Lietùvių tautõs tarýba, Rusijos lietuvių politinė organizacija, veikusi 1917 02–06 Petrograde.
Į tarybą įėjo po tris atstovus nuo lietuviškų politinių partijų: Lietuvių krikščionių demokratų partijos, Lietuvių tautos katalikų sąjungos, Pažangos, Santaros, Lietuvių socialistų liaudininkų partijos ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) Petrogrado organizacijos Lietuvių rajono. Į Lietuvių tautos tarybą buvo kooptuoti Rusijos IV Valstybės Dūmos atstovai lietuviai M. Yčas, M. Januškevičius, Pranas Keinys ir kunigas J. Laukaitis.
Pirmas posėdis įvyko 1917 03. Jame sudarytas 6 asmenų prezidiumas: pirmininkas – S. Šilingas, vicepirmininkai – V. Bielskis ir K. Rėklaitis, sekretoriai – L. Noreika ir A. Tumėnas, iždininkas – Gabrielius Liutkevičius. Lietuvių tautos taryba priėmė rezoliuciją, kurioje skelbė, kad Lietuva yra atskiras etninis, kultūrinis, ekonominis ir politinis vienetas; lietuvių tauta yra pagrindinė Lietuvos gyventojų dalis; joje gyvenančios tautos turi turėti lygias teises, laisvę plėtotis, galimybę dalyvauti Lietuvos politiniame valdyme; Lietuva turi turėti gyventojų išrinktą savo valdžią kraštui tvarkyti; Lietuvos valdymo pagrindas turi būti laisvės garantijos. Tame pačiame 1917 03 posėdyje Lietuvių tautos taryba sudarė laikinąjį 12 asmenų (po du atstovus nuo partijų) Lietuvos valdymo komitetą, jame rezervavo 12 vietų Lietuvos kitataučiams (6 baltarusiams, 3 žydams, 2 lenkams ir 1 rusams). Komitetas buvo įpareigotas paimti savo žinion visas evakuotas, laikinai sustabdytas ar naujai įsteigtas Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų kultūros, ūkio, pramonės ir labdaros įstaigas, rūpintis karo pabėgėlių grąžinimu į Tėvynę, atgaivinti Lietuvos ūkį, rengtis rinkimams į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, kuris nustatytų Lietuvos santvarką ir santykius su kaimynais.
1917 03 Lietuvių tautos tarybos delegacija (M. Yčas, M. Januškevičius, V. Bielskis) įteikė Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui kunigaikščiui G. Lvovui rezoliuciją, pranešė apie Lietuvių tautos tarybos sudarymą ir Lietuvos valdymui skirtus nutarimus. Iš Laikinosios vyriausybės taryba gavo leidimą Rusijos kariuomenėje steigti lietuvių batalionus. 1917 04 kita delegacija (M. Januškevičius, V. Bielskis, L. Noreika) Lietuvių tautos tarybos nutarimus įteikė Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybai, kuri pažadėjo savo autoritetu paremti lietuvių reikalavimus.
Rusijos Laikinajai vyriausybei ir Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybai vilkinant tesėti pažadus, prasidėjo partijų nesantaika: socialdemokratai ir socialistai liaudininkai pareikalavo, kad iš tarybos pasitrauktų Lietuvių tautos katalikų sąjungos atstovai. Jiems pasitraukus, kiek vėliau pasitraukė ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) atstovai; pastarųjų vietas užėmė atgaivinamos Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai. Taryboje persvarą įgijo kairieji. Buvo nutarta 1917 06 sušaukti visos Rusijos lietuvių seimą. Šio seimo daugumai (140 – už, 128 – prieš ir 4 – susilaikius) priėmus rezoliuciją, reikalaujančią nepriklausomos, demokratinės Lietuvos sukūrimo, seimas suskilo neišrinkęs vyriausiosios lietuvių politinės institucijos Rusijoje, o Lietuvių tautos taryba iširo. Vietoj jos 1917 12 Voroneže pradėjo veikti Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje.