbą, pabrėžė jos svarbą tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui, ragino Lietuvos aukštuomenę neišsižadėti gimtosios kalbos. Šia rašomąja kalba savo knygas leido ir Lietuvos evangelikai reformatai – M. Petkevičius (Lenkiškas ir lietuviškas katekizmas / Polski z litewskim katechizm 1598), J. Morkūnas (jis išleido pamokslų rinkinį Postila lietuviška 1600, vertėjas nežinomas). M. S. Slavočinskio katalikiškas giesmynas (1646) iš pradžių buvo parašytas pietų žemaičių patarme, vėliau perrašytas rašomosios kalbos viduriniu variantu. Iš vėlesnių evangelikų reformatų raštų svarbiausi – Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) ir S. B. Chylinskio į lietuvių kalbą 1656–59 išversta Biblija (pradėta spausdinti 1660 Londone, 1662 spausdinimas sustabdytas, išliko Naujojo Testamento vertimo rankraštis ir dalis Senojo Testamento išspausdinto teksto). Provincijoje aukštuomenei lėčiau lenkėjant ši rašomoji kalba, ilgainiui įgavusi įvairių tarmių, daugiausia žemaičių tarmės, elementų, išliko iki lietuvių tautinio atgimimo 19 a. ir įsiliejo į besiformuojančią dabartinę bendrinę kalbą.
Mažosios Lietuvos tarmės
Vakarinis senosios lietuvių rašomosios kalbos variantas
Vakarinis senosios lietuvių rašomosios kalbos variantas vartotas už Lietuvos valstybės ribų – Prūsijoje, kurios gyventojų didelę dalį sudarė lietuviai (Mažoji Lietuva). Pradžią davė tenykštės vakarų aukštaičių tarmės pietinė patarmė (būsimieji baltsermėgiai; žml.), geriausiai iš visų lietuvių kalbos tarmių išlaikiusi kalbos senąją struktūrą. Šios patarmės buvo mažiausiai pakitęs garsynas, nesutrumpėjusios galūnės, išlaikyta pirminė linksniavimo ir asmenavimo sistema. Mažojoje Lietuvoje raštijos atsiradimą lėmė reformacijos sąjūdis (Lietuvoje ji atsirado su kontrreformacija). Čia anksčiau negu kitur pradėtos leisti lietuviškos knygos, kolektyviai rūpintasi lietuviškų raštų rengimu, šių raštų kalbos tvarkymu. 1544 įkurtame Karaliaučiaus universitete studijavo nemažai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių (1718–1944 veikė Lietuvių kalbos seminaras, pirmą kartą lietuvių kalba aukštojoje mokykloje dėstyta kaip savarankiška disciplina; 1579 įkurtame Vilniaus universitete tik 1822 buvo parengtas projektas steigti Lietuvių kalbos katedrą, projektas liko neįgyvendintas). 1547 pasirodė M. Mažvydo (pirmasis žinomas lietuvis, baigęs Karaliaučiaus universitetą) Katekizmas – pirmoji lietuviška spausdinta knyga. Tuo lietuvių kalbai buvo pripažintos rašomosios kalbos teisės; knygoje randama rašybos, rašomosios kalbos normų, jos kodifikacijos užuomazgų. M. Mažvydo kalbos pagrindas – gimtoji (jis atvyko iš Lietuvos) pietų žemaičių patarmė su gausiomis aukštaitybėmis, kurių vėlesniuose M. Mažvydo raštuose vis daugėjo. B. Vilentas (t. p. kilęs iš Lietuvos) rašė gimtąja pažemaičio vakarų aukštaičių patarme (nekietintas priebalsis l prieš e tipo vokalizmą, bet redukuotos nekirčiuotos galūnės). 1579 jis išleido Enchiridioną ir Evangelijas bei epistolas – pirmuosius lietuvių kalba spausdintus evangelijų tekstus. Rankraštinė Wolfenbüttelio postilė (seniausias žinomas lietuviškų pamokslų rinkinys, skirtas kunigams) tarp 1563 ir 1573 parengta nežinomo pietų aukštaičio iš Lietuvos (jo kalba Mažosios Lietuvos lietuviams buvo svetima, todėl pamokslų tekstas artintas prie vietinės vakarų aukštaičių tarmės). Rankraštis nebuvo išspausdintas, jį persirašinėdami įvairių tarmių kunigai įrašė savo tarmės ypatybių. J. Bretkūnas, pirmasis iš Mažosios Lietuvos kilęs lietuvių raštijos darbuotojas, rašė gimtąja vakarų aukštaičių tarmės pietine patarme su šiaurinės patarmės (čia ilgai gyveno) ir žemaičių tarmės (bendravo su savo parapijos žemaičiais) priemaišomis. 1589 išleido giesmyną, 1591 – 2 dalių pamokslų rinkinį, 1590 baigė versti Bibliją, kuri dėl nežinomų priežasčių nebuvo išspausdinta. Žemaitis iš Lietuvos S. Vaišnoras, 1600 išleidęs knygą Žemčiūga teologiška, rašė Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmės šiaurine patarme su žemaičių tarmės elementais. Iki 17 a. pradžios Mažosios Lietuvos raštuose maišyti vietinės vakarų aukštaičių tarmės abiejų patarmių – archajiškos pietinės ir nekirčiuotas galūnes trumpinančios šiaurinės – elementai su žemaičių tarmės priemaišomis.
Nuo 17 a. pradžios Mažosios Lietuvos lietuvių raštuose ėmė įsigalėti pietinė patarmė. Pirmoji knyga, kurioje ji vyravo, buvo J. Rėzos išspausdintas psalmynas Psalteras Dovydo (1625; J. Bretkūno išverstas psalmes J. Rėza naujai perrašė ir suredagavo). Galutinai Mažosios Lietuvos lietuviams bendrą rašomąją kalbą pietinės patarmės pagrindu įtvirtino D. Kleino gramatikos (Grammatica Litvanica 1653 lotynų kalba, seniausia išlikusi spausdinta lietuvių kalbos gramatika, ir jos trumpesnis variantas vokiečių kalba Compendium Litvanico-Germanicum 1654). D. Kleinas siekė suvienodinti lietuvių raštų kalbą, ją kodifikuoti ir tobulinti, normino rašybą. 1666 išleistame giesmyne D. Kleinas pritaikė savo gramatikose nustatytas rašomosios kalbos normas. D. Kleino gramatikomis rėmėsi vėlesni gramatikų autoriai.
Prūsijoje lietuvių kalba vartota ir viešiesiems krašto reikalams, ja buvo leidžiami valdžios įsakai (Lietuvos valstybėje to nebuvo daroma). Seniausi žinomi paskelbti 1578, vėliau įsakų išleista ir daugiau – formavosi lietuviškos raštinės kalbos (kanceliarinio stiliaus) užuomazgos.
Ilgainiui Mažosios Lietuvos rašomoji kalba ėmė tolti nuo šnekamosios. Reikėjo ją reformuoti, artinti prie šnekamosios kalbos. M. Merlino 1706 paskelbtas lotynų kalba traktatas Pagrindinis lietuvių kalbos principas (Principium primarium in lingva Lithvanica) sukėlė pirmąją kalbinę diskusiją. Reikalauta rašyti taip, kaip žmonės šneka, vengti svetimybių, susirūpinta kalbos grynumu. M. Merlino reikalavimus praktiškai pritaikė J. Šulcas – jis tokia kalba išvertė kelias Ezopo pasakėčias (1706); tai buvo pirmoji pasaulietinio turinio lietuviška knyga. Religinės literatūros leista daug: 1735 Biblija (vėliau ne kartą kartota), nemažai giesmynų, katekizmų, didaktinio turinio knygų. 18 a. pasirodė ir kalbotyros veikalų: F. W. Haacko žodynas su trumpa lietuvių kalbos gramatika (1730), P. Ruigio knyga Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften 1745), žodynas (1747), jo sūnaus P. F. Ruigio gramatika (1747), G. Ostermejerio gramatika (1791), K. G. Milkaus žodynas ir gramatika (1800). Liko neišspausdintas J. Brodovskio žodynas, kurio rankraščiu naudojosi vėlesnių žodynų autoriai. G. Ostermejeris ir K. G. Milkus, rengdami spaudai savo giesmynus, sukėlė polemiką, kuri paskatino labiau rūpintis rašomąja kalba. Visa tai sudarė sąlygas grožinei literatūrai lietuvių kalba atsirasti. K. Donelaitis poemoje Metai (išleido M. L. G. Rėza 1824, praėjus 38 m. po autoriaus mirties) panaudojo daug gyvų, raiškių šnekamosios kalbos žodžių ir jais praturtino rašomąją kalbą. M. L. G. Rėza išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (Dainos 1825), naują Biblijos vertimą (1816).
19 a. pradžioje atsiradus lyginamajai kalbotyrai susidomėta lietuvių kalba kaip mažiausiai iš gyvųjų kalbų nutolusia nuo rekonstruojamos indoeuropiečių prokalbės. Indoeuropeistai daugiausia domėjosi seniausią sandarą išlaikiusiu lietuvių kalbos variantu, vartotu pietinėje Prūsijos dalyje (jo pagrindu buvo sukurta Mažosios Lietuvos lietuvių rašomoji kalba). Vokiečių kalbininkas A. Schleicheris vyko į Prūsiją, tyrinėjo šnekamąją lietuvių kalbą, 1856 Prahoje išleido pirmąją mokslinę Lietuvių kalbos gramatiką (Litauische Grammatik). Kitas vokiečių kalbininkas G. H. F. Nesselmannas išleido lietuvių kalbos žodyną (1851), lietuvių liaudies dainų rinkinį (1853), mokslinį K. Donelaičio raštų leidimą (1869) ir prūsų kalbos tyrinėjimų 2 knygas, kurios įvedė šią kalbą į indoeuropeistiką.
1871 susikūrus Vokietijos imperijai Mažojoje Lietuvoje sustiprėjo germanizacija. Lietuvių kalbą uždrausta vartoti mokyklose ir valdžios įstaigose. Sparčiai mažėjo ja kalbančiųjų. Sumenko rašomoji kalba, įsivyravo daug skolinių iš vokiečių kalbos, vokiškos konstrukcijos. Tokiomis sąlygomis gyveno ir dirbo Mažosios Lietuvos kalbininkas F. Kuršaitis, daug nusipelnęs ne tik lietuvių kalbos mokslui, bet ir lyginamajai kalbotyrai. Jo svarbiausi veikalai – lietuvių kalbos gramatika (1876) ir 2 dalių vokiečių–lietuvių (2 t. 1870–74) ir lietuvių–vokiečių (1883) kalbų žodynas.
L: Lietuvių kalbos žodynas 20 t. Vilnius 1941–2002; J. Jablonskis Rinktiniai raštai 2 t. Vilnius 1957–59; K. Būga Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1958–61; Lietuvių kalbos gramatika 3 t. Vilnius 1965–76; Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija Vilnius 1966, Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2 t. Vilnius 1980–81, Lietuvių kalbos istorija 6 t. Vilnius 1984–94, Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius 1994, Lietuvių tautos kilmė Vilnius 2005; J. Pikčilingis Lietuvių kalbos stilistika 2 t. Vilnius 1971–75; V. Grinaveckis Žemaičių tarmių istorija (fonetika) Vilnius 1973; Lietuvių kalbos atlasas 3 t. 1977–91; A. Piročkinas Prie bendrinės kalbos ištakų Vilnius 1977, J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas Vilnius 1978; V. Urbutis Žodžių darybos teorija Vilnius 1978; A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 2 d. Vilnius 1979–82, Lietuvių kalbos leksika Vilnius 1990; A. Salys Raštai 4 t. Roma 1979–92; K. Morkūnas Pažintis su lietuvių kalbos tarmėmis Vilnius 1980; P. Jonikas Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje Čikaga 1987; A. Pakerys Akcentologija 2 d. Vilnius 1994–2002; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995; P. Skardžius Rinktiniai raštai 5 t. Vilnius 1996–99; V. Labutis Lietuvių kalbos sintaksė 2 d. Vilnius 2002; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Vilnius 2004; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 2005; K. Garšva Lietuvių kalbos paribio šnektos: (Fonologija) Vilnius 2005; A. Pupkis Kalbos kultūros studijos Vilnius 2005; V. Ambrazas Lietuvių kalbos istorinė sintaksė Vilnius 2006; G. Gerullis Litauische Dialektstudien Leipzig 1930; E. Fraenkel Litauisches etymologisches Wörterbuch Heidelberg–Göttingen 1955–65; J. Otrębski Gramatyka języka litewskiego 3 t. Warszawa 1956–65; V. Toporov, O. Trubačiov Lingvističeskij analiz gidronimov verchnego podnieprovja Moskva 1962; Chr. S. Stang Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen Oslo–Bergen–Tromsö 1966, Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen Oslo–Bergen–Tromsö 1972; P. U. Dini Baltų kalbos Vilnius 2000.
2703