vestuvės (Klaipėdos kraštas, 1933)
jaunieji (Kupiškio valsčius, 1935)
kraitvežiai (Kupiškio valsčius, 1935)
lietùvių vestùvių papročia
Vedybos lietuviams sutapo su perėjimu į naują socialinę padėtį. Vestuvių apeigos buvo susijusios su jaunavedžių įėjimu į kitą giminę, jaunamartei – ir į teritorinę bendriją. Įvesdinimo tarpininkas – piršlys (vedęs žmogus). Jis rinkdavo žinias apie besirengiančias tekėti merginas, alegorine kalba, apsimesdamas gyvulių ieškančiu pirkliu, derėjosi su jų tėvais (vaikinas ir mergina savo nuomonės viešai nereiškė). Pasak M. Pretorijaus, Mažojoje Lietuvoje piršlys su lazdyno lazda, puošta rūtomis, į atklausus jodavo tris kartus; antrą kartą atvykusį piršlį tėvas užgerdavo, trečią kartą – sočiai pavaišindavo (sutinkanti tekėti mergina prie piršlio lazdos pririšdavo jam ir jaunikio tėvams skirtus sutikimo ženklus: du rankšluosčius, nosinę ir juostą, o jos draugai apkaišydavo žalumynais arklį). Ketvirtą kartą piršlys atvykdavo su jaunikiu, lydimu jo giminaičių. Būdavo atliekamos naminės jungtuvės: jaunieji susigerdavo, po apeiginio šokio nuotakos sesuo ir jaunikio brolis jaunuosius suguldydavo klėtyje. Po Tridento susirinkimo katalikiškuose kraštuose ėmus pripažinti tik bažnytinę santuoką, Lietuvoje iš pradžių ji buvo teisinis aktas, patvirtinantis anksčiau įvykusį faktą – namines jungtuves. 19 a. antroje pusėje–20 a. dauguma naminių jungtuvių papročių (vestuvės nuotakos ir jaunikio pusėje) tapo bažnytinės santuokos tąsa. Po užgėrų (piršlybų užgėras nuotakos tėvai galėjo išardyti grąžinę dovanas ir padengę vaišių išlaidas) nuotaka tris savaites mergavo, puošėsi vainiku ir kaspinais, visur ją lydėjo dvi draugės – sekiotės. Vestuvės prasidėdavo pintuvėmis (mergvakariu): kaimo ir jaunimo bendrijos parengdavo nuotaką, rečiau – jaunikį, atsiskyrimui nuo bendraamžių, šeimos. Nuotaką šokdindavo, svočia sėdinčią ant duonkubilio šukuodavo, vyriausioji pamergė pindavo rūtų vainiką, moterys apdovanodavo audeklais, vyrai – pinigais. Vestuvių dieną jaunikio pulkas turėjo nugalėti sunkumus ir laimėti bendrijų, kurioms priklausė nuotaka, palankumą; vedliai, įsiprašę į kiemą, išpirkdavo stalą, piršlys surasdavo pasislėpusią nuotaką (Aukštaitija, 19 a. pabaiga), vyriausiasis pabrolys iškilmingai perduodavo jaunikio atvežtą rūtų vainiką nuotakai ar vyriausiajai pamergei. Vainiką uždėjus nuotakai ant galvos jaunieji buvo susodinami greta. Abi šalys, apsikeitusios dovanomis, susigerdavo – patvirtindavo naujus tarpusavio santykius. Nuotaka vedama apie stalą (tris kartus) verkaudama atsisveikindavo su namais ir namiškiais (ilgiausiai šis paprotys išliko Rytų ir Pietryčių Lietuvoje). Po bažnytinės santuokos, grįžtant į namus, piršlys su pabroliais turėjo išpirkti pakelės užtvaras ir vartus. Prie trobos durų laukė tėvai su duona ir druska, gėrimu ir ugnimi (Dzūkija); gėrimais, saldainiais ir pyragais jaunųjų palyda išpirkdavo ir vestuvininkų apsėstą stalą. Vestuvių pabaigoje tėvas dukterį palydėdavo į jaunojo vežimą. Nuotaka išvažiuodama mesdavo sau per galvą rūtas, linkėdama draugėms kuo greičiau ištekėti.
19 a. pabaigoje–20 a. jaunųjų sutikimo papročiai jaunojo ir jaunosios namuose iš esmės nesiskyrė. Kiek dažniau jaunojo pusėje guldytuvių, keltuvių ir gaubtuvių apeigomis jaunamartei būdavo suteikiama nauja visuomeninė padėtis. Per gaubtuves nuotakai išpindavo kasas, pakirpdavo plaukus, vainiką ir kaspinus pakeisdavo kepurėle arba nuometu. Jaunamartę kartais pakeldavo į šeimininkes: įteikdavo pušinę (šluotą) ir žarsteklį. Keltuvių rytą nuotaka, apdovanojusi vyro giminę ir jos užgerta, tapdavo giminės nare, o atėjusi į pirtį su duona po bendrų vaišių – priimta į moterų bendriją. Vestuvių apeigos baigdavosi atgrąžtais: po savaitės jaunavedžiai lankydavo jaunosios tėvus, o po dviejų savaičių jaunosios tėvai vykdavo pas jaunavedžius, patvirtindami abipusę giminystę. Ilgainiui dauguma ritualinių veiksmų virto ceremonijomis ir žaidybinėmis pramogomis, senųjų papročių improvizacijomis, tik atsisveikinimas su tėvais išvykstant į jungtuves ir jaunavedžių sutikimas beveik nepakito ir išlaikė senąją prasmę.
lietuvių šeimos švenčių papročiai
L: A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos Vilnius 1967; P. Dundulienė Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos Vilnius 1991, Lietuvių šeimos papročiai Vilnius 1999; B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; A. Vyšniauskaitė, R. Paukštytė, P. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 1993.
1995
lietuvių vestuvės; vestuvės; vestuvių papročiai