lietùvių tautniai drabùžiai
Lietuvių tautiniai drabužiai klostėsi ne vieną šimtmetį. Žinių apie ankstyvuosius lietuvių drabužius teikia archeologiniai duomenys, kuriuos nuo 16–17 a. papildo rašytinės žinios, ikonografinė medžiaga. Nuo seno moterų aprangos svarbiausios dalys buvo marškiniai, sijonas ir prijuostė. Marškiniai – lininiai, aukšta apykakle, priekyje susegti sege. Sijonas – ilgas ir platus, siūtas iš kelių vilnonės medžiagos gabalų. Prijuostė trumpesnė už sijoną (jos pirminė paskirtis buvo uždengti priekyje nesusiūtas sijono dalis). Sijonas per liemenį buvo juosiamas austine juosta. Šaltesniu oru moterys gaubėsi austomis skepetomis, kurias susegdavo įvairių formų smeigtukais. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje pradėta dėvėti liemenę, ji nuo 16 a. tapo privaloma moters kostiumo dalimi. Avėjo dažniausiai nagines. Gausiai puošėsi žalvariniais papuošalais: mergaitės – žalvarinėmis kepuraitėmis, merginos – apgalviais (apgalvis), moterys galvas dengė nuometais (nuometas), susegtais smeigtuku ar sege, antkaklėmis (antkaklė) nešiota kaklo vėriniai, apyrankės (apyrankė) žiedai (žiedas) ir kiti papuošalai, kurie įvairiuose regionuose buvo skirtingi. 14–16 a. ėmus mažiau naudoti metalinių papuošalų, puošnumo teikdavo audinių spalvų bei raštų tam tikri deriniai. Vyrų svarbiausi drabužiai – lininiai marškiniai ilgomis rankovėmis, priekyje su prakarpėle, susegti sege; vasarą dėvėti virš kelnių, sujuosti juosta ar diržu. Vėsesniu laiku dėvėta palaidinė, prakarpa priekyje buvo susegama dažniausiai keliomis segėmis. Palaidinę sujuosdavo metalu puoštu diržu (išskirtinė, puošniausia vyro kostiumo dalis). Kelnės – siauros, sukišamos į aulinius batus (liekanų yra iš pirmo tūkstantmečio vidurio). Kepurė – austinė ar kailinė, priekyje puošta žalvariu. Didikų lauko drabužis buvo apsiaustas (pagrindinis diduomenės skiriamasis drabužis), siūtas iš storo audinio arba kailių, ties dešiniuoju petimi susegamas didele sege. Valstiečiai šaltesniu oru dėvėjo rudinę (sermėgą), veltinę kepurę, avėjo nagines.
Ilgainiui tautiniai drabužiai tapo tautos materialiosios ir dvasinės kultūros simboliu. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, vykstant nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, besiformuojančiai tautos ideologijai prireikė tautos atstovavimo simbolių. Vienu jų (greta vėliavos ir herbo) tapo tautinis kostiumas – išeiginiai valstiečių tradiciniai drabužiai, iki 19 a. vidurio klostęsi veikiami istorinių, ekonominių, gamtinių sąlygų, ūkinės veiklos, papročių, tradicijų ir religijos. Kiekvienoje Lietuvos etnografinėje srityje tautiniai drabužiai turi savitų bruožų. Regioninio lietuvių tautinio kostiumo pagrindą sudarantys moterų (marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, galvos apdanga ir apavas) ir vyrų (marškiniai, kelnės, liemenė, rudinė, diržas ar juosta, galvos apdanga ir apavas) drabužiai yra vienodi visoje Lietuvoje, skiriasi tik medžiaga, spalvomis, sukirpimu, puošyba ir vilkėjimo būdu.
Visoje Lietuvoje vyrai ir moterys vilkėjo trinyčius, dažniausia baltus, Dzūkijoje ir Suvalkijoje – tamsius, vienspalvius arba dryžuotus. Moterys vėsesniu oru dėvėjo švarkelius (nuo 19 a. pabaigos), žiemą – pilkas, rudas, baltas rudines, gausiai puoštas aksomo, dirbtinio kailio juostomis, siuvinėtas. Gobėsi šiltomis kvadratinėmis (150 × 150 cm) languotomis skaromis ir skersadryžiais ar kitaip austais stačiakampiais (180–190 cm dydžio) užsupalais. Daugelis nešiojo šilkines, vilnones pirktines skaras.
Nuo 19 a. antros pusės tradiciniai drabužiai ėmė nykti; kaimo ir miesto apranga supanašėjo. Dabar tautiniais drabužiais puošiamasi per tautines šventes, juos dėvi folkloro ansamblių dainininkai, šokėjai ir muzikantai per festivalius, folkloro vakarus ir koncertus.
aukštaičių tautiniai drabužiai
Mažosios Lietuvos lietuvių tautiniai drabužiai
suvalkiečių tautiniai drabužiai
L: S. Bernotienė Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab.–XX a. pr. Vilnius 1974; T. Jurkuvienė Lietuvių tautinis kostiumas Vilnius 2006.
2271
lietuvių tautos kilmė ir raida