lietùvių skalkas, medžioklinių šunų veislė. Išvesta Lietuvos medžiotojų. Rašytiniuose šaltininiuose rašoma, kad su šios veislės atstovais buvo medžiota dar 1566, tačiau iki šiol nėra žinoma, kaip ir kada ši veislė susiformavo. Nuo seno naudojami medžioklėje. Bendromis kinologų ir medžiotojų jėgomis 1981 buvo organizuota pirmoji lietuvių skalikų paroda. Vytautas Klovas parengė pirmąją lietuvių skalikų veislės standartą.
lietuvių skalikas
lietuvių skalikas
Tai vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, stambus šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 52-60 cm, patelių – 48-55 cm. Galva didelė, pleištiška. Kakta plati, viršugalvis kiek iškilas. Snukis siauras. Akys vidutinio dydžio, ovalios, įkypos, tamsiai rudos arba rudos. Po akimis, tarp skruostų ir nosies neryškus įdubimas. Ausys nukabusios, vidutinio ilgumo, trikampiškos, apvalainais galais. Sąkandis žirkliškas. Uodega kardiška, ties pagrindu stora, arčiau galo plonėja. Kailis juodas su tamsiu snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinės pusės, antakių lankų įrūdžiu. Lietuvių skalikai yra draugiški, ramūs, patiklūs, labai ištvermingi, turi gerą uoslę. Jiems reikalingas nemažas fizinis krūvis.
lietuvių skalikas
2966
-skalikas