lietùvių smulkióji tautósaka, lietùvių trumpjų pasãkymų tautósaka. Lietuvių trumpųjų pasakymų tautosaka yra nevienalytė, jos žanrai skiriasi raiška ir funkcijomis. Skiriamasis trumpųjų pasakymų požymis – apimtis – nuo frazės iki kelių sakinių. Pagal gyvavimo sritis skirtini keli porūšiai: šnekos tautosaka, kalbos magija, kalbos uždaviniai (mįslės), kalbos žaidimai, t. p. šūksniai, žodinė reklama. Daugelis šių žanrų dėl savo funkcijų, gyvavimo specifikos yra mišrūs, gali būti priskirti keliems tautosakos porūšiams ar net rūšims.
Šnekos tautosaka
Lietuvių šnekos tautosakai priskiriama patarlės, priežodžiai, įvairūs situaciniai pasakymai, tradiciniai palyginimai, dėkojimai, linkėjimai, etiketo formulės.lietuvių patarlės ir priežodžiai
Kalbos magija
Lietuvių kalbos magijai priskiriama užkalbėjimai, maldelės, būrimai, keiksmai, prakeikimo frazės. Užkalbėjimai (maginės formulės) sakomi gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti, kartais – ir pakenkti. Jais siekiama paveikti kitą asmenį ar mitinę būtybę, ligą, gyvūną, gamtos reiškinius. Užkalbant kartojami maginiai žodžiai ar garsai ir juos lydintys veiksmai. Archajiškų užkalbėjimų tradiciją paveikė krikščioniškoji kultūra; prie užkalbėjimų šliejasi, o kartais netgi juos pakeičia maldos ir religinių tekstų fragmentai. Lietuvių maldelės – sutautosakėję tekstai, balsiai ar mintyse sakomi kreipiantis į dievybę ar kitą garbinimo objektą (archajiškose lietuvių maldelėse – Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Mėnulį). Jos artimos lietuvių užkalbėjimams. Tokios maldelės kadaise sudarė ritualinių tekstų klodą, į kurį įėjo ritualiniai linkėjimai, apeiginės dainos, aukojimo formulės. Įvedus krikščionybę Lietuvoje tokios maldos ėmė netekti religinės paskirties ir buvo išstumtos į magijos sritį. Maldelėmis kartais vadinamos ir nekanoninės krikščioniško turinio maldos – sutautosakėję literatūrinės kilmės tekstai. Lietuvių būrimai – trumpi, kartais eiliuoti tekstai, sakomi siekiant gauti žinių per tam tikrus ženklus ar sapną (kreipiantis į boružę sakoma: Dievo karvyte, ar rytoj bus šilta dienytė? – jei ji skris, tikima, bus saulėta diena). Būrimais, kitaip nei užkalbėjimais, siekiama ne lemti įvykių baigtį, o tik gauti informacijos, dažniausiai dėl vedybų arba orų. Keiksmais reiškiama neigiamos emocijos, įtūžis, nepalankumas (kartais – nuostaba ar pasigėrėjimas). Ekspresyviomis formulėmis išliejama emocinė įtampa (adresato nėra) arba jos skiriamos kitam asmeniui. Kam nors adresuojami keiksmai dažniausiai turi pikto linkėjimo (nebūtinai realaus) formą (Suk tave devynios! Kad tu pasiustum! O kad tave paralis sutrauktų!). Itin ekspresyvūs, su aiškiai išreikštu pikto linkėjimu keiksmai vadinami prakeiksmais (Kad tavo kaulus varnos išnešiotų!). Prie keiksmų šliejasi ir grasinimai – atviri (Kaip duosiu, šlapia vieta liks!) arba netiesioginiai (Žiūrėk, kad ant stogo raudonas gaidys neužgiedotų; Pasilik sau ant pazvanų!). Keiksmais bei prakeiksmais linkima ar šaukiamasi kam kitam pikto, bet dažniausiai netikėtos, nenatūralios mirties. Adresatas kartais siunčiamas tolyn nuo savęs, dažniausiai į pragarą. Būdinga trumpos, lakoniškos formuluotės (Kad tave skradžiai!). Keiksmuose gausu mitologinio ir eufemistinio būtybių įvardijimo. Eufemizmais švelninamos ir drastiškos, vulgarios keiksmų formulės. Yra ir juokaujamų keiksmų (Kad tave zuikiai užbadytų!). Tikėjimais – trumpais pasakymais – išreiškiama mitinė pasaulėžiūra. Jiems dažniausiai priskiriami į folkloro kitus žanrus nepatenkantys mitinio ar maginio pobūdžio tekstai. Dalis tikėjimų – draudimai, perspėjimai, spėjimai – turi tipišką sintaksinę ir semantinę struktūrą jei (kad)…, tai… (Kad kūrenant ugnis čyp, tai tų namų bėda sudeg). Tai tam tikros elgesio ar interpretacijos taisyklės, kilusios iš mitinių pasaulio ryšių suvokimo.
Kalbos uždaviniai
Jiems priskiriama įprastinės mįslės, minklės ir galvosūkiai.lietuvių mįslės
Kalbos žaidimai
Juos sudaro skaičiuotės, skaičiavimai, atvirkštinė kalba, greitakalbės, garsų pamėgdžiojimai, erzinimai, parodijos. Garsų pamėgdžiojimais imituojami įvairių gyvūnų balsai, t. p. darbo įrankių, muzikos instrumentų, gaminamų valgių skleidžiami garsai. Manoma, tai labai senas ištakas turinti lietuvių liaudies kūryba. Pamėgdžiojimai būna ir eiliuoti, jie ekspresyvūs ir dinamiški, fonetikai būdinga garsų pakartojimai, gausu asonansų ir aliteracijų, daug garsažodžių, ištiktukų, kreipinių, pakartojimų. Pagal skaičiuotes žaidžiant pasiskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ar kitką daryti. Skaičiuotėms būdinga greitas tempas, ryškus kapotas ritmas, lydimas ritmiškų veiksmų (pvz., rankų judesių), lakoniškumas (2–6 eilutės), humoras. Skaičiavimai improvizuojami parenkant besirimuojančius su skaičiais žodžius (Viens – varlės piens / Du – padu / Trys – apsitrys / Keturi – ką turi?…). Kai kurie skaičiavimai poetine forma artimi erzinimams, parodijoms ar skaičiuotėms. Sakant greitakalbes (greitašnekes) kartojami artimų garsų junginiai, kuriuos sunku greitai ir nesusipainiojus ištarti (Žalioj girioj dėdė gerą girą gėrė ir gyrė, kad labai gera gira). Greitakalbės mėgtos ir sakytos vaikų. Greitakalbių funkcija pramoginė, žaidybinė, kartu ir mokomoji – jomis lavinamas sudėtingesnių kalbos garsų junginių tarimas. Atvirkštinė kalba – savotiškas kalbos žaidimas, kalbėjimo būdas, kai norint paslėpti prasmę skiemenys sukeičiami vietomis (Tu kur karva vaibu gaišęspra? – Kur tu vakar buvai pragaišęs?) arba kai prieš kiekvieną skiemenį kartojamas tas pats papildomas garsų junginys (Kerbėkergo kerkiškerkis kerper kerdirkervokerną, kernuokergas, kerbe keržiukerpokerno –Bėgo kiškis per dirvoną, nuogas, be žiupono). Garsine išraiška atvirkštinė kalba primena greitakalbes. Erzinimais, pašiepimais išreiškiama pyktis, panieka, kartais tiesiog žaismingai improvizuojama. Vaikai erzina ar pašiepia vieni kitus, kartais gyvūnus (Gandrai gandrai, ga ga ga, tavo pati ragana…). Pasišaipoma ir iš svetimos kalbos, pastangų kalbėti svetima kalba (vokiečių kalba: Vienas ein, devyni nein; lenkų kalba: Puidu, puidu pžez kelmyną – paleciala pempė…), iš istorinių ar politinių realijų – čia daugiausia suaugusiųjų kūrybos. Gausią erzinimų grupę sudaro pasišaipymai iš vardų (Vincuk, insuk, insuk ir paleisk; Mare, Mare, tavo vyrą karia!). Erzinimus garsiai šaukia arba dainuoja dažniausiai vaikai, tekstas kartais palydimas judesiais. Ilgesni (kelių frazių) erzinimai bei pašiepimai ritmiški, juose akivaizdu tendencija rimuoti. Erzinimai yra pereinamasis sakytinės ir dainuojamosios lietuvių tautosakos reiškinys. Trumpi erzinimai kai kada suartėja su patarlėmis ir priežodžiais. Parodijomis imituojami rimto, dažniausiai religinio turinio tekstai. Komizmo įspūdį sukelia parodijuojamo objekto ir jo sumenkinto atvaizdo neatitikimas. Šūksnių žanro kūrinius, labai skirtingus savo forma ir vartojimo sritimi, sieja praktinė funkcija. Dauguma jų humoristiniai. Piemenų šūksniuose vyrauja įsakmiai kartojami ir įvairiai moduliuojami signalai – specialūs onomatopėjinio pobūdžio garsažodžiai (šiu, jus gul, uz bir, drebulia, liuo trr, gili, olia ir kiti). Šūksniai atitinkamai intonuojami, o kai kurie ir dainuojami. Piemenys šaukdavo, ramindavo gyvulius, kviesdavo vieni kitus į naktigonę, duodavo žinią, kad laikas ginti gyvulius namo (Džiole, džiole, / Kiaules namole! / Vingir, vingir, kukš, kukš, / Į namelį šmukšt, šmukšt!).
Žodinė reklama
Lietuvių žodinei reklamai priskiriami prekių gyrimai bei užšaukimai. Tai yra neilgos reklaminės kalbos, sakytiniai skelbimai, skirti turguose ir mugėse privilioti pirkėjams ir įsiūlyti prekę. Įtaigumui sustiprinti vartojamos retorinės priemonės (kreipiniai, pakartojimai ir kita), pasitaiko ir eilėdaros elementų (sąskambių, rimavimo, ritmingų frazių).
P: K. Jurgelionis Mįslių knyga Chicago 1913; Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės / parengė J. Lebedys Vilnius 1956; Lietuvių tautosaka t. 5 Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai Vilnius 1968; Lietuvių užkalbėjimų šaltiniai: Elektroninis sąvadas / parengė D. Vaitkevičienė Vilnius 2005. L: K. Grigas Lietuvių patarlės: Lyginamasis tyrinėjimas Vilnius 1976, Patarlių paralelės Vilnius 1998.
2207
2734