lietùvių tautósakos mókslas
Lietuvių tautosakos mokslo pradžia
Lietuvių tautosakos tyrinėjimo pradininkai – pirmieji tautosakos kūrinių rinkėjai ir skelbėjai, pvz., M. L. Rėza, S. Stanevičius ir kiti aiškino lietuvių liaudies dainų savitumą, L. A. Jucevičius – kai kurių patarlių reikšmes. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais, ypač po spaudos draudimo panaikinimo kiek pagerėjus kultūrinės veiklos sąlygoms, tautosakos mokslas suaktyvėjo. 1907 J. Basanavičiaus iniciatyva Vilniuje įsteigta Lietuvių mokslo draugija. Ji parengė pirmąją tautosakos rinkimo programą, pradėjo naudoti fonografą, leisti tęstinį leidinį Lietuvių tauta (redaktorius J. Basanavičius), jame skelbta ir tautosakos tyrinėjimų. J. Basanavičius sudarė pasakojamosios ir kitų žanrų tautosakos knygų. Trakiškosios lietuvių kilmės teorija jis pabrėžė tautosakos reikšmę siekiant pažinti tautos praeitį. Prie lietuvių dainų rinkimo ir tyrinėjimo reikšmingai prisidėjo suomių mokslininkas A. R. Niemi. Jis kartu su Adolfu Sabaliausku 1912 pateikė didelį Šiaurės Lietuvos dainų rinkinį, gana detaliai jas klasifikavo. A. R. Niemi rinko dainas ir Dzūkijoje, 1913 paskelbė svarbių lyginamųjų lietuvių dainų tyrinėjimų suomių kalba. Lygindamas sutartines su latvių giesmėmis parodė dainų struktūros kaitą. Lietuvių tautosaką tyrinėjo ir kiti užsienio mokslininkai: olandas R. van der Meulenas nagrinėjo gamtos palyginimus dainose ir raudose (1909), latvis J. Lautenbahas – lietuvių ir latvių liaudies kūrybos istoriją (2 t. 1896–1915). 1913 pasirodė K. Jurgelionio sudaryta pirmoji mįslių knyga, 1911, 1912 ir 1914 išėjo M. Grigonio parengti žaidimų rinkiniai. M. Biržiška parašė pirmuosius tautosakos vadovėlius (išleisti 1916 ir 1919).
Tautosakos darbai
Lietuvių tautosakos tyrinėjimai 1918–1944
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę 3–4 dešimtmetyje tautosakos mokslo reikalais rūpinosi Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) humanitarai. Universiteto leidiniuose Tauta ir žodis, Mūsų tautosaka pradėta skelbti tautosaka ir tautosakos tyrinėjimai. 1930 prie Humanitarinių mokslų fakulteto įsteigta Tautosakos komisija, kuri, be kitų darbų, kaupė tautosakos rinkinius. Universitete tautosakos srityje aktyviai reiškėsi V. Krėvė. Jis redagavo tautosakos leidinius, vadovavo Tautosakos komisijai, 1924 paskelbė reikšmingą dzūkų dainų rinkinį, pasakojamosios tautosakos rinkinių, pradėjo leisti daugiatomį leidinį Patarlės ir priežodžiai (iš planuotų 12 t. 1934–38 išėjo tik 4). Dainų tyrimus plėtojo B. Sruoga ir M. Biržiška (pastarasis istoriniu metodu tyrinėjo dainas). Svarbus M. Biržiškos tekstologinis darbas buvo M. L. Rėzos dainų leidimas (2 t. 1935–37). B. Sruogos svarbiausias tyrimo objektas – lietuvių dainų poetika. Šiai problemai skirtame veikale Dainų poetikos etiudai (1927), remdamasis istorinės poetikos, moderniomis psichologinėmis, estetinėmis koncepcijomis, simbolizmo teorijomis, įvairiais aspektais jis atskleidė daugelį lietuvių dainų sandaros ir raiškos ypatumų. B. Sruogos studija sustiprino literatūrinę ir estetinę tautosakos tyrimų kryptį. Metodologiškai šią kryptį jis pagrindė polemizuodamas su J. Baliu, propagavusiu etnologinį tautosakos tyrinėjimą.
Tautosakiniams darbams vykdyti 1935 įsteigtas Lietuvių tautosakos archyvas. Jo vadovu paskirtas Austrijoje studijas baigęs J. Balys labai suintensyvino tautosakos rinkimą. Iki 1940 archyvas sukaupė apie 0,5 mln. tautosakos kūrinių, leido Tautosakos darbus, juose skelbė tautosakos kūrinius ir jų tyrinėjimus.
J. Balys pradėjo naują tyrimų kryptį – pasakojamosios tautosakos sistematiką ir tipologiją. Iš dalies remdamasis A. A. Aarne’s ir Stitho Thompsono pasakų tipų identifikacija suklasifikavo 16 000 tekstų ir 1936 katalogo duomenis paskelbė. Remdamasis geografiniu istoriniu metodu parašė studiją Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje (1939), nagrinėjo balades ir kita. Pasakojamosios tautosakos ypatumus aiškino J. Brazaitis; jis 1934–43 Vytauto Didžiojo universitete dėstė lietuvių tautosakos kursą.
Išleisti J. Balio darbai Lietuvių liaudies sakmės (1940), Šimtas liaudies baladžių (1941), Lietuviškos pasakos (1944). 1944 pasitraukęs į Vokietiją, vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas, savo darbus skelbė šiose šalyse. Emigracijoje J. Balys išleido tautosakos veikalų Lietuvių tautosakos skaitymai (2 d. 1948), Lietuvių tautosakos lobynas (11 kn. 1951–89), lietuvių baladžių katalogą Lithuanian Narrative Folksongs (1954), Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje (1966). Užsienyje buvo paskelbta ir kitų išeivijos autorių, kitų šalių mokslininkų (E. Bradūnaitės‑Aglinskienės, A. J. Greimo, A. Martinkaus, E. Seemanno) tautosakos darbų.
Lietuvių tautosakos tyrinėjimai 1945–1990
Pirmieji metai po Antrojo pasaulinio karo buvo nepalankūs tautosakos tyrinėjimams; viena svarbiausių to meto publikacijų – B. Sruogos sudaryta Lietuvių liaudies dainų rinktinė (1949). Intensyviau tautosakos tyrinėjimai publikuoti nuo 6 dešimtmečio vidurio: buvo pakartoti klasikiniai rinkiniai – S. Stanevičiaus Dainos žemaičių (1954), A. Juškos ir J. Juškos dainų 5 knygos (1954–55), M. L. Rėzos Dainos (1958) ir kiti, išėjo Lietuvių tautosakos rinktinė (1954), pasirodė J. Lebedžio parengta knyga Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės (1956), Z. Slaviūnas parengė rinkinį Sutartinės (3 t. 1958–59), K. Grigas ir A. Jonynas – rinkinį Patarlės ir priežodžiai (1958), J. Dovydaitis – rinkinį Lietuvių liaudies pasakos: Su dainuojamais intarpais (1957). Parašyta tautosakos istoriografijos tyrimų – K. Grigas atskleidė S. Daukanto, A. Mockus – A. ir J. Juškų tautosakinę veiklą. Z. Slaviūnas detaliai aprašė sutartinių sandarą, pobūdį, paskirtį, raiškos ir turinio esminius bruožus.
20 a. antroje pusėje tautosaka tyrinėta Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Jis perėmė Lietuvių tautosakos archyvą ir pavadino jį Lietuvių tautosakos rankraštynu. Tautosakos darbų imta skelbti tęstiniame leidinyje Literatūra ir kalba. Ilgainiui atsiskyrė muzikos folkloristika. Iki 1990 iš viso užrašyta daugiau kaip 700 000 tautosakos tekstų. Tautosakos rinkimo ekspedicijose dalyvaudavo ir mokslininkai, ir studentai. Aktyviai imtasi liaudies kūrybos sisteminimo ir tipologizavimo. 1955 pradėta rengti lietuvių liaudies dainų katalogo kartoteka. P. Jokimaitienė‑Aukštikalnytė, B. Kazlauskienė, Vanda Misevičienė, E. Mažulienė susistemino apie 400 000 dainų, išskyrė žanrus, temines grupes, dainų tipus, versijas, variantų grupes; šis darbas apibendrintas septyniose jų knygose (1970–86). Pasakojamosios tautosakos sisteminimą ir katalogizavimą tęsė B. Kerbelytė ir 1973 paskelbė padavimų katalogą. Remdamasi struktūriniais semantiniais principais ji sudarė visos lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą (daugiau kaip 85 000 užrašymų). 1970 pradėtas lietuvių patarlių ir priežodžių sisteminimas ir tipologinimas (vadovas K. Grigas). Tipai išskirti pagal posakių atraminius žodžius ir sintaksines konstrukcijas. Daugiau kaip per du dešimtmečius sudaryta patarlių ir priežodžių kartoteka, apimanti apie 200 000 tekstų. 7 dešimtmetyje vienas didesnių, daugumą liaudies kūrybos žanrų apimančių leidinių buvo antologija Lietuvių tautosaka (5 t. 1962–68). 8–9 dešimtmetyje pasirodė M. Davainio‑Silvestraičio (1973), M. J. Slančiausko (1974, 1975), lietuvių rašytojų (1981) sukauptos pasakojamosios tautosakos rinkiniai, J. Janonio ir M. Janonienės išsaugota Biržų krašto tautosaka (1981), S. Daukanto Žemaičių tautosaka (2 t. 1983–84), J. Dovydaičio užrašytos pasakos su dainuojamaisiais intarpais (1987) ir kiti. Išleista iš žymių pateikėjų A. Čepukienės (1973), P. Zalansko (1982), R. Sabaliauskienės (1986) užrašyti kūriniai; šiuos leidinius rengė K. A. Aleksynas, K. Grigas, P. Jokimaitienė‑Aukštikalnytė, B. Kazlauskienė, D. Krištopaitė, Vanda Misevičienė, L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius, Klimas Viščinis ir kiti, melodijas – L. Burkšaitienė, Danutė Kuzinienė, B. Uginčius. Tautosaka t. p. skelbta Lietuvos kraštotyros draugijos parengtose monografijose. Pasirodė tautosakos leidinių, skirtų kitų tautų skaitytojams (B. Kerbelytės Lietuvių liaudies pasakos / Litauische Volksmärchen 1978 21987 Berlynas). K. Grigas šalia lietuvių patarlių pateikė jų paraleles 9 kitomis Europos kalbomis (1987).
8–9 dešimtmetyje prasidėjo ir naujas lietuvių dainų leidimo etapas. Sudarius jų sisteminį katalogą atsirado galimybė pradėti rengti fundamentinį daugiatomį leidinį, atskleidžiantį dainų funkcinę, tematinę, rūšinę, istorinę įvairovę, visus jų tipus, versijas, variantų grupes, kūrinių paplitimą, variantus. P. Jokimaitienė‑Aukštikalnytė parengė pirmąjį jo tomą (skirtas vaikų dainoms, išleistas 1980) ir pirmąjį karinių istorinių dainų tomą (1985). Tris vestuvinių dainų tomus parengė B. Kazlauskienė (antrąjį su Bronė Stundžiene, 1983, 1988, 1989); melodijas – Z. Puteikienė, Ž. Ramoškaitė‑Sverdiolienė. 1963 pasirodė apibendrinamojo pobūdžio veikalas Lietuvių tautosakos apybraiža. 1970 D. Sauka paskelbė knygą Tautosakos savitumas ir vertė. Joje liaudies kūrybos prasmė ir raiška, tautiniai savitumai atskleidžiami lyginant su kitų tautų kūrinių ypatybėmis.
Susidomėta pasakojamąja ir trumpųjų pasakymų tautosaka: B. Kerbelytė paskelbė veikalą Lietuvių liaudies padavimai (1970) ir stebuklų pasakų rinkinį Gyvasis vanduo (1989), N. Vėlius tyrinėjo sakmes (1977, 1987), A. Seselskytė – pasakas apie pamotę ir podukrą (1985), K. Grigas – patarles (1976). Greta žanrinių tyrinėjimų į tautosakinę kūrybą buvo gilinamasi ir kitais aspektais. K. A. Aleksynas apžvelgė dainų kalbines stilistines ypatybes (1971), L. Sauka – dainų eilėdarą (1978), Ambraziejus Jonynas – tautosakos ir literatūros ryšius (1979), folkloristikos istoriją iki 19 a. (1984), S. Skrodenis – lietuvių ir suomių tautosakos paraleles (1989), D. Krištopaitė pateikė medžiagos apie žymius liaudies dainininkus (3 kn. 1985–97).
tautosakos mokslo veikalai
Lietuvių tautosakos tyrinėjimai po 1990
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę imtos tirti SSRS okupacijos laikotarpiu draustos sritys. Pradėta intensyviai rinkti rezistencijos ir tremties dainas, pasakojimus, antisovietinius anekdotus, paskelbti rinkiniai Sušaudytos dainos, Kovojanti Lietuva (abu 1990), Palinko liepa šalia kelio (1998) ir kiti. Tiriamas tautosakos gyvavimas šiuolaikinėmis sąlygomis. Išleista Lietuvių liaudies dainyno 24 tomai. Dainyną rengė K. A. Aleksynas, Giedrius Dringelis, Vita Ivanauskaitė‑Šeibutienė, P. Jokimaitienė‑Aukštikalnytė, B. Kazlauskienė, N. Laurinkienė, Vanda Misevičienė, Jurga Sadauskienė, L. Sauka, Bronė Stundžienė, Jurgita Ūsaitytė, Daiva Vaitkevičienė. Melodijas parengė L. Burkšaitienė, Jūratė Gudaitė, V. Juodpusis, A. Nakienė, Ž. Ramoškaitė‑Sverdiolienė, A. Žičkienė.
Kitas fundamentalus veikalas, pradėtas atkūrus nepriklausomybę, – Lietuvių patarlės ir priežodžiai (t. 1 2000, rengė K. Grigas, L. S. Kudirkienė, Rasa Kašėtienė, Gediminas Radvilas, Dalia Zaikauskienė; t. 2, rengė Giedrė Bufienė, K. Grigas, L. S. Kudirkienė, Rasa Kašėtienė, Dalia Zaikauskienė; t. 3, rengė Rasa Kašėtienė, L. S. Kudirkienė).
A. Seselskytė sudarė rinkinį Gervėčių pasakos (1997), parašė įvadą ir paaiškinimus, B. Kerbelytė parengė anekdotų (su Povilu Krikščiūnu, 1994) ir padavimų (1999) knygas, Vita Ivanauskaitė‑Šeibutienė ir Jūratė Gudaitė – rinkinį Nepriklausomybės kovų dainos (1998), J. Dovydaitis išleido du pasakų rinkinius (1997, 2000).
Publikuoti pateikėjų O. Bluzmienės (1990), M. Matkevičiaus (2003), B. Buivydaitės (2006), K. Skrebutėnienės (2005), A. Kazlauskienės (2003), A. Prakapienės (2004), A. Žuraulienės (2005) tautosakos rinkiniai. 2006 paskelbtas 19 a. Suvalkų gubernijoje Prano Užupio surinktų dainų rinkinys Lietuviškos dainos. Išleistos kalendorinės tautosakos ir papročių knygos: Atvažiuoja Kalėdos (2000), Kupole rože (2003) ir kitos. Regionų tautosakos kūriniai skelbiami ir Lietuvos valsčių serijos leidiniuose (nuo 1994).
Pakartotinai skelbiami svarbūs tautosakos rinkiniai: V. Kalvaičio Prūsijos lietuvių dainos (1998, faksimilinis leidinys, K. Grigo įvadas, Giedrės Šmitienės komentarai), Chr. Bartscho Dainų balsai (2000, parengė J. Čiurlionytė, L. Burkšaitienė, Vida Daniliauskienė), Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka (15 kn., 1993–2004, parengė K. A. Aleksynas, L. Sauka, melodijas – Eligija Garšvienė). Pasirodė naujų tautosakos tipologijos ir sistematikos veikalų. B. Kerbelytė maždaug 3 dešimtmečių tyrimus apibendrino veikale Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas (3 t. 1999–2002) ir kituose.
Viena esminių naujovių, pritaikytų kataloguojant kūrinius, – elementarių siužetų išryškinimas. Sisteminami ir grupuojami ir kitų žanrų (mįslių, užkalbėjimų) tipai ir variantai. Kuriamos elektroninės dainų (Jurgita Ūsaitytė, Vilma Daugirdaitė), patarlių (Dalia Zaikauskienė), mįslių (Aelita Kensminienė), užkalbėjimų (Daiva Vaitkevičienė) duomenų bazės. 1993 atgaivinti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute leidžiami Tautosakos darbai. Tautosakos tyrimai atliekami ir universitetuose. Nagrinėjama lietuvių tautosakos mokslo padėtis SSRS okupacijos laikotarpiu, rezistencijos kūryba, tautosakos kūrinio ypatumai, pastovumas ir kaita, vertė, tekstas ir kontekstas, rūšys ir žanrai, poetika, tautosakos procesas, atlikėjai ir atlikimas, regioniniai skirtumai, naujoviški reiškiniai. Gilinamasi ir į savitus klausimus (moteris folklore, Kalevala ir Lietuva, patarlių tautiškumas ir tarptautiškumas ir kta). Atlikti lietuvių ir latvių darbo, kalendorinių ir vestuvių dainų lyginimai (Saulė Matulevičienė), nagrinėti lalavimai (Vilma Daugirdaitė), Mažosios Lietuvos žvejų dainos (R. Balsys), folklorinės tradicijos kaita karinėse istorinėse dainose (Vita Ivanauskaitė‑Šeibutienė) ir kita, yra tyrinėjimų, skirtų tarpžanriniams dalykams (Jurgita Ūsaitytė analizavo žemės įvaizdį, Dalia Černiauskaitė – metaforą lietuvių tautosakoje).
Tautosakos vadovėlių, mokymo priemonių studentams parašė Gražina Skabeikytė‑Kazlauskienė, B. Kerbelytė (abu 2005), D. Sauka (2007), vidurinėms mokykloms – Bronė Stundžienė ir B. Kerbelytė (1996), L. Sauka (1998 21999).
Edukologines pasakos problemas nagrinėja Vaiva Schoroškienė (2003, 2004), Nijolė Bražienė (2006). Išleista ir anksčiau atliktų tyrinėjimų: B. Kerbelytė rusų kalba paskelbė monografiją apie istorinę stebuklų pasakų struktūros ir prasmių raidą (1991), S. Skrodenis išvertė iš suomių kalbos ir parengė A. R. Niemi lituanistinius raštus (1996), sudarė J. Baldžiaus darbų rinktinę (2005) ir Z. Slaviūno Raštus (2 t. 2006–07), A. Mockaus tyrinėjimai apie A. ir J. Juškas paskelbti 2003, B. Sruogos Raštuose išleistos ir jo tautosakos studijos (t. 9 2003 22004 – parengė A. Samulionis ir Donata Linčiuvienė). Išleista lietuvių tautosakos tyrinėjimų, atliktų kitų šalių mokslininkų. Magdalene Huelmann paskelbė studiją Lietuvių ir latvių darbo dainos: Palyginimas (Die litauische und lettische Arbeitslieder. Ein Vergleich 1996), Hansas Jörgas Utheris lietuvių pasakų duomenis greta kitų tautų įtraukė į naujausią tarptautinį katalogą (2004).
L: Lietuvių tautosakos apybraiža Vilnius 1963; A. Jonynas Lietuvių folkloristika: Iki XIX amžiaus Vilnius 1984; D. Sauka Lietuvių tautosaka Vilnius 2007.
2906
lietuvių pasakojamoji tautosaka
lietuvių dainuojamoji tautosaka