lietùvių tradcinės sodýbos
Žemaitijos sodyba (19 a., Žemaičių muziejus Alka)
Vaitakarčmio kaimo sodyba (1920, Dzūkija, Lietuvos liaudies buities muziejus)
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita). Ūkio ekonominį pajėgumą rodė sodybos dydis ir pastatų skaičius, o jų planavimą lėmė gamtinė aplinka, reljefas, kelių ir kaimo struktūra, tradicijos.
vienkieminio kaimo sodybos planas: a – troba, b – svirnas, c – tvartas, d – kluonas, e – vištidė
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4–5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų – tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40–50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą. Tokia sodybos planavimo sistema išliko Dzūkijos kaimuose.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai – vienoje, ūkiniai pastatai – kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1–3, dideli ūkiai – 8–10 trobesių. Sodybiniai sklypai buvo nedideli, todėl pastatus reikėjo išdėstyti patogiai ir ekonomiškai.
gatvinio kaimo sodybos planas: a – pirkia, b – svirnas, c – tvartas, d – kluonas, e – pirtis
Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose – galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams – diendaržis, prie klojimo – kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų – kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus. Nemuno deltos žvejų sodybos orientuotos į upę, kuria vyko pagrindinis judėjimas, jų ūkiniai pastatai buvo mažesni nei žemdirbių sodybose.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje. Pastatai grupuoti pagal funkciją – gyvenamieji namai, svirnai, tvartai, kluonai; tokie dzūkų kaimai vadinti bendrėmis.
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai – svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį. Prie tvarto dažnai buvo iškasamas tvenkinys, sodyba visu perimetru tankiai (kartais 3 eilėmis) apželdinama lapuočiais medžiais.
20 a. 3–4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje. Lietuvio sodybą sudarė gyvenamasis ir keli arba keliolika ūkinių (svirnai, tvartai, kluonai, jaujos, daržinės, žardinės, pirtys, rūsiai, malkinės), gamybinių (šie – kalvės, malūnai, karšyklos, milo vėlyklos, aliejaus spaudyklos, rūkyklos – statyti amatu besiverčiančių valstiečių sodybose) pastatų.
L: I. Butkevičius Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos Vilnius 1971; K. Šešelgis, M. Urbelis Maži padriki kaimai Lietuvos TSR nacionaliniame parke Vilnius 1980; K. Šešelgis Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai Vilnius 1988, Savaimingai susiklostę kaimai Vilnius 1988, Gatviniai ir vienkieminiai Aukštaitijos kaimai Vilnius 1998.
Gyvenamieji namai
aukštaičių gyvenamojo namo planas: a – priemenė, b – pirkia, c – seklyčia, d – kamara
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16–17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas. Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10–11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1–3 nedidelės patalpos. Manoma, regioniniai skirtumai susiklostė 17–18 amžiuje.
dzūkų gyvenamojo namo planas: a – priemenė, b – pirkia, c – virtuvė, d – kamara, e – prieangis
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Šiaurės rytų Aukštaitijos turtingų ūkininkų namas (rūmas), pristačius už priemenės papildomas patalpas, įgavo kryžiškąjį planą.
žemaičių gyvenamojo namo planas: a – troba, b – geroji troba, c – priemenė, d – virtuvė, e – šeimininkų alkierius, f – virenė (kaminas), g – trobikė, h – svečių alkierius
Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4–12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje – 4–8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje – 3–6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Gyvenamajame name išplėsta ir suskaidyta priemenės vidurinė dalis, atskirta virtuvės, vadinamoji tėvukų kambario erdvė.
Kuršių nerijos ir Nemuno deltos žvejų gyvenamojo namo planas: a – priemenė, b – virtuvė, c – didžioji stuba, d – mažoji stuba, e – kambarys, f – sandėliukas
Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų – šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis. Paribyje su Baltarusija gatvinių kaimų sodybose statyti ilgi daugiafunkciai pastatai (pirkia, tvartai ir daržinės po vienu stogu).
suvalkiečių gyvenamojo namo planas: a – virtuvė, b – stuba, c – tėvukų kambarys, d – priemenaitė, e – kamaraitė, f – seklyčia
Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus. Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje – geriausiai apšviestame kampe prieš duris – stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė – šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą – audimo staklės. Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas – veidrodis arba laikrodis. Žemaičių interjeruose vyravo sódrios ryškios spalvos, aukštaičių – šviesios, naudota daug baltos spalvos, suvalkiečiai, dzūkai mėgo margus, raštuotus audinius.
L: Lietuvių liaudies menas: Architektūra 2 kn. Vilnius 1957–65; Lietuvių liaudies architektūra 2 t. Vilnius 1965–68; P. Galaunė Lietuvių liaudies menas Vilnius 1988; R. Detlefzenas Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios Vilnius 1995; J. Gimbutas Medinė architektūra Lietuvoje Vilnius 2002; A. Vyšniauskaitė Lietuvio namai Vilnius 2004; R. Bertašiūtė Lietuvio sodyba Vilnius 2007.
gyvenamasis namas Kuršių nerijoje
Kirdeikių kaimo gyvenamasis namas (19 a. vidurys, Aukštaitija, Lietuvos liaudies buities muziejus)
Ūkiniai pastatai
Svirnas – antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai. Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3–5 patalpų, Rytų ir Pietryčių – mažesni, 1–3 patalpų. Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4–5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta. Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas – daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės). Žemaitijoje svirnas kartais būdavo trobos galinėse patalpose. Mažažemiai valstiečiai jų neturėjo.
Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5–1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys. Svirnai buvo pirmieji pastatai su grindimis, jos darytos iš skeltinių (kol nebuvo paplitę pjūklai) sandariai suleistų storų lentų arba tašų. Abipus durų būdavo išpjaunami nedideli įvairių formų (rombiniai, apskriti, pusapskričiai, stačiakampiai) langeliai. Visos patalpos turėjo į vidų atidaromas dvigubas duris. Per visą pastato ilgį būdavo įrengiamas atviras kolonėlėmis paremtas priesvirnis, puoštas reljefiniais ornamentais, tapyba.
Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai. Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko. 19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams). Bežemių ir mažažemių sodybose tvartai būdavo pristatomi prie namo.
Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) – didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu – plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja – atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais – erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti). Jauja sandariai ręsta iš sienojų, lubos šiltintos, kertėje stovėjo dūminė krosnis, šalia sienų tvirtintos kartys (ardai) javams krauti. Virš jaujos būdavo įrengiama vadinamoji aznyčia – iš vytelių tankiai išpintas rėmas grūdams, salyklui džiovinti. Šiaurės Lietuvoje iki I pasaulinio karo dažnai statytos atskiros molinės jaujos. Prie kluonų kartais būdavo pristatomos daržinės ir žardinės šienui ir vasarojui laikyti. 20 a. 3–4 dešimtmetyje įkurtuose vienkiemiuose kluonus keitė daržinės (arba statyta ir kluonai, ir daržinės), kurios mažuose ūkiuose buvo sujungtos su tvartais. Jos buvo ilgo stačiakampio plano su durimis šoninėje sienoje. Pelkėtose vietose, toliau nuo sodybų, statytos pievų daržinės.
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3–4×5–7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis. Pirtis būdavo su nedideliais langais, paprastomis viensluoksnėmis durimis, šiltintomis lubomis.
L: Lietuvių liaudies menas: Architektūra 2 kn. Vilnius 1957–65; Lietuvių liaudies architektūra 2 t. Vilnius 1965–68; P. Galaunė Lietuvių liaudies menas Vilnius 1988; R. Detlefzenas Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios Vilnius 1995; J. Gimbutas Medinė architektūra Lietuvoje Vilnius 2002; A. Vyšniauskaitė Lietuvio namai Vilnius 2004; R. Bertašiūtė Lietuvio sodyba Vilnius 2007.
Smulkioji architektūra
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2–1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2–1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti. Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1–1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės. Akmeningose vietovėse krautos apie 1 m aukščio akmenų tvoros.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje). Vartai turėjo ne tik apsauginę, bet ir ritualinę reikšmę (prie jų būdavo sutinkami jaunavedžiai, sustodavo laidotuvių eisena, iki vartų palydimi svečiai).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8–1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a. paplito šuliniai su velenais.
Kiti smulkiosios architektūros elementai – aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai – teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse. Lietuvių kryždirbystė kartu su kryžių simbolika 2001 UNESCO paskelbta Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru.
L: Lietuvių liaudies menas: Architektūra 2 kn. Vilnius 1957–65; Mažoji architektūra kn. 2–3 Vilnius 1990–92; Lietuvių liaudies architektūra 2 t. Vilnius 1965–68; R. Bertašiūtė Lietuvio sodyba Vilnius 2007.
Pastatų statybinės medžiagos ir technikos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai – šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams – molis. Retais atvejais stogai būdavo dengiami čerpėmis, kaminai mūrijami iš degto molio plytų, o krosnims naudojami kokliai.
Pagrindiniai statybos įrankiai – kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis. 19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Medinių pastatų konstrukcijos buvo nesunkiai išardomos, paplito pastatų (svirnų ir gyvenamųjų namų) perkėlimas iš vienos sodybos į kitą.
Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika – molio stulpai su rąstų intarpais. Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis. Plintantys standartizuoti pramoniniai gaminiai lengvino ir spartino statybą, bet niveliavo regioninius savitumus.
L: Lietuvių liaudies menas: Architektūra 2 kn. Vilnius 1957–65; Lietuvių liaudies architektūra 2 t. Vilnius 1965–68; P. Galaunė Lietuvių liaudies menas Vilnius 1988; J. Gimbutas Medinė architektūra Lietuvoje Vilnius 2002; A. Vyšniauskaitė Lietuvio namai Vilnius 2004; R. Bertašiūtė Lietuvio sodyba Vilnius 2007.
Pastatų formos ir konstrukcijos
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui – įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje – lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius. Vakarų Lietuvoje statyti platesni trobesiai, susiformavo didesni tūriai nei Rytų Lietuvoje; čia (išskyrus pėdinės konstrukcijos kluonus) vyravo siauri ilgi pastatai.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos – dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos – laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42–49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje – lėkštesni). Žemaičių trobesių stogai sudarė 2/3–3/4 pastato aukščio, aukštaičių – 1/2–2/3.
L: Lietuvių liaudies menas: Architektūra 2 kn. Vilnius 1957–65; Lietuvių liaudies architektūra 2 t. Vilnius 1965–68; P. Galaunė Lietuvių liaudies menas Vilnius 1988; J. Gimbutas Medinė architektūra Lietuvoje Vilnius 2002; R. Bertašiūtė Lietuvio sodyba Vilnius 2007.
Pastatų puošyba
Lietuvių sodybų puošyboje išsiskyrė drožyba. Dėl geresnės ekonominės padėties drožyba trobesius puošė tik laisvieji valstiečiai ir dvarų savininkai, 18 a. antroje pusėje plačiau pradėjus naudoti pjūklą ir grąžtą paplito ir kaimo trobesių dekoras. Naudotos įvairios medžio apdirbimo technikos: skulptūrinė (seniausia; peiliu pjaustyti reljefiniai puošybos elementai – lėkiai, prieangių kolonėlės, sijų, gegnių galai, durų, langų apvadų ornamentai), pjaustymo ir tekinimo (19 a. antroje pusėje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje paplito kiaurapjūviai). Dekoruota sienos, prieangiai, durys, langų rėmai, stogo skydai, sijų ir gegnių galai, lėkiai ir vėjinės. Kartais durys, langai, langinės dažytos įvairiomis spalvomis, komponuoti įvairūs ornamentai. Savita ir vertinga aukštaitiškų prieangių puošyba. Vakarų Lietuvoje trobesiai statyti su plačiomis pastogėmis (lėpiais), todėl nebuvo poreikio statyti prieangius, juos dekoruoti. Žemaičių pastatams būdinga santūri, lakoniška puošyba. Mažosios Lietuvos namų puošyboje gausu standartizuotų profilių, apvadų, įvairių pjaustinių, ypač dekoratyvūs lėkiai.
L: Lietuvių liaudies menas: Architektūra 2 kn. Vilnius 1957–65; Lietuvių liaudies architektūra 2 t. Vilnius 1965–68; P. Galaunė Lietuvių liaudies menas Vilnius 1988; J. Gimbutas Lietuvos kaimo trobesių puošmenys Vilnius 1999.
1347
Lietuvos medinės dvaro sodybos
lietuvių tradiciniai visuomeniniai pastatai
lietuvių liaudies architektūra
lietuvių liaudies medinė sakralinė architektūra