lietùvių senóji relgija ir mitològija
Lietuvių senosios religijos ir mitologijos rekonstrukcija
Lietuvių senoji religija ir mitologija rekonstruojama iš rašytinių šaltinių, tautosakos (lietuvių tautosaka), etnografijos, kalbos duomenų. Vienos, visų tyrinėtojų pripažįstamos, rekonstrukcijos nėra. Kai kurie mokslininkai mano, kad pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje iki susikuriant Lietuvos valstybei vyko lietuvių tikėjimų unifikacija (tai rodo duomenys apie mirusiųjų deginimo papročio plitimą būsimos valstybės teritorijoje, kulto centralizaciją ir kita). Rašytiniuose šaltiniuose duomenų apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją esama nuo 13 amžiaus. 13–14 a. šaltiniai pateikia duomenų dažniausiai apie Lietuvos valstybės oficialią religiją, žynių instituciją, šio laikotarpio valdovų ir karių garbintus dievus bei religines tradicijas. Lietuvai priėmus krikštą senoji lietuvių religija neteko oficialios valdovų globos, jos viešos apraiškos pradėtos drausti. Senieji tikėjimai ir religinės apeigos gyvavo, tačiau nebesant žynių oficialios institucijos, nestruktūruojami vieno centro pamažu transformavosi, pynėsi su krikščionybe, nyko. Henriko Latvio kronikoje ir Eiliuotojoje Livonijos kronikoje pateikiama žinių apie laidojimo papročius Lietuvoje, būrimus (pvz., dėl karo sėkmės), karo belaisvių aukojimą dievams, paminėtas Perkūnas, žemaičių žynys, buriantis iš paskersto gyvulio, t. p. aukurai, ant kurių deginamos dievams skirtos aukos. Šio laikotarpio svarbiausi šaltiniai: Haličo-Voluinės metraštis (dar Ipatijaus metraštis), kuriame išvardyti karaliaus Mindaugo slapta garbinti dievai (Nunadievis, Teliavelis, Diviriksas, Zuikių dievas, Medeina) ir Malalo kronikos slaviškojo vertimo intarpas (1261) – jame užrašytas Sovijaus mitas, minimi dievų Andajo, Perkūno ir Žvorūnės vardai. Wartberge's kronikoje aprašyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves, belaisvių aukojimą dievams. Vygando Marburgiečio kronikoje pateikta žinių apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio laidotuves, belaisvių aukojimą dievams, Pilėnų gynėjų žuvimą, žynius (minima ir moteris žynė), paminėjo šventyklą, kurioje telpa 60 žmonių. Dubnicos kronikoje ir Henriko Dysenhofeniečio (Henricus de Diessenhoven) veikale Bažnyčios istorija, arba kronika (Historia ecclesiae sive chronicon, manoma, pradėtas rašyti 1345 ar 1346; minimi įvykiai apima 1316–61 metus) pasakojama apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio derybas su Vengrijos karaliumi Liudviku I Didžiuoju. Abiejuose šaltiniuose rašoma apie jaučio aukojimą. Dubnicos kronikoje teigiama, kad jautį aukoja pats Kęstutis, o Henriko Dysenhofeniečio – kad tai atlieka kitas asmuo; Henrikas Dysenhofenietis nusako ir aukojimo veiksmų motyvaciją (iš kraujo tekėjimo spėjama ateitis ir kita). Minimas taikos sutvirtinimo ritualas, bet tyrinėtojų jis detaliau neišanalizuotas. 15 a. istorikas J. Długoszas veikale Lenkijos istorija (Historia Polonica) aprašė Lietuvos (1387) ir žemaičių (1413) krikštą, kartu pateikė medžiagos apie senąją lietuvių religiją. Ją J. Długoszas (vėliau ir M. Strijkovskis) raštuose lygino su romėnų religija. J. Długoszas aprašė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sudeginimą, šventvietę (bokštą ant kalvos prie Nevėžio, pasak kronikininko, čia nuolat deganti žynių prižiūrima ugnis), teigė, kad lietuviai garbina ugnį (ją prižiūri mergelės, panašiai kaip romėnų vestalės), girias, kai kuriuos vandens telkinius, gyvates ir žalčius, dievus Eskulapijų (Asklepijas), Jupiterį, Vulkaną, Dianą, Silvaną. Išlikęs Jeronimo Prahiškio pasakojimas apie senąją lietuvių religiją, jis 1477 paskelbtas E. S. Piccolomini (vėliau popiežius Pijus II) knygoje Įvairių įvykių ir vietų aprašymas (Historiarum ubique gestarum locorumque descriptio). Pasakojime gausu konkrečių detalių (apie viešus ir privačius kultus, dievybes, žynius), leidžiančių geriau suvokti senąją lietuvių religiją. Rašoma apie skirtingus kultus (žalčių, ugnies, saulės, miškų) turinčias lietuvių gentis ir Jeronimo Prahiškio bandymą iškirsti lietuvių šventu laikomą mišką. Sakoma, mišką ginti ėmė moterys, jos ėjo pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą skųstis, kad iš dievų atimama buveinė, kurioje jos visada melsdavusios dievą sulaikyti lietų arba saulę, ir valdovas nutraukęs Jeronimo Prahiškio misiją. E. S. Piccolominio užrašytas pasakojimas rodo, kad drauge su pagrindiniais dievais garbinti ir vietiniai, gentiniai (arba žemių) dievai.
16–17 a. šaltiniuose yra medžiagos apie Mažosios Lietuvos religines tradicijas. Tuo metu naujos informacijos (apie aitvarus, kaukus, margučių dovanojimo paprotį ir kita) pateikė M. Mažvydas (Katekizme, giesmynuose, laiškuose). 17–18 a. šaltiniuose (vyskupų sinodų nutarimuose, jėzuitų kronikose ir pastoracinės veiklos ataskaitose bei protokoluose) esama žinių apie įvairių dvasių ir mitinių būtybių, lietuvių laikytų namų ir laukų globėjomis, garbinimą; kai kuriuose šaltiniuose užsimenama apie dangaus kūnų ir reiškinių (pvz., Saulės ir Mėnulio) garbinimą, religines apeigas, atliekamas namuose. To meto Mažosios Lietuvos lietuvių religines tradicijas, dievus, mitines būtybes, žyniavimą, įvairius burtus ir tikėjimus veikale Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla (Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne, parašytas apie 1698) išsamiausiai aprašė M. Pretorijus, jis t. p. pateikė žinių apie šeimos, kalendorines, darbo šventes. 18–19 a. senoji lietuvių religija ir mitologija nebesudarė bendros sistemos, religinės tradicijos tapo tautosakos, tradicinių švenčių dalimi (ikikrikščioniškų tikėjimų elementų ilgai išliko vestuvių, gimtuvių, šermenų apeigose, kalendorinėse šventėse). Pasakojimai apie senąsias mitines būtybes (Perkūną, velnią, vėją, raganą, Laimę, laumę, kaukus, aitvarus ir kitas) tapo folkloru, nesusietu su apeigomis. Haličo-Voluinės metraštyje ir Jono Malalo kronikos slaviškojo vertimo intarpe lietuvių garbinti dievai tik paminėti, jų funkcijos aiškiai neapibrėžtos; manoma, kad slaviško vertimo intarpe dievų vardai galėjo būti iškreipti.
Svarbiausi dievai Haličo-Voluinės metraštyje apibūdinami skirtingai – rašant apie karaliaus Mindaugo garbintus dievus pirmuoju minimas Nunadievis, o kalbant apie dievus, kurių šaukiasi lietuvių kariai, – Andajas. Manoma, galėjo būti kalbama apie vieną aukščiausiąjį lietuvių dievą, tik garbintą keliais vardais. Teigiama, kad Žvorūnė (Medeina) t. p. galėjo būti garbinta kaip viena, su medžiokle siejama deivė. Dievų dvivardystė aiškinama keliais būdais: dievai galėjo turėti kelis vardus, skirtinguose Lietuvos regionuose jie galėjo būti vadinami vietos tarme – tai lėmė draudimas tarti jų vardus.
Tyrinėtojai pateikia skirtingas 13 a. šaltiniuose minimų dievų vardų etimologijas, įvairiai aiškina jų funkcijas. G. Beresnevičiaus teigimu, Andajas (Nunadievis) laikytinas aukščiausiuoju dievu, jo vardai – vieno Dangaus dievo eufemizmai. Folklore jį atitinka Dievas, Dievas senelis, Diviriksą – Perkūnas, Teliavelį – velnias. N. Vėliaus nuomone, du vardai atspindi dievų-valdovų dvilypumą: Nunadievis yra aukščiausiasis dievas, o Andajas atlieka maginę funkciją. Anot N. Vėliaus, Teliavelis atlieka maginę funkciją, kai minimas tarp Nunadievio ir Divirikso, o kai minimas po Perkūno – ekonominę funkciją. Diviriksas (Perkūnas) laikomas lietuvių karių dievu, kuriam buvo pavaldūs ir atmosferos reiškiniai (jo prašoma, kad per karą su Livonijos ordinu užšaldytų upes), Teliavelis – žemės, požemio dievu, maginės ir iš dalies ekonominės funkcijos globėju.
M. Strijkovskis veikale Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika (Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi, išspausdinta 1582) pateikė atskirą lietuvių ir žemaičių dievų sąrašą, aprašė jų funkcijas (Prokorimos – aukščiausiasis dievas, Ruguczis – rauginamų valgių dievas, Ziemiennik – žemės dievas, kurio garbei pienu lakinami žalčiai, Kruminie Pradziu Warpu – javus teikianti dievybė, Lituwanis – siunčianti lietų dievybė, Chaurirari – žirgų dievas, Sotwaros – galvijus globojantis dievas, Seimi Dewos – šeimos dievas, Upinis Dewos – upių dievas, Bubilos – bičių ir medaus dievas, Dzidzis Lado – didysis dievas, Gulbi Dziewos – kiekvieno žmogaus globėjas, Goniglis Dziewos – piemenų dievas, Swieczpuńscynis – naminių ir laukinių paukščių dievas, Kielu Dziewos – kelių dievas, Puschajtis – žemės dievas) ir apibūdino kiekvienam jų skiriamas aukas; dažniausiai tai naminiai paukščiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad M. Strijkovskis mitinių būtybių, gamtos ir ūkio globėjų neskyrė nuo dievų. Jo pateiktus dievybių vardus lietuviškai tyrinėtojai lietuviškai nurodo skirtingai.
W. E. J. Mannhardtas teigia, kad dievų vardų lietuviškos formos galėjo būti: Prakūrimo dievas (nuo kurti), Rūgičius, Rūginčius (nuo rūgti), Žemenykas, Žemeninkas, Krūminė (nuo branda, brendimas, krūmas), Lytuvonis (nuo lietus), Karorius (nuo karas), Sutvaras (nuo sutverti), Šeimynos dievas, Upinis dievas, Ganyklos dievas, Kelių dievas, Pušaitis.
Remdamasis ankstesniais aiškinimais, kai kurių M. Strijkovskio minimų mitinių būtybių vardų variantus pateikė V. Mažiulis (Prakorimas, Rūgutis, Žemininkas, Krūminė, Lietuvonis, Chaurirari, Sutvaras, Šeimos dievas, Upinis dievas, Bubilas, Didis Ladas, Gulbis, Ganiklis, Kelių dievas, Pušaitis). M. Strijkovskio pateiktame dievų sąraše, nors dauguma vardų gana patikimi, neminimas net Perkūnas.
J. Łasickis veikale Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus (De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum apie 1582) pateikė žemaičių garbintų 76 dievų sąrašą, apibūdino šių dievų funkcijas. Pradedama Aukštėju Visagaliuoju (Auxtheias Vissagistis), po jo minima daugybė žemėpačių (Zemopacios), jie vadinami žemės dievais, toliau dievai vardijami tam tikromis grupėmis: dangaus ir atmosferos (Perkūnas / Percunos, Auska / Ausca, Bežlėja / Bezlea), miško (Medeina / Modeina, Kerpičius / Kierpiczus), namų (Ublanyčia / Ublanicza, Užpelenė / Aspelenie) dievai. Tyrinėtojai mano, kad tai ne pagrindiniai dievai, o valstiečių garbinti dievai, mitinės būtybės ir (ar) šventais laikyti objektai. Medžiagą J. Łasickis ėmė iš spausdintinių šaltinių (J. Długoszo, Mykolo Lietuvio, Jono Maleckio-Sandeckio ir kitų autorių darbų pateiktos informacijos) ir Žemaitijoje Valakų reformą vykdžiusio J. Laskausko (Laškausko; Jakub Łaszkowski) pranešimo Karšuvos valsčiaus inventorius 1562 spalio 30 (Razgraničitel′nyj akt Korševskoj volosti 30 oktjabrja 1562). Vieni tyrinėtojai (J. W. E. Mannhardtas) J. Laskausko informacija paremtą J. Łasickio veikalo dalį laiko reikšmingu žemaičių mitologijos šaltiniu, kiti (A. Brückneris, Antonis Mierzyńskis) vertina kaip beveik arba visiškai nepatikimą. Ankstyviausiuose šaltiniuose minimi vyriškos giminės dievai, pasak tyrinėtojų, yra indoeuropiečių kilmės, siejami su dangaus sfera. Deivės minimos tik vėlesniuose šaltiniuose (J. Lasickis išvardijo apie 20 Žemaitijoje garbintų moteriškų mitinių būtybių) ir tautosakoje (Laimė, Giltinė).
Lietuvių deivės, M. B. Gimbutienės nuomone, kilusios iš senosios Europos kultūros. Šventa giria, medis ar medžiai nebuvo kulto objektai, kaip manė atvykę krikščionių misionieriai ir kai kurie senosios lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėtojai. Tai buvo kulto vietos, jose aukota dievams, tikėta, kad jie gali reikštis gamtos objekte. Kultinę reikšmę senojoje lietuvių religijoje turėjo ir ugnis. Joje degintos dievams skirtos aukos (šaltiniuose dažniausiai siejamos su Perkūnu). Šventa ugnis buvo nuolat deginama šventvietėse. Ankstyvieji ir 16 a. šaltiniai šventą ugnį ir žynius dažniausiai mini drauge (kitame kontekste žyniai minimi labai retai). Remdamiesi gausiais ir gana išsamiais liudijimais apie negęstančią ugnį ir su ja siejamų žynių paminėjimais, daugelis tyrinėtojų teigia, kad Lietuvoje egzistavo profesionalus žynių luomas, kuriam priklausantys asmenys turėjo prižiūrėti, kad neužgestų ugnis, rūpintis kulto apeigomis, aukoti. Pagal šaltinių autorių pateiktus duomenis manoma, kad tik žyniai galėjo atlikti lietuvių pagrindiniams dievams skirtas apeigas. Žyniai – šaltiniuose dažniausiai minimas kulto tarnautojų (pagal N. Vėlių – apeigų atlikėjų) pavadinimas, nors vėlyvuosiuose antriniuose šaltiniuose jie vadinami kriviais, vaidilomis (šie pirminiuose šaltiniuose įvardyti kaip prūsų kulto tarnautojai, tik vėlesniuose taip vadinami ir lietuvių kulto tarnautojai). Manoma, žyniai valdovų ir karių vykdomai pasaulietinei veiklai įtakos neturėjo, religinius vyksmus bei steiginius t. p. atlikdavo kunigaikščiai (jie buvo kariniai ir religiniai vadai). Legendose žyniai beveik neminimi. Dievams aukodavo gyvulius ir paukščius (jie būdavo atrenkami pagal spalvą, auginimą ir kita). Valstiečiai religines apeigas atlikdavo savo bendruomenėse. Sūduvių knygelėje (apie 1520–30) pasakojama, kad pradedant darbus buvo aukojama Pergrubrijui, o po jo ir kitiems dievams, jų garbei geriant alų; pabaigiant darbus dievams aukota po porą visų naminių gyvulių ir paukščių. Šiame šaltinyje pateikiamas ir ožio aukojimo apeigų aprašymas. M. Strijkovskis užfiksavo didžiausios lietuvių rudens šventės, skirtos Žemininkui, aprašymą: bendroje puotoje buvo aukojama po porą visų naminių gyvulių ir paukščių. Šaltiniuose – Petro Dusburgiečio, Mikalojaus iš Jerošino (Nicolaus von Jeroschin), Vygando Marburgiečio ir kitų veikaluose – yra liudijimų apie belaisvių aukojimą juos sudeginant. Dievams aukojamas belaisvis būdavo parenkamas burtais, aukodavo patys kariai (ne žynys ir ne prieš stabą), todėl tyrinėtojų manoma, kad žmonių aukojimas nebuvo kokių nors dievų kulto išraiška – lietuviai atlikinėjo karo pergalės aukas, taigi kultui griežtąja prasme tokios aukos nepriskirtinos.
Senosios lietuvių religijos kulto statiniai
Šaltiniuose užfiksuota, kad Lietuvoje buvo senosios religijos kulto statinių. Šventyklų statymas Lietuvoje yra vėlyvas reiškinys, atsiradęs įsigalint krikščionybei. Vincentas Marburgietis mini 2 šventyklas Vandžiogalos žemėje, Jokūbas iš Ekso – Žemaitijoje šventoje girioje stovinčius įtvirtintus pastatus; kai kurie tyrinėtojai tai laiko šventyklos paminėjimu. Būta šventviečių – aukojimo, apeigų atlikimo vietų be kultinių statinių, tik atitvertų ar apsaugotų natūraliomis kliūtimis (pvz., upeliu ar upe). Prie Imbarės piliakalnio rasta šventvietė, archeologų nuomone, buvo naudojama nuo 10 a. iki Lietuvos krikšto. Archeologai mano, kad ir senoji Palangos gyvenvietė turėjo religinę paskirtį (planas orientuotas pagal pasaulio šalis, joje buvo daug ūkinės paskirties neturinčių pastatų, randama daug keramikos, papuoštos soliarine simbolika). Greta Birutės kalno išlikusi maždaug 14–15 a. įrengta astronominę paskirtį turinti konstrukcija, kuri parodo lietuvių pagrindinių kalendorinių švenčių datas. Manoma, Palanga buvo vienas svarbiausių Perkūno garbinimo centrų; iš čia, pasak legendos, į Vilniaus šventyklą buvo atgabentas Perkūno stabas. N. Vėlius, remdamasis šia prielaida, teigia, kad kryžiuočiams nugalėjus prūsus ir ėmus puldinėti pajūrį kulto centras buvo perkeltas į Vilnių. Pasak Johano Frydricho Rivijaus kronikos, šalia šventyklos buvo krivio krivaičio buveinė su apskritu bokštu, iš kurio buvo stebimas Saulės judėjimas. 13 a. viduryje Vilniuje, dabartinės Arkikatedros vietoje, stovėjusią Perkūno šventyklą 1388 bulėje mini popiežius Urbonas VI, J. Długoszas, A. Rotundas (jis nurodė, kad šventykloje buvo 12 pakopų altorius, ant kurio degė ugnis). Kulto vietų rasta Šventojoje, Kurmaičiuose, Kereliuose (Kupiškio rajono savivaldybė). Šventraščių neišliko arba senovės lietuviai jų neturėjo.
Lietuvių senoji religija ir mitologija plintant krikščionybei
Įsitvirtinant krikščionybei pirmiausia sunyko žynių institucija, pagrindinių dievų kultai ir jiems skirtų apeigų vietos. Religija, netekusi žynių, egzistavo jau kitokiu pavidalu. Iškilo maginiai ir panašūs reiškiniai, vietiniai senosios tradicijos perdirbiniai su savais dievavardžiais, tradicijos autentiškumas menko ir nyko. Ilgesnį laiką išliko namų dievų, kurie, manoma, ir senosios lietuvių religijos klestėjimo laikotarpiu (13–14 a.) garbinti namuose, kultai. Karo dievų globa tapo neaktuali, jų kultai greitai sunyko arba buvo transformuoti. Svarbiausia reikšmė buvo teikiama su žeme ir valstiečio gyvenimu susijusioms dievybėms. Ilgainiui išliko tikėjimai tik su apeigomis nesiejamomis žemiausio lygmens mitinėmis būtybėmis (aitvarais, kaukais), t. p. sufolklorintomis dievybėmis (velniu, laume).
Lietuvių mitologija
Lietuvių mitų fragmentų išliko tautosakoje. Kosmogoninio mito elementų yra sakmėse. Jose pasakojama apie įvairių pasaulio elementų sukūrimą. Tai vyksta tam tikra seka. Vienose sakmėse teigiama, kad pirma sukuriamas Dangus, paskui Žemė, kitose aiškinama, kad Žemė atskiriama nuo vandens. Neužfiksuota vientiso siužeto, kuriame būtų atskleisti visi svarbiausi Visatos kūrimo etapai. Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse apie Žemės atsiradimą yra abstraktus. Jis įvardijamas Dievu, kartais sakoma, kad gyvena danguje. Dievas kuria pasaulį veikiant ir velniui. Dievas sukuria tai, kas pozityvu, velnias – kas negatyvu. Keliose sakmėse kaip kūrėjas minimas Perkūnas. Šios sakmės vaizduoja Perkūną kaip reljefo ir gyvūnijos kūrėją. Mitologinė pasaulio atsiradimo samprata atsispindi ir kalendorinėse dainose bei apeigose, ji ypač aiškiai išreikšta naujametinio ciklo dainose. Naujųjų metų šventė tradicinės kultūros tyrinėtojų traktuojama kaip susijusi su archajine kosmogonijos samprata (laikas buvo suvokiamas kaip ciklinis procesas, kiekvienų metų pabaigoje pasaulis tarsi patirdavo krizę ir vėl būdavo simboliškai atnaujinamas). Kalendorinėse dainose ir apeigose yra kosmogoninio mito vaizdinių (būdingiausi – pasaulio medis, tiltas, elnias, kalėda), ypatingą reikšmę per šias šventes turi ugnis ir vanduo. Teogoninio mito elementų beveik neišlikę, nėra aiškių pasakojimų apie dievų kilmę, jų kartų kaitą ir kita. Etiologinėse sakmėse išliko antropogoninio mito siužetų. Pasakojama, kad žmogus atsiradęs iš Dievo spjūvio arba iš jam prausiantis nutiškusio vandens lašo. Šie siužetai priskiriami senajam pasaulėvaizdžiui (Dievas visai nesidomi žmogumi ir sukuria jį netyčia). Esama sakmių apie žmogaus nulipdymą iš molio, bet manoma, kad tokie pasakojimai yra paveikti biblinių motyvų. Užrašyta padavimų apie milžinų veiklą (pvz., apie milžinę Neringą), kai kurių mitinius vardus turinčių objektų (akmenų, piliakalnių ir kitų) kilmę. Legendinėje Lietuvos vietų kilmės istorijoje dažniausiai veikia istoriniai asmenys (kunigaikštis Gediminas, Birutė ir kiti).
Sovijaus mite aprašomi 3 laidojimo būdai senovės Lietuvoje (žemėje, įkeliant į medį ir deginant palaikus). Sovijus pritaria mirusiųjų deginimui, teigia, jog šis ritualas įvedamas, kad žmonės aukotų dievams Andajui, Perkūnui, Žvorūnei, Teliaveliui. Mite skiriami dviejų chronologiškai nelygiaverčių mitologijos sluoksnių vaizdiniai. Sovijus laikomas senosios lietuvių religijos reformatoriumi.
Bychovco kronikoje aprašyta Jurbarko, Kauno, Giedraičių, Alšėnų, Trakų, Vilniaus įkūrimas (pasakojimai atitinka liaudies padavimus). Užrašyta tikėjimų ir sakmių apie asmenis (raganas, burtininkus, dvasių regėtojus, vilktakius), turinčius antgamtinių galių. Bychovco kronikoje pateikta Šventaragio legenda minima daugelyje metraščių ir kronikų. Legendoje sakoma, kad didysis kunigaikštis Šventaragis pasirinko girioje vietą, kur Vilnia įteka į Nerį, ir paprašė savo sūnų Skirmantą, kad šis įrengtų čia ugniavietę ir joje sudegintų mirusį tėvą. V. Toporovas teigia, kad legendos turinys suprastinas kaip mirusiųjų deginimo papročio reforma. Šventaragis nesukūrė mirusiųjų deginimo papročio kaip Sovijus (Lietuvoje paskutiniais šimtmečiais iki krikšto mirusiųjų deginimas buvo vienintelis jų laidojimo būdas, tai liudija archeologijos duomenys ir istoriniai šaltiniai), bet reformavo šias apeigas ir įsteigė kultą, kuris vyravo valdančiojoje Lietuvos dinastijoje.
P: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai 4 t. Vilnius 1996–2006; L: N. Vėlius Senovės baltų pasaulėžiūra Vilnius 1983; P. Dundulienė Senovės lietuvių religija ir mitologija Vilnius 1990; A. J. Greimas Tautos atminties beieškant Vilnius 1990; N. Laurinkienė Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose Vilnius 1990; Lietuvių mitologija 2 t. / sud. N. Vėlius Vilnius 1995–97; Mitologija šiandien / sud. A. J. Greimas, T. M. Keane Vilnius 1996; S. C. Rowell Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345 Vilnius 2001; G. Beresnevičius Lietuvių religija ir mitologija Vilnius 2004.
2781
-lietuvių religija; -lietuvių mitologija;