Lietùvių tautósakos rankraštýnas, Tautosakos rankraštynas, tautosakos fondų saugykla. Didžiausia Lietuvoje. Yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (iki 1990 Lietuvių kalbos ir literatūros institutas) Vilniuje. Rankraštyne saugoma Lietuvių mokslo draugijos (apie 70 000 kūrinių), Lietuvių tautosakos archyvo (apie 400 000 kūrinių), Vilniaus universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto studentų surinkta medžiaga, Z. Slaviūno (20 000 vienetų), S. Paliulio (15 000 vienetų), J. Dovydaičio (100 000 vienetų) surinktos tautosakos kūrinių kolekcijos, J. Būgos surinkta lietuvių emigrantų tautosaka (2000 vienetų). Iš viso yra apie 9700 rinkinių, juose – apie 1,8 mln. kūrinių (apie 684 000 dainuojamosios, apie 192 000 pasakojamosios, apie 360 000 trumpų pasakymų tautosakos, 654 000 kitų žanrų tautosakos kūrinių), yra fonoteka, fototeka, videoteka, elektroninis archyvas. Seniausias turimas rankraštis apie 1800, nuotrauka – 1907, garso įrašai voleliuose – 1908, plokštelėse – 1935.
Lietuvių tautosakos rankraštyno fondų pradžia sietina su Lietuvių mokslo draugijos įkūrimu ir veikla. 1908 draugijai įsigijus fonografą buvo padaryti pirmieji lietuvių liaudies dainų melodijų įrašai. I pasaulinis karas ir Vilniaus krašto okupacija (1920) prislopino draugijos veiklą, bet tautosaka ir toliau buvo renkama. Lietuvių mokslo draugijos fonduose yra J. Basanavičiaus, A. Baranausko, S. Daukanto, Žemaitės, J. Tumo-Vaižganto ir kitų 19 a.–20 a. pradžios rašytojų bei visuomenės veikėjų tautosakos rankraščių. 1930 V. Krėvė, B. Sruoga ir M. Biržiška Kaune įkūrė Tautosakos komisiją, ji rūpinosi tautosakos rinkimu, tvarkymu ir skelbimu. Dauguma dainų buvo užrašomos be melodijų, todėl 1934 buvo įsteigta Komisija tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti. 1935 abi komisijos sujungtos ir įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas. Po II pasaulinio karo tautosaka pradėta sisteminti. 1956 imta sudarinėti tautosakos kūrinių kartotekos. Sukurti pasakojamosios tautosakos, dainų tekstų, patarlių ir priežodžių, mįslių sisteminiai katalogai. Sovietų okupacijos metais folkloristų darbas buvo varžomas, idėjiškai netinkami kūriniai atmetami arba dedami į specialųjį riboto naudojimo fondą. Atgavus nepriklausomybę pradėta užrašinėti sovietmečiu draustus kūrinius (tremtinių ir rezistencijos, patriotines dainas, politinius anekdotus ir pasakojimus, religines tradicijas atspindinčią tautosaką). Moderniosios komunikacijos folkloras kaupiamas elektroniniame archyve. 1998 pradėta kurti pirmoji garso įrašų duomenų bazė. Nuo 2001 imta skaitmeninti fondus. Kasmet fondus papildo apie 15 000 vienetų naujų kūrinių. Rankraštyne esanti medžiaga nuolat tiriama ir skelbiama. Rankraštynui 1994–2002 vadovavo K. Aleksynas, nuo 2002 vadovauja R. Žarskienė.