Lietùvių rezisteñcinė sántarvė, užsienio lietuvių politinė kultūrinė organizacija, veikusi 1950–64.
Tikslas – teikti paramą Lietuvos rezistentams, telkti lietuvius emigrantus Lietuvos valstybės nepriklausomybei atkurti. Nuo 1950 per Lietuvių rezistencinės santarvės pirmininką J. Deksnį, Lietuvoje suimtą sovietų saugumiečių, Valstybės saugumo ministerija (MGB) keletą metų naudojo organizaciją savo tikslams – dezinformacijai apie Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui skleisti, per Lietuvių rezistencinę santarvę ilgokai trukdė užsienio lietuvių organizacijoms vienytis.
Nuo 1955 išsiskyrė organizacijos du junginiai – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių rezistencinė santarvė ir Vakarų Europos lietuvių rezistencinė santarvė, – kurie turėjo atskirus centro komitetus. Abiejų centro komitetų nariai sudarė jungtinę vyriausiąją instituciją – tarybą, rinko jos pirmininką. 1951–58 Londone Lietuvių rezistencinė santarvė leido žurnalą Santarvė.
Organizacijos padalinių įsikūrė Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje ir kitur.
1964 Lietuvių rezistencinė santarvė įsitraukė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą.
Žymesni veikėjai: B. Bieliukas, M. Biržiška, S. Kuzminskas, F. Neveravičius, P. Pamataitis, B. Raila, V. Strimas, V. Žilinskas, S. Žymantas.
2271
-Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių rezistencinė santarvė; -Vakarų Europos lietuvių rezistencinė santarvė; -Santarvė; -Rezistencinė santarvė