lietùvių sãkmės. Sakmės yra itin gausus lietuvių pasakojamosios tautosakos žanras. Jų pagrindas – koks nors įvykis. Pasakojant stengiamasi pabrėžti istorijos tikrumą ir informacijos patikimumą: nurodoma konkretūs veikėjai, kuriems tai esą nutikę, arba iš ko tai girdėta, veiksmo vieta, laikas ir kiti duomenys. Skiriamos etiologinės, mitologinės sakmės ir padavimai (padavimas). Sakmėse išliko lietuvių kosmogoninio mito elementų, antropogoninio mito siužetų.
Lietuvių etiologinės, arba pasaulio kūrimo, sakmės pasakoja apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomeninių reiškinių ir kitų – kilmę. Šioms lietuvių sakmėms būdinga religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais. Etiologinėse lietuvių sakmėse aiškinama, kaip atsirado Žemė, dangaus kūnai, žmonės (pvz., iš vandens lašo, nukritusio į žemę Dievui prausiantis), gyvūnai, augalai (Dievas sukūręs vieversį, balandį, žmogų, šunį, velnias – rupūžę, ožką, vilką, dilgėlę), atskiros jų ypatybės (pvz., kodėl uosiai vėliausiai išsprogsta ir pirmiausia meta lapus; kodėl ežys spygliuotas), yra užuominų apie mitinį kūrimo laiką. Daugelyje etiologinių lietuvių sakmių kaip apie kūrėją pasakojama apie Dievą, su juo veikia ir velnias (kaip pagalbininkas, Dievo sumanymus dažniausiai sugadinantis, kartais – atvirai jam kenkiantis). Etiologinių lietuvių sakmių užrašyta apie 3500 variantų.
Lietuvių mitologinės, arba senųjų tikėjimų, sakmės. Jose vaizduojama žmogaus susidūrimas su antgamtine sfera: mitinėmis būtybėmis, nepaaiškinamais, paslaptingais reiškiniais, maginiu kitų žmonių poveikiu ar sugebėjimais, pastebėti keisti ar pranašingi ženklai ir kita; tai gausiausia sakmių grupė. Gausu lietuvių mitologinių sakmių, kuriose pasakojama apie vaidenimąsi, mirtį ir mirusiuosius, užkeiktus pinigus. Populiariausi lietuvių mitologinių sakmių veikėjai – velnias (N. Vėliaus nuomone, sakmėse velniui priskiriama dirbamos žemės, miško, mirusiųjų globėjo funkcijos), Perkūnas (sakmių apie jį ir velnią užrašyta apie 500 variantų, daugumoje vaizduojama, kad velnias yra Perkūno persekiojamas, siekia kur nors pasislėpti), laumė (viena dažniausiai sakmėse minimų būtybių), aitvaras, kaukai, ragana, burtininkas. Lietuvių mitologinių sakmių pasakojimo pagrindas – pasakotojų susitikimai (dažniausiai neįprastu laiku, neįprastoje vietoje) su šiais personažais. Jie dažniausiai veikia realiomis, kasdienėmis aplinkybėmis (dirba įvairius darbus, turi įrankius ir kita), pasirodo neprašyti, netyčia prišaukti (laumės vardą paminėjus), tam tikromis savaitės (ketvirtadieniais, šeštadieniais), metų dienomis, paros laiku (vidurnaktį), pažeidus kokį nors draudimą (pašiepus mirusįjį, dirbant sekmadienį). Sutiktos mitinės būtybės yra pavojingos, bet žmogus dažnai jas apgauna, priverčia jam tarnauti. Pagal santykį su tradicija lietuvių mitologinės sakmės skirstomos į fabulatus (stereotipinius pasakojimus, tradicijos nuolat siejamus su vis kitomis vietomis, veikėjais) ir memoratus (istorijas apie asmeninius pasakotojo ar jo artimųjų susidūrimus su antgamtine sritimi).
lietuvių pasakojamoji tautosaka
P: Kai milžinai gyveno / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1969; Laumių dovanos: lietuvių mitologinės sakmės Vilnius 1979; Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1981; Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos / parengė N. Vėlius Vilnius 1985; Kaip atsirado žemė: lietuvių etiologinės sakmės Vilnius 1986; Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / sudarė N. Vėlius Vilnius 1986; Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1999; Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai / sudarė J. Bicka, F. Tumosas Marijampolė 1999. L: B. Kerbelytė Lietuvių liaudies padavimai Vilnius 1970, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t. 3 Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos Vilnius 2002; N. Vėlius Mitinės lietuvių sakmių būtybės Vilnius 1977, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis Vilnius 1987.
2283
392