Lietuvių vienybės sąjūdis

Lietùvių vienýbės sjūdis, lietuvių antinacinio pasipriešinimo politinė organizacija.

Įkurta 1942 rudenį Kaune. Įkūrėjas – J. Noreika. Pagrindą sudarė buvusios Vytauto Didžiojo universiteto studentų korporacijos Jūra nariai ir jos skelbiamas idėjas remiantys jauni intelektualai, mokytojai. Veikė Sąjūdžio jaunimo sekcija Atžalynas. Sąjūdžio leisti nelegalūs laikraščiai Atžalynas (1943–44; redaktorius V. Mariūnas), Baltija (1944) propagavo tautinės tolerancijos, baltų tautų vienybės idėjas. 1943 11–1944 05 J. Keliuotis buvo Sąjūdžio atstovas Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete. 1944 06–07 daugumai Sąjūdžio narių pasitraukus į Vakarus, organizacija nustojo veikti.

Lietuvoje likę nariai (J. Keliuotis, M. Mastauskas ir kiti) 1945 įsitraukė į kovą su sovietiniu okupaciniu režimu kaip Lietuvos išlaisvinimo tarybos (Kaune) ir Lietuvos partizanų sąjungos (Vilniuje) veikėjai; buvo suimti, kalinti, žuvo. 1946 sovietinis saugumas Lietuvių vienybės sąjūdžio vardą panaudojo savo agento J. Markulio (slapyvardžiai Ąžuolas ir kiti) provokacinei veiklai pridengti. 1946 06 18 jis, kaip Sąjūdžio atstovas, pasirašė Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio įsteigimo aktą ir jo Vyriausiam komitete tariamai atstovavo Lietuvių vienybės sąjūdžiui.

Vokietijos vakaruose atsidūrę Lietuvių vienybės sąjūdžio nariai 1946–48 surengė 3 suvažiavimus. Išleido almanachą Tremtinių Romuva (1946). Čia kaip politinė srovė Sąjūdis atstovavo tautiniam liberalizmui. Sąjūdžiui atstovavo Tremties centro valdyba (būstinė nuo 1949 yra Jungtinėse Amerikos Valstijose). 1952–64 ji kartu su Lietuvių frontu buvo pasitraukusi iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto. Aktyviausi to meto Lietuvių vienybės sąjūdžio veikėjai: S. Daukša, J. Girnius, A. Gustaitis, B. Kazlauskas, J. Pažemeckas, J. Povilaitis, A. Stanys, G. Valančius.

378