lietùvių sukilmas prieš švedùs vyko 1656 Žemaitijoje, Upytės, Ukmergės apskrityse, dalyje Breslaujos ir Kauno apskričių, valdomų švedų okupacinės valdžios per 1655–60 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karą.
Šioje teritorijoje 1655 buvo dislokuota apie 3500 švedų karių; vyriausiasis štabas buvo Šiauliuose. Švedai elgėsi ne kaip sąjungininkai (1655 sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Švedijos unija – Kėdainių sutartis), bet kaip okupantai. Lietuvos bajorijai nebuvo leista dalyvauti krašto valdyme. Okupacinė valdžia labiausiai rūpinosi, kad Lietuva išlaikytų Švedijos kariuomenę. Buvo reikalaujama kontribucijos ir duoklių, rekvizuojama arkliai ir pašaras; mokesčiais apdėti ir bajorų turtai. 1655 10 23 Žagarėje apskričių bajorų komisija švedų reikalavimu įvedė naujus mokesčius: nuo valako po 5 talerius (15 auksinų). Gyventojus vargino kariuomenės savivalė ir plėšikavimai, naujų karių verbavimas. Švedų okupacinė valdžia dalijo savo šalininkams pabėgusių bajorų ir kitus dvarus.
Prieš švedus labiausiai nusiteikę buvo smulkieji bajorai (šlėktos) ir valstiečiai, ypač Žemaitijos. Bajorai kūrėsi į konfederaciją. Lenkijoje su švedais kovėsi LDK didžiojo etmono P. J. Sapiegos vadovaujama LDK kariuomenės dalis, plėtėsi partizaninė kova. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Kazimieras Lvove 1656 02 04 išleido atsišaukimą, kviečiantį visus valstybės gyventojus stoti į karą su švedais. Reikšmės turėjo ir religinis klausimas: Abiejų Tautų Respublikos gyventojų dauguma buvo katalikai, švedai – evangelikai liuteronai.
Sukilimas prasidėjo 04 18–27 organizuotai ir iškart apėmė didelę teritoriją. Staigiu puolimu sukilėliai, pirmiausia Žemaitijos, daugelį švedų (vadas – feldmaršalas Gustafas Albertas Lewenhauptas) sunaikino. Likučiai, susitelkę prie Šiaulių, nepajėgė kovoti su sukilėliais, traukėsi į Kuršą (į Latviją).
Iš Jelgavos atvyko papildomų pajėgų (apie 3000 žm., vadas M. G. De la Gardie) ir gegužės pabaigoje prie Šiaulių įvyko keli susirėmimai su kai kuriais sukilėlių daliniais, jiems padaryta nuostolių: vienose kautynėse žuvo daugiau kaip 200 raitų pėstininkų ir jų vadas vienuolis jėzuitas, vėliau sumušta sukilėlių rinktinė (daugiausia Kėdainių, Raseinių ir Ukmergės apskričių kariai), spėjo pasitraukti tik raiteliai; kaimuose apsupti sukilėliai buvo sumušti, keliolika šimtų valstiečių paimta į nelaisvę, daug sukapota kardais.
M. G. De la Gardie, matydamas, kad sukilimo nepajėgs numalšinti, žadėjo paskelbti valstiečiams asmens laisvę, kad juos sukeltų prieš bajorus. Tai nepadėjo – per didelė buvo Lietuvos gyventojų neapykanta okupantams. Plėtėsi partizaninė kova.
Iš viso švedai, kai kuriais duomenimis, neteko apie 3000 žmonių. 1656 05 M. G. De la Gardie grįžo į Rygą, 1656 06 pradžioje ir Gustafo Adolfo Lewenhaupto daliniai pasitraukė už Dauguvos į Livoniją. Iki 1657 01 švedų įgula liko tik Biržų pilyje; iš čia juos išvijo LDK lauko etmono V. A. Gosievskio vadovaujama kariuomenė.
Švedijos valdžia buvo nuversta, neteko reikšmės Kėdainių sutartis.
2808