lietùvių tautósaka ir raštijà. Lietuvių folkloro tradicija sklaidos erdve keletą šimtmečių dalijasi su rašytine kultūra. Abipusės įtakos laikotarpis vertintinas kaip savarankiškas kultūros raidos etapas, apimantis žodinės ir rašytinės tradicijų sąveikos įvairius aspektus. Rašytinė kultūra nuo savo susikūrimo daro įtaką tautosakai. Nuo atminties procesų aktyvumo nepriklausomas rašto pastovumas ir patikimumas konkuruoja su žodinės tradicijos plastiškumu, nepastovumu. Raštas sukūrė naują tradicijos tipą, garantuojantį pastovų, o ne nuolatos pasikartojantį teksto egzistavimą laike, atskyrė žodinę kūrybą nuo jos puoselėtojo. Raštu fiksuotas tekstas gali būti saugomas ir perduodamas neatkuriant iš naujo. Skirtinos dvi rašytinės kultūros paveiktų folkloro tekstų kategorijos: naujųjų laikų tradicinės bendruomenės išsilavinusių atstovų sukurti ir užrašyti kūriniai, kurių dalis pritampa prie folklorinės tradicijos ir pradeda varijuoti (šiai kategorijai priskirtina ir folkloro dalimi virtusi profesionalių autorių kūryba), ir raštu įvairiuose kontekstuose užfiksuoti ir perkurti klasikinio folkloro variantai. Rašytinė kultūra paskatino esminius pokyčius šimtmečiais tik sakytine forma gyvavusių žodinių tekstų saugojimo, perdavimo ir atkūrimo srityje, formavo naują kultūrinį komunikacinį kontekstą. Tautosakos kūrėjais dažniausiai tapdavo raštingi, apsiskaitę, su literatūra ir menu susipažinę asmenys. Stiprėjo individualumas, leidęs kūrybingesnės prigimties, į naujoves linkusioms asmenybėms aktyviau įsilieti į paveldėtos tautosakos keitimo procesą, raštu fiksuoti tautosakos kūrinius. Formavosi savarankiška asmeninių tautosakos užrašų tradicija (dainų sąsiuviniai ir kita). Didžiausia rašto įtaka būdinga vėlyvajam folklorui – tai rodo šių kūrinių stilius, leksika, eilėdara. Vartojama daug naujų, senajai liaudies kūrybai nebūdingų žodžių, eiliuojant sekama knygine poezija, perkuriamos žinomų poetų eilės. Šių kūrinių radimosi bei sklaidos specifika atspindi žodinės ir rašytinės kultūrų bendrumus, tarpusavio įtakos galimybes ir ribas. Raštingumas, kaip nauja kultūrinė patirtis ir naujai atsiveriančios galimybės, sparčiai keitė ir folkloro atlikėjų santykį su žodine kūryba. Užrašytas tekstas palengva įgijo išskirtinės pagarbos ir ypatingo patikimumo statusą. Tai, kas parašyta, pati galimybė parašyti, rašymo procesas tradicinėje bendruomenėje imti suvokti kaip ypatingi kūrybiniai privalumai. Rašto paveiktuose tautosakos kūriniuose ryšku polinkis atspindėti rašymo procesą, pabrėžti rašymo prasmingumą, parašyto žodžio vertę. Veikiant rašto kultūrai folklore radosi naujų, tiesiogiai su rašymu, kaip nauja kultūrine patirtimi, susijusių motyvų (laiškelio rašymas ir skaitymas, rašto, kaip oficialaus pranešimo, dokumento, folklorinis įprasminimas, dainas rašančio žmogaus įvaizdis ir kita). Raštas sudarė palankias sąlygas išlikti ir net patekti į tyrinėtojų akiratį bei folkloro publikacijas pavieniams tautosakos variantams, užfiksuotiems vienintelį kartą ir tik raštu. Žodinės tradicijos aplinkoje tokie kūriniai negalėtų išlikti dėl bendruomeninės folklorizacijos stokos. Šiuolaikinei folkloristikai, sparčiai plečiančiai tiriamų objektų ratą, tokie kūrybos pavyzdžiai reikalingi ir aktualūs kaip naujų reikšmingų folkloro procesų atspindžiai. Žodinės ir rašytinės kultūrų sąsajos žymi esminius folkloro pokyčius (kūrybinių formų kaitą, naujų temų susiklostymą, pakitusį liaudies kūrybos gyvavimo bei sklaidos būdą) ir atspindi giluminius lietuvių tradicinės bendruomenės mąstymo pokyčius (tai ypač būdinga 19 amžiui). Visi šiuolaikinei folkloristikai prieinami tradicinės kultūros tekstai yra fiksuoti pakankamai aktyvios rašto kultūros sklaidos sąlygomis.
1922
lietuvių pasakojamoji tautosaka
lietuvių dainuojamoji tautosaka