lietùvių tautnis judjimas, lietùvių nacionãlinis judjimas, tautine ideologija pagrįstas judėjimas, per kurį susidarė lietuvių demokratinė tauta, kaip teritorinė etninė kultūrinė ir politinė bendrija.
Sąjūdžio pradžia (19 amžiaus 3 dešimtmetis–1863)
Lenkijos ir Lietuvos politinės bajorų tautos susidarymą lėmė bendra valstybė ir bajoriškoji kultūra. Liaudis šiai politinei tautai nepriklausė. Paskutiniais Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo dešimtmečiais ėmė klostytis modernaus lenkiškumo ideologija, kuri daugiatautę liaudį pripažino sudėtine tautos dalimi. Per reformuotą švietimo sistemą norėta lenkų kalbą paversti valstybės integracijos ir lenkinimo priemone. Iki 1863 vyravo bajoriška tautos samprata, kartu stiprėjo inteligentijos domėjimasis lietuvių etnine kultūra. Liaudies pripažinimą tautos subjektu lėmė pačių valstiečių baudžiauninkų laisvėjimas (1807 baudžiava buvo panaikinta Užnemunėje, vėliau Lietuvai gretimose Kuršo ir Estijos gubernijose). 1817 ir Vilniaus gubernijos bajorų seimelis kreipėsi į carą prašydamas valstiečiams duoti asmens laisvę (prašymas atmestas). Lietuvos inteligentams (pvz., S. Daukantui) buvo žinomos J. G. Herderio kartos idėjos, etninę kultūrą laikančios vienu svarbiausių vokiečių tautos atgimimo veiksnių. 19 a. pradžioje prasidėjęs lituanistinis sąjūdis reiškėsi lietuvių tautos ištakų ieškojimu ir pagonybės laikais, domėjimusi lietuvių kalba ir jos kilme, žodine kūryba. Iš pradžių šiam sąjūdžiui įtaką darė bajoriškoji kultūra – jo dalyviai laikėsi unijinių pažiūrų.
Simonas Daukantas
Lietuvių tautinio judėjimo pradžia laikytini 1822–23, kai susikūrė Vilniaus universiteto lietuvių studentų bendraminčių būrelis, kuriame dalyvavo S. T. Stanevičius, E. Stanevičius, S. Daukantas, K. R. Nezabitauskis-Zabitis, keletas Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos alumnų (klierikų). Tautinę lietuvių kultūrą imta suvokti kaip svarbiausią visuotinės demokratinės ir neluominės kultūros pagrindą. Vilniaus universitetas, atsižvelgdamas į kylančią lietuvių kalbos svarbą praktiniams ir moksliniams (filologiniams) reikalams, 1828 nutarė įsteigti lietuvių kalbos lektoratą, bet nespėjo. Uždarius Vilniaus universitetą, Dvasinę katalikų akademiją perkėlus į Sankt Peterburgą 1842–45 čia susibūrė naujas lietuvių dvasininkų ir pasauliečių inteligentų būrelis, jo nariai buvo ir S. Daukantas, J. K. Gintila, M. Valančius.
1845 M. Valančius paskirtas Žemaičių vyskupijos seminarijos Varniuose rektoriumi, 1850 – Žemaičių vyskupu ordinaru. Jis išugdė naują kunigų kartą, kuri ėmė remtis ne tik bajorija, bet ir tauta pamažu virstančia valstietija, ėmė derinti religinius ir tautinius uždavinius. M. Valančius keitė sulenkėjusius senosios kartos kunigus jaunais, kūrė lietuvišką spaudą ir mokyklas.
Apie Varnius būrėsi kultūrininkai kunigai poetas A. Baranauskas, J. S. Dovydaitis (Šiaulėniškis Senelis), broliai A. Juzumas, T. Juzumas ir V. Juzumas, V. Prialgauskis, J. Račkauskis, J. Želvavičius‑Želvys, pasauliečiai M. Akelaitis, S. Daukantas, L. Ivinskis, A. M. Ugianskis, tapytojas J. Zenkevičius. Plėtojantis tautiniam judėjimui, gausėjo lietuviškos spaudos; 1820–61 Vilniuje išspausdintos 354 lietuviškos knygos, t. y. daugiau nei apskritai iki tol. Spauda tapo modernios tautos tapatumo ugdymo priemone. Dauguma šių knygų buvo skirta liaudies pasaulietinėms ir religinėms reikmėms, švietimui. Pasirodė pirmieji mokslo leidiniai lietuvių kalba (S. Daukantas, M. Valančius). Šios spaudos skaitytojus rengė neoficialios kaimo mokyklos ir Žemaičių vyskupijos parapinės mokyklos, įteisintos 1841. Jose mokyta katekizmo ir skaityti žemaitiškai. M. Valančiaus iniciatyva visoje vyskupijoje, apėmusioje Žemaitiją ir didelę Aukštaitijos dalį, parapijoje buvo privaloma turėti mokyklą. Parapinės mokyklos griovė valdinio švietimo monopolį.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (Kaunas 1865–72; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
S. Daukanto Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių antraštinis lapas (išspausdinta 1845 Sankt Peterburge; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka)
Per lietuvių tautinio judėjimo pirmąjį laikotarpį labiausiai rūpintasi lietuvių kalbos prestižu ir jos vartojimo visuomenėje plėtra, Lietuvoje siekta jai lygių teisių su lenkų ir rusų kalbomis. Kalba laikyta svarbiausiu tautos turtu. Imta remtis Vakarų Europos lyginamąja kalbotyra, kuri lietuvių kalbą įvertino kaip svarbią filologijai; domėtasi ir lietuvių liaudies žodine kūryba. Daugelis tautinio judėjimo veikėjų lietuvių kalbos žodynų rašymą ir tautosakos rinkimą laikė savo tautine prievole. Istoriniai veikalai, ypač S. Daukanto, kėlė garbingą savo tautos ir valstybės praeitį ir žadino išsilaisvinimo iš politinės ir socialinės priespaudos viziją. Vieni tautinio judėjimo vadovai labiausiai reiškėsi kaip tautinės ideologijos kūrėjai (S. Daukantas), kiti buvo pragmatikai. M. Valančius, naudodamasis vyskupo pareigomis, ugdė tautą per blaivybės sąjūdį, jo vadovaujamos blaivybės brolijos (1858–63) lietuvių valstiečius ir miestelėnus iškėlė kaip organizuotą visuomenės subjektą.
Lietuvių tautinis judėjimas buvo nukreiptas prieš bajoriškos lenkiškos kultūros vyravimą, bet lietuvių inteligentai savo kultūrinėms elitinėms reikmėms vartojo ir lenkų kalbą, ir naudojo jų spaudą. Dalis lietuvių įsitraukė į bajorišką unijinės politinės krypties 1863–1864 sukilimą, juos žavėjo sukilėlių skelbiami religinės ir socialinės laisvės idealai. Sukilėliai tuomet dažniau vartojo lietuvių kalbą atsišaukimuose, laikraščiuose (pvz., Žinia apie lenkų vainą su maskoliais). Vienas svarbiausių sukilimo Lietuvoje vadovų kunigas A. Mackevičius manė, kad atkūrus buvusią valstybę lietuvių tauta galės lengviau pasiekti laisvę.
Sąjūdžio masinė plėtra (1864–1904)
per lietuvių spaudos draudimą graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... (R. M. Rommo spaustuvė, Vilnius, 1865; Vilniaus universiteto biblioteka)
1863–64 sukilimo numalšinimas sudavė skaudų smūgį ne tik Lietuvos bajoriškajai tautai, jos kultūrinei hegemonijai, bet ir moderniosios lietuvių tautos raidai. Krašte sustiprėjo rusifikacija ir katalikų persekiojimas. Prasidėjo lietuvių spaudos draudimas, kuris truko iki 1904. Lietuvių inteligentija buvo išsklaidyta, tautinio judėjimo židiniai sunaikinti. Valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos, gavo kai kurių pilietinių teisių ir skirtinės žemės, tai padėjo jiems įsitraukti į platesnį visuomeninį gyvenimą. Katalikų Bažnyčia liko vienintelė institucija, kuri Lietuvoje galėjo priešintis etnokonfesinei Rusijos politikai. Pirma reikšminga pergalė – Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bažnyčiose 1866–83 laimėta kova prieš rusų kalbos vartojimą per bažnytines pridėtines pamaldas. M. Valančius paliepė, kad šios pamaldos vyktų tik lietuviškai, lenkų kalba per jas iš dalies buvo vartojama miestuose. M. Valančius t. p. padėjo pagrindus draudžiamajai lietuvių spaudai Mažojoje Lietuvoje leisti ir jai į Didžiąją Lietuvą gabenti.
Lietuvių spaudos paklausą lėmė palyginti nemažas gyventojų raštingumas ir tautinio judėjimo ankstesnė raida. Dėl Rusijos imperijos represinės politikos lietuvių spaudos leidyba susitelkė Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausi šios spaudos gabentojai per sieną ir jos platintojai Didžiojoje Lietuvoje buvo knygnešiai (dar knygnešių organizacijos). Į kovą dėl savo spaudos įsitraukė visi lietuvių visuomenės sluoksniai, pirmiausia valstiečiai. Sunkiausia lietuvių tautinio judėjimo padėtis buvo lietuviškojoje Vilniaus gubernijos dalyje. Čia vyko natūralus lietuvių slavėjimas per vadinamosios paprastosios, arba baltarusių, kalbos plitimą ir bažnyčiose bei namų maldose vartojamą lenkų kalbą, kuri daugumos kunigų pastangomis vietoj gimtosios kalbos tapo svarbiausiu tautinės tapatybės veiksniu. Priešinantis lenkinimui per Bažnyčią, kildavo tautinių konfliktų.
knygnešys V. Juška (20 a. 3–4 dešimtmetis)
Lietuvių tautiniam judėjimui vadovavo ne trečiasis luomas (kaip, pvz., Vokietijoje), kuris Lietuvos miestuose buvo daugiausia nelietuviškas, o valstietiškos ir iš dalies bajoriškos kilmės inteligentija. Pirmuosius du dešimtmečius po sukilimo svarbiausias vadovas buvo M. Valančiaus laikais išugdyta kunigija. Tik Žemaičių vyskupijos seminarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba, ja atliekama homiletikos praktika (dėstė A. Baranauskas, A. Karosas, K. Jaunius, P. Januševičius). Lietuvių kalbos dėstymas ir draudžiamoji lietuviškoji spauda ugdė klierikų patriotizmą, kūrėsi slapti jų būreliai. Lietuvių tautinio judėjimo plėtra tiesiogiai priklausė nuo tautinės inteligentijos aktyvumo, draudžiamosios lietuvių spaudos ir slaptųjų mokyklų plitimo, liaudies įsitraukimo. Valdinė mokykla tarnavo rusifikacijai ir stačiatikybės propagandai.
Lietuvių kalba į Kauno gubernijos liaudies mokyklas buvo įsileista tik kaip pagalbinė pirmaisiais mokslo metais, Vilniaus gubernijoje ir tai buvo draudžiama; tik Suvalkų gubernijos mokyklose, iki pat gimnazijų, lietuvių kalba pripažinta kaip mokomasis, bet ne pagrindinis dalykas. Valstiečiai visų tipų valdines pradines mokyklas boikotavo, lietuvių rašto mokėsi namie arba vadinamosiose daraktorių mokyklose. 1897 raštingų lietuvių buvo 48 %, Kauno gubernijoje – 53,2 %, t. y. santykinai daugiau negu Rusijos imperijoje. Lietuvių tautinio judėjimo vadovų inteligentų dauguma buvo mokęsi Suvalkų, Marijampolės, Mintaujos (dabar Jelgava), Liepojos, Rygos gimnazijose, Veiverių mokytojų seminarijoje (Suvalkų gubernija). Tiems Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetų studentams, kurie Suvalkų ir Marijampolės gimnazijų atestate turėjo lietuvių kalbos pažymį, siekiant depolonizacijos buvo skiriama po 6 stipendijas. Čekų istoriko M. Hrocho apskaičiavimu apie pusę lietuvių tautinio judėjimo veikėjų, 9 dešimtmetyje buvo kilę iš Suvalkų gubernijos, kiti – iš Panevėžio, Ukmergės, Zarasų apskričių, Žemaitijos.
V. Mačio atsišaukimo Broliai! Ieškokime, reikalaukime šviesos ir mokslo! pirmasis puslapis (išleido Maskvos lietuvių studentų draugija, 1889 išspausdino K. Voskos ir M. Jankaus spaustuvė Bitėnuose; Vilniaus universiteto biblioteka)
pirmojo lietuvių tautinio mėnraščio Aušra Nr. 1
Svarbus lietuvių tautinės konsolidacijos veiksnys ir rezultatas buvo bendrinė lietuvių kalba, svarbiausią jos norminimo darbą atliko J. Jablonskis. Bendrinės kalbos pagrindu tapo pietvakarių aukštaičių tarmė. Bendrinę rašto kalbą 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje įtvirtino tautinė periodinė spauda – svarbi tautinio judėjimo brendimo pakopa, nauja tautos telkimo ir vadovavimo jai priemonė. Tuomet lietuvių tautinis judėjimas jau akivaizdžiai atsiribojo nuo unijinių tradicijų ir Lietuvos lenkų tautinio sąjūdžio tikslų. Pirmasis tautinis mėnraštis buvo Aušra (1883–86), redaguojamas J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, J. Mikšo, M. Jankaus ir J. Andziulaičio. Vėliau pradėtas leisti Varpas (1889–1905), skirtas inteligentams, redaguojamas V. Kudirkos, J. Adomaičio‑Šerno, J. Kriaučiūno, S. Matulaičio, J. Bagdono.
Šalia Varpo buvo leidžiami valstiečiams skirti laikraščiai Ūkininkas (1890–1905) ir Naujienos (1901–03). Visi šie leidiniai plėtojo lietuvių tautinio judėjimo liberalią demokratinę kryptį. Judėjimo krikščionių demokratų srovę ugdė žurnalai Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (1890–96), redaguojama J. Angrabaičio, K. Pakalniškio bei P. Urbonavičiaus, labiausiai – Tėvynės sargas (1896–1904), redaguojamas K. Lelio, D. Tumėno, J. Tumo‑Vaižganto ir A. Miluko. Radikaliausią lietuvių tautinio judėjimo srovę sudarė socialdemokratai, 1896 įkūrę Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), kuriai iš pradžių vadovavo A. Domaševičius ir A. Moravskis, o nuo 20 a. pradžios – lietuvių akademinio jaunimo veikėjai: A. Janulaitis, S. Kairys, V. Sirutavičius (jie partiją sulietuvino – kaip svarbiausią tikslą iškėlė tautinio išsivadavimo siekį). Svarbiausi LSDP leidiniai buvo Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo (1899) ir Darbininkų balsas (1901–06).
varpininkų pasitarimo Jelgavoje (Mintaujoje) 1892 dalyviai. Iš kairės: stovi J. Jablonskis, J. Tumas-Vaižgantas, V. Kudirka, sėdi M. Lozoraitis, G. Landsbergis, priekyje – M. Čepas
Visų šių tautinio judėjimo krypčių nuopelnas buvo lietuvių kultūros ugdymas; tuo metu reiškėsi ir lietuvių grožinės literatūros klasikai V. Kudirka, Maironis, Žemaitė, J. Tumas‑Vaižgantas. Bendri tautinio judėjimo tikslai buvo siekti tautos vienybės, legalizuoti lietuvių spaudą ir išsivaduoti iš tautinės priespaudos, luominę santvarką pakeisti demokratine.
Nuo 9 dešimtmečio iškyla Lietuvos valstybės atkūrimo idėja (J. Basanavičius, J. Šliūpas, P. Matulaitis). 1902 susikūrusi Lietuvos demokratų partija Lietuvos autonomiją kėlė kaip artimiausią tikslą, galutinis – nepriklausoma Lietuvos respublika. LSDP dar laikėsi unijinių tradicijų: norėjo sukurti nepriklausomą federacinę respubliką su buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Lenkijos socialistų partijai neatsisakant lenkų hegemonijos Lietuvoje, naujoji LSDP vadovų karta iškėlė tautinės Lietuvos respublikos siekį, bet neatsisakė ir lygiateisės federacijos idėjos. Lietuvos demokratų partijos ir LSDP politinė programa supanašėjo, skyrėsi tik numatomos socialinės ekonominės santvarkos principai. Krikščioniškoji demokratija labiausiai rūpinosi religinio, kultūrinio gyvenimo laisvės problemomis ir nepriklausomos valstybės siekio nedeklaravo.
Jonas Basanavičius
Atsišaukimas Spauda leista! (išleido Lietuvos socialdemokratų partijos mėnraštis Darbininkų balsas, 1904 06 04 išspausdino M. Jankaus spaustuvė Bitėnuose)
Lietuvių politinė tauta (1905–1918)
Paskutinis lietuvių tautinio atgimimo laikotarpis prasidėjo nuo Rusijos 1905–07 revoliucijos. Tuo metu didžiausią įtaką lietuvių visuomenėje įgijo LSDP ir Lietuvos demokratų partija, parodžiusios savo ištikimybę Lietuvos valstybingumo ir socialinės demokratijos idėjai. Lietuvoje revoliucija virto tautiniu sukilimu, kuris t. p. siekė šalinti socialinę įtampą kaime (spręsti agrarinį klausimą) ir mieste (vadovauti darbininkų kovai su to meto kapitalistais).
Aukščiausias lietuvių tautinio judėjimo pakilimas buvo Didysis Vilniaus seimas (1905 12 04–05), kuriame dalyvavo apie 2000 visų lietuvių visuomenės sluoksnių atstovų. Jie priėmė nutarimą dėl Lietuvos autonomijos ir demokratiškai renkamo seimo Vilniuje, o caro valdžią paskelbė didžiausiu savo priešu. Seimo nutarimai tapo tautinio judėjimo tolesnių veiksmų programa: maždaug pusė valsčių nušalino senąsias valsčių valdybas ir išrinko naujas, rusiškas pradžios mokyklas pertvarkė į lietuviškas, sustiprėjo Vilniaus vyskupijos lietuvių reikalavimai, kad pridėtinėse pamaldose būtų vartojama jų gimtoji kalba. Aktyviausia tautine veikla pasižymėjo tie Lietuvos regionai, kurie ir anksčiau kovojo dėl savo spaudos ir mokyklos, iš kurių buvo kilę daugiausia lietuvių inteligentų. Revoliucija Rusijos valdžią privertė ir Lietuvoje švelninti kultūros bei religijos varžymus, čia išrinktiems atstovams leista dalyvauti Valstybės dūmoje.
Alsėdžių valsčiaus atstovai Didžiajame Vilniaus seime (1905 12)
II Valstybės dūmos deputatai (iš kairės) V. Stašinskas, A. Bulota ir Antanas Kupstas Taurijos sode Sankt Peterburge (1907 ?)
Pagausėjo legalios lietuviškos spaudos, jos leidyba telkėsi Vilniuje, Kaune ir Seinuose. Populiariausi tapo katalikiški periodiniai leidiniai. Visose mokyklose lietuvių kalba imta dėstyti tikybą, liaudies mokyklose – ir kitus dalykus. Steigėsi kultūros, švietimo ir ūkininkų draugijos. Lietuvių inteligentiją sutelkė 1907 įsikūrusios Lietuvių mokslo draugija (žymiausias vadovas J. Basanavičius) ir Lietuvių dailės draugija (vadovai P. Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Jaroševičius ir kiti). Svarbi buvo pusiau legali Lietuvių mokytojų sąjunga, katalikiškos draugijos Saulė (Kaune), Žiburys (Marijampolėje) ir Rytas (Vilniuje). Jos steigė privačias mokyklas, bibliotekas, skaityklas, rengė mėgėjų teatro pasirodymus, dainų ir muzikos vakarus, organizavo mokytojų kursus. Visos draugijos, puoselėdamos tautinę kultūrą, ją siekė integruoti į europinę kultūrą, perimti ir pritaikyti Lietuvai jos vertybes. Sparčiai plėtojosi lietuvių literatūra ir menas, jie pradėjo tiesiogiai atspindėti naujausias pasaulinės raidos ypatybes.
Rusijos valdžiai slopinant revoliuciją labiausiai nukentėjo LSDP. Jos populiarumas sumažėjo. Kūrėsi Tautiškoji lietuvių demokratų partija. Iš Lietuvos demokratų partijos išsiskyrė kairioji Lietuvių valstiečių sąjunga. Visos šios partijos kaip artimiausią politinį uždavinį kėlė Lietuvos autonomiją etninėje teritorijoje, šį klausimą kėlė ir Valstybės dūmoje. Dar neatmetė ir galimybės lygiomis teisėmis sudaryti federaciją su gretimomis demokratinėmis respublikomis. Lietuvių tautinis judėjimas siekė, kad lietuvių tauta įsitvirtintų savo krašte ir socialiniu ekonominiu požiūriu, kad būtų nusavinta stambioji nuosavybė (LSDP) arba iš dalies išparduota stambioji žemėvalda, t. y. siekė ribotos žemės reformos. Krikščionys demokratai, kurie veikė tik legaliai, be savo politinės partijos, socialiniu klausimu vadovavosi katalikiška doktrina – popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum novarum, nurodančia, kaip mažinti skurdą visuomenėje ir kovoti su ekonominiu liberalizmu ir socializmu.
Tautinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje
Mažojoje Lietuvoje sąjūdis plėtojosi kur kas lėčiau, nes lietuvininkų buvo santykinai nedaug, jų politinė orientacija monarchistinė, nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių katalikų jie skyrėsi ir evangelikų liuteronų tikyba. Žinoma, ir čia svarbiausias vietinės tautinės tapatybės veiksnys buvo lietuvių kalba, žodinė kūryba ir spauda. Iš pradžių daugiausia rūpintasi religinėmis apeigomis gimtąja kalba. Pirmosios kolektyvinės tautinio tapatumo apraiškos buvo masinės peticijos Vokietijos kaizeriui dėl savo kalbos apsaugojimo nuo vokietinimo. Kūrėsi tautinio kultūrinio pobūdžio draugijos, pirmoji jų ir svarbiausia buvo Birutė (1885–1914); iš jos išsirutuliojo Tilžės lietuvių giedotojų draugija (1899–1935). Iki 1914 Mažojoje Lietuvoje ilgiau ar trumpiau veikė apie 30 kultūrinių lietuvių draugijų. Didžiosios Lietuvos istorijos pavyzdžiais imta ugdyti lietuvišką istorinę atmintį. Lietuvininkų parama Didžiajai Lietuvai buvo itin svarbi lietuvių spaudos draudimo metais. Vietos inteligentų pastangomis palengva klostėsi abiejų tautos dalių bendrumo samprata.
Per I pasaulinį karą lietuvių tauta smarkiai nukentėjo, buvo perskirta fronto linijos, bet ji sumaniai pasinaudojo nauja geopolitine padėtimi. Tautinis judėjimas Lietuvoje, tarp karo pabėgėlių Rusijoje ir tarp lietuvių išeivių Vakaruose stipriai politizavosi. 1917 09 18–22 Lietuvių konferencija Vokietijos kariuomenės okupuotame Vilniuje ėmė kloti teisinius pagrindus Lietuvos valstybei atkurti. 1918 Vasario 16 Aktu Lietuva paskelbta nepriklausoma demokratine valstybe. Vokietijai pralaimėjus karą 1918 11 16 Tilžėje Mažosios Lietuvos tautinė taryba priėmė Tilžės Aktą dėl prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Svarbiausias lietuvių tautinio judėjimo tikslas buvo pasiektas – atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
1781
-atgimimas; -nacionalinis judėjimas; -lietuvių tautinis sąjūdis