Lietuvõs añtstoliai.
Antstolių skyrimas
Lietuvoje antstolių skyrimo tvarką reglamentuoja Antstolių įstatymas (priimtas 2002). Pagal šį įstatymą antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, ne mažiau kaip 1 m. buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą (kvalifikacinis antstolio egzaminas ir pretendentų privalumų vertinimas) arba ne mažiau kaip 5 m. dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Socialinių mokslų teisės krypties daktarui ir habilituotam daktarui nereikia laikyti kvalifikacinio antstolio egzamino. Antstolius skiria (įrašo į antstolių sąrašą) ir atleidžia (išbraukia iš antstolių sąrašo) teisingumo ministras. Jis t. p. nustato antstolių skaičių ir priskiria antstoliui veiklos teritoriją.
Antstolio veikla
Antstolio veikla apima jo vykdomas funkcijas ir teikiamas paslaugas. Antstolis privalo atlikti jam valstybės pavestas funkcijas: vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas funkcijas. Bausmių vykdymo kodekse (2002) nustatyta, kad antstolis priverstinai išieško teismo nuosprendžiu paskirtą baudą, t. p. vykdo juridinio asmens veiklos apribojimo ir likvidavimo bausmes. Pagal Civilinį kodeksą (2000) antstolis teismo pavedimu (testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui kreipusis į teismą) sudaro palikimo apyrašą.
Antstolis, sudaręs sutartį su klientu, teikia šias paslaugas: vykdymo proceso metu saugo (administruoja) turtą, konstatuoja faktines aplinkybes, perduoda ir įteikia dokumentus Lietuvoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims nesant teismo pavedimo, teikia teisines konsultacijas, išskyrus atstovavimą teismuose bei atstovavimą santykiuose su trečiaisiais asmenimis, aukciono tvarka realizuoja įkeistą kilnojamąjį turtą, tarpininkauja vykdant turtines prievoles. Teikdamas paslaugas antstolis neturi valdinių galių (jo reikalavimai neprivalomi). Jis turi vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių antstolio objektyvumu ir nešališkumu. Paslaugų teikimas neturi trukdyti atlikti įstatymų nustatytų antstolio funkcijų.
Antstolis negali eiti kitų mokamų pareigų įmonėse, įstaigose ir organizacijose ar dirbti kito darbo, išskyrus darbą antstolių savivaldos institucijose ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą.
Antstolio įgaliojimų pabaiga
Antstolio įgaliojimai baigiasi jam mirus arba atleidus jį iš antstolių. Asmuo atleidžiamas iš antstolių, kai netenka Lietuvos pilietybės, jo prašymu, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo antstolis nuteistas už nusikalstamą veiką, paskyrus drausminę nuobaudą (atleidimą iš antstolių), kai dėl sveikatos būklės pagal medicininės komisijos išvadą negali dirbti antstoliu ir kita. Pasibaigus antstolio įgaliojimams asmuo išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo.
Antstolių kontora
Veiklai vykdyti vienas ar keli antstoliai veiklos teritorijoje įkuria antstolių kontorą. Antstolis privalo apsidrausti profesinės civilinės atsakomybės draudimu (minimali suma 58 000 eurų). Už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kurias taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas.
Antstolių savivaldą įgyvendina Lietuvos antstolių rūmai.
2019 Lietuvoje buvo 95 antstolių kontoros, jose dirbo 113 antstolių.
Antstolio padėjėjas
Teisę antstolio vardu ir esant jo rašytiniam įgaliojimui perduoti ir įteikti dokumentus, atlikti kai kuriuos procesinius veiksmus vykdant teismo sprendimus turi antstolio padėjėjas. Antstolio padėjėju gali būti nepriekaištingos reputacijos Lietuvos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, sudaręs darbo sutartį su antstoliu dėl darbo antstolio padėjėju ir turintis teisę vykdyti antstolio padėjėjo veiklą. Teisę vykdyti antstolio padėjėjo veiklą asmuo įgyja teisingumo ministrui jį įrašius į antstolių padėjėjų sąrašą.
Antstolių atsiradimas
14 a. teismo pareigūnas, be kitų teisėjo pavedimų, vykdęs teismo sprendimus, buvo diečkus (veikė iki 16 a. pabaigos). Lietuvos Statutuose, be diečkaus, nurodomi ir kiti teismo sprendimus padedantys vykdyti pareigūnai – vižas (15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje skirdavo ir prisaikdindavo vaivada, Žemaitijoje – seniūnas; vykdydavo teismo sprendimus, būdavo oficialus liudytojas, teismų urėdininkų pasiųstas apžiūrėdavo padarytus nuostolius; pareigas atlikdavo su 2 kviestiniais šlėktomis, kurie būdavo jo veiksmų liudytojai ir tvirtintojai), vaznys (16 a. pabaigoje kiekvienoje apskrityje skyrė vaivada, vykdė žemės, pilies, pakamario, Didžiojo kunigaikščio teismo, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo ir kitų teismų sprendimus).
Pirmuoju Lietuvos Statutu (1529) buvo nustatytas reikalavimas įvykdyti teismo sprendimą geruoju, mokestis už teismo sprendimų vykdymo veiksmus. Antrajame Lietuvos Statute (1566) ir Trečiajame Lietuvos Statute (1588) buvo įtvirtinta nuostata, kad teismo sprendimas vykdomas bylą išsprendus apeliaciniame teisme. Trečiajame Lietuvos Statute buvo nustatyti ieškinio užtikrinimo, sprendimo įvykdymo išdėstymo institutai. Teismo sprendimo įvykdymo garantija galėjo būti atsakovo turto dalies perdavimas ieškovui valdyti tol, kol nebus atlyginta žala ar įvykdytas teismo sprendimas.
Antstoliai Rusijos imperijos laikais
Prie Rusijos imperijos prijungtoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje kurį laiką galiojo Trečiasis Lietuvos Statutas, nuo 1840 pradėti taikyti Rusijos imperijos įstatymai, pagal kuriuos teismo sprendimus vykdė policija.
1864 įvykdžius Rusijos imperijos teismų reformą, policijos veikla vykdant teismų sprendimus tapo pagalbinė, bet išliko kai kurios prieš asmenį nukreiptos vykdymo priemonės: skolininko areštas išieškotojui reikalaujant, draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos, iškvietimas į teismą pranešti apie pragyvenimo šaltinius.
Prie apygardų, apskričių ir apylinkių taikos teismų buvo įsteigta teismo vykdytojo (rinko teismo pirmininkas, kiekvienam teismui teismo vykdytojų skaičius buvo nustatomas atskirai; prieš pradėdamas eiti pareigas jis privalėjo sumokėti piniginį užstatą) pareigybė. Teismo vykdytojas privalėjo pranešti teismo pirmininkui apie visus savo atliekamus vykdymo veiksmus (visi atliekami procesiniai veiksmai turėjo būti užrašomi specialiame žurnale). Teismo vykdytojo veiksmais padaryta žala būdavo atlyginama teismo sprendimu iš sumokėto užstato. Neužtekus užstato sumos, žala būdavo atlyginama iš viso teismo vykdytojo turto.
Įstatymai nustatė teismo vykdytojų savivaldos sukūrimą. Apygardos teismo vykdytojai iš savo tarpo rinko 5–9 narių tarybą ir vyresnįjį teismo vykdytoją. Taryba prižiūrėjo teismo vykdytojų darbą, nagrinėjo tarpusavio ginčus, gaunamus skundus, turėjo teisę skirti teismo vykdytojams pastabas, papeikimus ir siūlyti teismo pirmininkui skirti griežtesnę bausmę.
Procesinius teismo sprendimų vykdymo klausimus reglamentavo Rusijos imperijai priklausančioje Lietuvos dalyje galiojantis 1864 Rusijos imperijos civilinio proceso įstatymas. Dėl sprendimo vykdymo išieškotojas turėjo kreiptis į teismo pirmininką, kurio teismo teritorijoje reikėjo atlikti vykdymo veiksmus. Teismo pirmininkas paskirdavo teismo vykdytoją. Išieškotojui pasirinkus vykdymo būdą, visus procesinius veiksmus teismo vykdytojas atlikdavo savarankiškai ir išieškotojas negalėjo duoti jokių nurodymų.
Antstoliai nepriklausomoje Lietuvoje
Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 01 16 buvo priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriuo buvo nustatyta, kad teismų sprendimus vykdo apygardos teismo pirmininko skiriami teismo antstoliai. Teismų sprendimus ir įsakymus vykdyti galėjo būti pavesta ir policijos pareigūnams.
Didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje tuo metu galiojo ir buvo taikomas Rusijos imperijos civilinio proceso įstatymas su nepriklausomoje Lietuvoje priimtais pakeitimais ir papildymais. Teismo antstoliai vykdė teismų sprendimus, įteikdavo bylos dalyviams teismo šaukimus ir teismo raštus bei vykdė teismo pirmininko ar pirmininkaujančiojo įsakymus per teismo posėdį. Teismo antstoliais negalėjo būti skiriami nepilnamečiai, svetimšaliai, asmenys, paskelbti neišsimokančiais skolininkais, valstybės tarnautojai ir kiti. Tose vietovėse, kur nebuvo teismo antstolio, teismo pirmininkas jo pareigas galėjo pavesti policijos pareigūnams. Vykdydami sprendimus policijos pareigūnai vadovavosi bendromis teismo sprendimų vykdymo normomis, juos prižiūrėjo teismo pirmininkas.
1933 Teismų santvarkos įstatymu buvo nustatyti nauji reikalavimai teismo antstoliams: amžiaus (ne jaunesnis kaip 25 m. amžiaus Lietuvos pilietis), išsilavinimo (baigęs aukštesnįjį mokslą ir išlaikęs teismo antstolio egzaminus ar turintis įstatymo nustatytą aukštojo teisių mokslo cenzą ir ne mažiau kaip 6 mėn. darbo stažą) cenzas. Teismo antstoliais negalėjo būti asmenys, teismo sprendimu atleisti iš valstybės tarnybos ar pašalinti iš advokatų, paskelbti neišsimokančiais skolininkais ir kiti. Teismo antstolius skyrė teisingumo ministras, jų darbą prižiūrėjo apygardos teismo pirmininkas. Vykdydamas teismo antstolių priežiūrą apygardos teismo pirmininkas galėjo jiems skirti įspėjimus, papeikimus ir siūlyti teisingumo ministrui atleisti iš pareigų. Išliko 1864 atsiradęs reikalavimas prieš pradedant teismo antstolio darbą sumokėti užstatą galimiems nuostoliams atlyginti. Užstato dydį ir jo laikymo tvarką nustatydavo teisingumo ministras.
1936 pakeitus Teismų santvarkos įstatymą teismo antstoliai tapo labiau priklausomi nuo apylinkės teismų teisėjų. Be teismo sprendimų ir nutarimų vykdymo, apylinkės teismo teisėjas galėjo teismo antstoliui pavesti ir apylinkės teismo raštinės darbą. Teismo antstolio darbą tiesiogiai kontroliavo apylinkės teismo teisėjas. Jis skirdavo teismo antstoliui užduotis, nustatydavo jų eilę. Prižiūrėdamas teismo antstolius apylinkės teismo teisėjas galėjo jiems pareikšti įspėjimus ir papeikimus ar per apygardos teismo pirmininką siūlyti teisingumo ministrui atleisti juos iš teismo antstolio tarnybos. Teismo antstolį, negalintį eiti pareigų, apylinkės teismo teisėjo įsakymu pavaduodavo apylinkės teismo sekretorius, sekretoriaus padėjėjas ar teismo kandidatas.
Antstoliai SSRS okupuotoje Lietuvoje
1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo palikti galioti civiliniai procesiniai įstatymai, bet jie buvo taikomi tiek, kiek neprieštaravo sovietų valdžios atliktiems pertvarkymams. Siekiant kvalifikuotus teismų darbuotojus pakeisti prokomunistiškai nusiteikusiais, nors ir mažiau išsilavinusiais asmenimis, 1940 07 01 buvo pakeistas Teismų santvarkos įstatymas ir nustatyta, kad teismo antstoliu gali būti skiriamas asmuo, kuris nėra baigęs aukštesniojo mokslo.
1940 11 30 LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas nutarė nuo 1940 12 01 laikinai taikyti 1923 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos civilinio proceso kodeksą, kuriame buvo reglamentuotas teisingumo ministerijos skiriamų teismo vykdytojų atliekamas vykdymo procesas. Teismai prižiūrėjo jiems priskirtų teismo vykdytojų darbą. Be teismo vykdytojų, tam tikrus teismų sprendimus vykdė Valstybinio banko skyriai, SSRS paruošų, finansų ministerijos inspektoriai, finansų, draudimo inspektoriai, kaimo tarybų pirmininkai.
1960 LSSR teismų santvarkos įstatymas reglamentavo teismo vykdytojų institucinę tvarką. Šis įstatymas iš esmės pakeitė ir teismų sistemos pagrindinės grandies – liaudies teismų – struktūrą. Vietoj apylinkių liaudies teismų rajonuose ir miestuose buvo sudaryti bendri rajono ir miesto (neturinčio rajoninio padalijimo) liaudies teismai. Prie jų dirbo teismo vykdytojai.
Nuo 1964 vykdymo procesą reglamentavo Civilinio proceso kodeksas (galiojo iki 2003 01 01). 1981 12 04 priimtas LSSR teismų santvarkos įstatymas įtvirtino teismo vykdytojų įgaliojimų ir reikalavimų privalomumą. Vienodą visoje SSRS teismo ir kitų institucijų paliepimų vykdymą užtikrino 1973 04 24 Teismo sprendimų vykdymo tvarkos instrukcija (pakeista 1978 08 01; 1985 patvirtinta nauja, kuri be esminių pakeitimų galiojo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo).
Antstoliai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvoje liko galioti 1964 Civilinio proceso kodeksas su priimtais esminiais pakeitimais. Ypač dažnai buvo keičiamos teismų sprendimų vykdymo procesą reguliuojančios normos. Teisiškai įtvirtinus privačią nuosavybę, kuri sudaro tautos ūkio pagrindą, suteikus ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, susiformavo sudėtingesni ūkiniai santykiai. Susiformavus privačios nuosavybės santykiams tapo būtina peržiūrėti vykdymo procesą reglamentuojančias normas.
1999 12 27 buvo patvirtintas Sprendimų vykdymo ir teismo antstolių kontorų institucinės reformos metmenų projektas, kuriame numatyta Prancūzijos pavyzdžiu sukurti privačių antstolių kontorų sistemą. 2000 10 10 priimtas Teismo antstolių įstatymas reglamentavo teismo antstolių statusą, jų priėmimo į tarnybą ir atleidimo iš jos tvarką, jų teises ir pareigas, atsakomybę ir kitus teismo antstolių veiklos ir teismo antstolių kontorų sistemos funkcionavimo ypatumus.
Teismo antstolių įstatymas nustojo galioti 2003 01 01 įsigaliojus Antstolių įstatymui, kuriame antstoliai apibrėžiami kaip savarankiškai veikiantys profesines paslaugas teikiantys asmenys. Procesinį sprendimų vykdymo reglamentavimą nustatė 2003 Civilinio proceso kodeksas.
246