Lietuvõs aplinkõs apsaugà. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992) 53 ir 54 straipsniuose nurodyta valstybės ir kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingo poveikio, išdėstytos nuostatos rūpintis aplinkos apsauga, pateikti draudimai niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti orą ir vandenis, daryti radiacinį poveikį, skurdinti augaliją ir gyvūniją.
Konstitucinės nuostatos įgyvendintos parengus ir priėmus svarbiausius aplinkos apsaugos teisinės sistemos įstatymus: Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius (1991), Mokesčio už aplinkos teršimą (1991), Aplinkos apsaugos (1992), Saugomų teritorijų (1993), Žemės (1994), Miškų (1994), Augalų apsaugos (1995), Visuomenės informavimo (1996), Aplinkos monitoringo (1997), Gyvūnų, augalų ir grybų rūšių ir bendrijų apsaugos (1997), Atliekų tvarkymo (1998), Radioaktyviųjų atliekų (1999), Aplinkos oro apsaugos (1999), Biokuro (2000), Genetiškai modifikuotų organizmų (2001) ir kitus. Daugelis aplinkos apsaugos reikalavimų įrašyti ir į kitus, ūkinę veiklą reglamentuojančius, įstatymus.
Kuršių nerija – pasaulio paveldo vertybė
Atsiradus naujoms sąlygoms ar teisinėms spragoms įstatymai arba papildomi gyvenimo aktualijas atitinkančiomis nuostatomis, arba priimami nauji (pvz., priimtas 2007 Želdynų įstatymas). 1992 priimtame ir vėliau kelis kartus papildytame Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme išdėstyti pagrindiniai aplinkos apsaugos principai. Pagrindinis teisinio reglamentavimo tikslas – siekti ekologiškai saugios ir sveikos aplinkos, išlaikyti Lietuvai būdingą kraštovaizdį, biologinių sistemų įvairovę. Įstatymas numato aplinkos pokyčių vertinimą, skatina piliečius ir nevyriausybines organizacijas vykdyti aplinkos apsaugos reikalavimus.
Analizuojant aplinkos būklę remiamasi tam tikrų aplinkos komponentų ir ekosistemų pokyčių duomenimis. Ūkinės veiklos poveikį oro, vandens, dirvožemio, augalijos ir gyvūnijos apsaugai, žemės ir miškų išteklių pokyčiams, žmonių sveikatingumui buvo pabandyta įvertinti dar 1982–84 rengiant Lietuvos kompleksinę gamtos apsaugos schemą (iki 2000). Čia buvo pabrėžta technologinių, techninių, teisinių priemonių, teritorijų planavimo svarba, apibūdinta užduotis didinti krašto miškingumą, saugomų teritorijų plotus ir įvairovę, statyti vandenvalos įmones, įrengti oro filtrus. Galimybių įgyvendinti daugelį šios schemos siūlymų atsirado tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, keičiantis ūkio struktūroms, modernizuojant gamybą, įgyvendinant Lietuvos Respublikos įstatymus ir Europos Sąjungos direktyvas.
Pirmosios visuomeninės gamtosaugos organizacijos, kartu su pasaulio gamtosaugos idėjų sklaida, kūrėsi ir 1918 atkurtoje Lietuvos valstybėje. T. Ivanausko ir kitų iniciatyva įkurta Lietuvai pagražinti draugija; T. Ivanauskas buvo Medžių sodinimo komiteto iniciatorius (1923). Buvo rengiamos įspūdingos medžių sodinimo šventės, įkurta Gamtos mylėtojų draugija (1930), Žuvinto biosferos rezervatas (1937). Šios organizacijos vienijo dažniausiai inteligentus ir kėlė svarbias idėjas, bet iki SSRS okupacijos (1940) nespėjo susiformuoti valstybės ir visuomenės sąveikos būdai gamtosaugos problemoms spręsti. Okupuotoje Lietuvoje buvo uždarytos visos gamtosaugos organizacijos ir tik prasidėjus vadinamajam atšilimo laikotarpiui įkurta Lietuvos gamtos apsaugos draugija, bet ji neturėjo realių galimybių stabdyti ar bent reguliuoti aplinką beatodairiškai žalojančią ūkinę veiklą.
miškai (aerofotografinė nuotrauka)
1988 (kartu su Sąjūdžiu) įkurtas Lietuvos žaliųjų judėjimas. Tuo metu jo nuostatoms pritarė platūs visuomenės sluoksniai; tai buvo labai akivaizdu ekologinio protesto mitinge Kaune (1988 vasarą). Svarbiausi Lietuvos žaliųjų judėjimo steigėjai buvo jaunimas, susibūręs į gamtosauginius klubus Atgaja (Kaunas), Žemyna (Vilnius), Žvejonė (Klaipėda), Aukuras (Šiauliai), ir gamtosaugos entuziastai iš visos Lietuvos. Pirmieji Lietuvos žaliųjų judėjimo veiksmai buvo protesto akcijos prieš Baltijos jūros teršimą, Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą, beatodairišką melioraciją, naftos terminalo statybą Baltijos pajūryje, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybą (kai kurios akcijos nepasiteisino). Buvo ir bado streikas, raginantis nevilkinti Kauno vandenvalos įrenginių statybos, boikotuojami nekokybiški pieno produktai, dėl aplinkos teršimo aštriai kritikuojamos stambiausios pramonės įmonės. Veiklos pradžioje buvo visuomenės konsolidavimo akcijų: Taikos žygis, tarptautinis žygis dviračiais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš pradžių Lietuvos žaliųjų judėjimo aktyvumas sumažėjo, bet atsigaunant ūkiui ir stiprėjant žmogaus veiklos neigiamiems padariniams vėl padidėjo: organizuojama kampanija prieš miškų privatizavimą, miestų želdynų naikinimą, Nidos oro uosto statybą, Lietuvos Respublikos Seimo nariai raginami priimti gamtos išsaugojimui palankų Saugomų teritorijų įstatymą, saugoti kraštovaizdį. Lietuvos žaliųjų atstovai dalyvauja Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos veikloje, Seimo Aplinkos komiteto posėdžiuose. Daugelis aktyvių Lietuvos žaliųjų judėjimo narių tapo profesionaliais aplinkosaugininkais, savivaldybių darbuotojais, ekologinio verslo dalyviais.
Veikia daugiau kaip 100 nevyriausybinių organizacijų, kurių tikslas – gamtos ir aplinkos išsaugojimas. Svarbesnės: Gaja, Tatula, Talka tėviškei, ekologų, geografų, mikologų, hidrologų, mikrobiologų, hidrobiologų ir daugelis kitų draugijų. Tęsia veiklą Lietuvos gamtos apsaugos draugija, Lietuvai pagražinti draugija, Vilniaus jaunimas įkūrė Aplinkosaugos informavimo centrą. Lietuvoje nesusidarė politinė partija (4 žalieji 1990 buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą), atstovaujanti žaliajai ideologijai, daugelyje Europos šalių (Suomijoje, Latvijoje, Vokietijoje) žaliosios partijos patenka į parlamentus, jų nariai dirba vyriausybėse. Aplinkosaugos problemos nagrinėjamos laikraščiuose Tėviškės gamta (1989), Žalioji Lietuva (1989), Žaliasis pasaulis (1990).
Oro apsauga
Nuo 1992 oro užterštumas kenksmingomis medžiagomis keleriopai sumažėjo. Pagrindinių teršalų (sieros dioksidas, azoto oksidai, anglies monoksidas, nemetaniniai organiniai junginiai ir kietosios dalelės) sumažėjo nuo 1,1 mln. t iki 430 tūkst. t per metus. Labiausiai sumažėjo sieros dioksido, kietųjų dalelių išmetimas. Daugiau nei du kartus sumažėjo azoto oksidų ir anglies monoksido, bet lakiųjų organinių junginių – beveik nepakito. Nuo 2002, pradėjus sparčiai plėstis ekonomikai, po truputį pradėjo didėti ir oro užterštumas. Šis didėjimas kol kas yra gana lėtas ir per pastaruosius dvejus metus oro teršalų padaugėjo 5,1 %. Pagrindinių teršalų vidutinė metinė koncentracija Lietuvos miestuose yra mažesnė už nustatytas normas, bet vidutinė paros kietųjų dalelių koncentracija dėl intensyviausio eismo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių gatvių daugiau kaip 35 paras (2006) buvo didesnė, nei leidžiama pagal Europos Sąjungos direktyvas ir Lietuvos teisės aktų reikalavimus. Nuo 1990 iki 2001 šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis mažėjo ir 2001 sudarė mažiau nei trečdalį 1990 kiekio. Nuo 2002 dėl didėjančio energijos poreikio šių medžiagų išmetimas t. p. didėjo, bet į orą išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis (skaičiuojant CO2 ekvivalentu) šalyje sudaro tik apie 4 t vienam gyventojui ir yra vienas mažiausių Europos valstybėse (3–15 t vienam gyventojui). Daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų į aplinką patenka iš energetikos, transporto ir pramonės sektorių. Per pastaruosius dvejus metus sparčiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas didėjo pramonės, lėčiausiai – transporto sektoriuje. Tam tikrų sunkumų įgyvendinant Kioto protokolo reikalavimus gali kilti nuo 2010, kai uždarius Ignalinos atominės elektrinės antrąjį bloką teks padidinti elektros gamybą deginant organinį kurą. Oro kokybei vertinti bei valdyti Lietuvoje išskirta Vilniaus ir Kauno aglomeracijos bei zona – likusi šalies teritorija. Be Vilniaus ir Kauno aglomeracijų, oro kokybės tyrimai atliekami didžiausiuose zonos miestuose (Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) bei pramonės centruose (Jonavoje, Kėdainiuose, Mažeikiuose ir Naujojoje Akmenėje), kur tikėtina, kad dėl antropogeninio poveikio oro užterštumas gali būti didžiausias. Miestų savivaldybės, kaip už oro kokybę atsakingos institucijos, jau pradėjo rengti oro kokybės gerinimo priemonių planus, kuriuos įgyvendinus oro kokybė turėtų atitikti Europos Sąjungos standartus, žmonėms būtų garantuota teisė į švarų orą ir pasiekta, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir pagrindinių teršalų išmetimas iki 2020 sumažėtų perpus.
Vandens apsauga
Vandens ištekliai yra pakankamai dideli; atviri vidaus vandens telkiniai užima apie 4 % šalies teritorijos. Vien didesnių nei 0,5 ha ežerų priskaičiuojama 2850, jų bendras plotas siekia beveik 1,4 % teritorijos. Bendras Lietuvos upių ilgis siekia apie 64 tūkst. kilometrų. Daugiau nei 75 % Lietuvos upių SSRS okupacijos metais buvo sureguliuotos ir paverstos kanalais.
Paviršinio vandens paėmimas ir naudojimas per pastaruosius 5 m. labiausiai priklausė nuo energetikos reikmių ir svyravo nuo 3,4 iki 5,9 mlrd. m3 per metus. Energetikai (Ignalinos atominėje, Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėse) naudojamas vanduo beveik be kokybės pokyčių grąžinamas į tą patį vandens telkinį, todėl labiau įprasta nagrinėti tik žuvininkystei ir pramonei paimamo ir sunaudojamo paviršinio vandens kiekį, kuris pastaraisiais metais kinta. Be energetikos sektoriaus, paviršinio vandens paėmimas ir sunaudojimas sumažėjo daugiau nei 5 kartus. Labai pasikeitė ir požeminio vandens paėmimo ir naudojimo parametrai. Vandens kokybė labiausiai priklauso nuo patenkančių į vandens telkinius teršalų savybių ir jų kiekio. Vandens pagrindiniai teršėjai yra pramonė, žemės ūkis (įskaitant žuvininkystę) ir namų ūkis. Susidariusių ūkio ir buities bei gamybinių nuotekų kiekis pastaraisiais metais kinta nedaug.
Kasmet pradeda dirbti vis daugiau nuotekų valymo įrenginių, o veikiantieji modernizuojami, todėl pagal normatyvus išvalytų nuotekų dalis per pastaruosius dvejus metus padidėjo daugiau nei tris kartus; sumažėjo ir į atvirus vandens telkinius patenkančių teršalų kiekis. 2006–07 organinių medžiagų patekimas į atvirus vandens telkinius sumažėjo trečdaliu, fosforo ir naftos produktų – beveik penktadaliu, azoto ir skendinčiųjų medžiagų – apie 10 %. Į paviršinius vandens telkinius išleidžiama ne mažiau kaip 40 mln. m3 nevalytų nuotekų, o pagal nustatytas normas jų išvaloma vos 10 %. Su paviršinėmis nuotekomis į aplinką iš stacionarių taršos šaltinių patenka apie 11 % organinių medžiagų ir apie 29 % naftos produktų. Daugumos miestų paviršinės nuotekos išleidžiamos nevalytos, vandenis t. p. teršia išsklaidyti taršos šaltiniai. Didėjantis automobilių srautas, statybos, kelių priežiūros darbai didina paviršinių nuotekų užterštumą. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, švarių upių yra mažiau nei 40 %, kitų vandens kokybė neatitinka normų pagal kurį nors vieną ar kelis rodiklius: bendrojo azoto, amonio azoto, nitratų, bendrojo fosforo, fosfatų vidutinę koncentraciją ir biocheminį deguonies suvartojimą per 7 d.; tai lemia mineralinių trąšų vartojimas ir gyvulininkystės ūkių teršalai. Didesniam upių vandens užterštumui vis dar turi įtakos ir ankstesniojo laikotarpio intensyvi nepakankamai reglamentuota žemės ūkio veikla. Vertinant šalies upių vandens kokybę nustatyta, kad pastarąjį dešimtmetį upių vandenyje mažėjo bendrojo azoto, amonio azoto ir organinių medžiagų koncentracija, mažai keitėsi nitratų, bendrojo fosforo ir fosfatų koncentracija.
Visi didesnieji Lietuvos upių baseinai yra tarptautiniai, todėl iš kitų valstybių teritorijos atplukdomi teršalai turi didelę neigiamą įtaką šalies upių kokybei, dalis teršalų į Lietuvos upes patenka iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir Baltarusijos (joms Europos Sąjungos direktyvų reikalavimai nėra privalomi). Vertinant dabartinę ir prognozuojamąją upių vandens kokybę būtina atsižvelgti ir į tai, kad, net sumažinus upių taršą, jų vandens kokybės gerėjimą lėtins antrinis vandens teršimas dugno nuosėdose susikaupusiais teršalais. Viena pagrindinių vandens apsaugos strategijos krypčių – mažinti Baltijos jūros taršą.
Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje yra užsibrėžta 20 % sumažinti organinių ir biogeninių medžiagų prietaką į Kuršių marias ir Baltijos jūrą, palyginti su 2000. Nuo 21 a. pradžios bendroji bei organinių medžiagų prietaka į Baltijos jūrą stabilizavosi, o azoto prietaka iki 2005–06, palyginti su 2000, padidėjo 1,5 karto. Šiek tiek didesnė organinių ir biogeninių medžiagų prietaka 2004 sietina su padidėjusiu medžiagų išsiplovimu dėl kritulių kiekio, viršijusio vidutinę metinę normą ir didesnio nuotėkio. Iš pastarųjų metų bendrųjų tendencijų matyti, kad sumažinti organinių ir biogeninių medžiagų prietaką į Kuršių marias bus gana sudėtinga. Kaimo vietovėse, kur gyventojai vartoja kastinių šulinių vandenį, 40–50 % šulinių vanduo yra užterštas nitratais. Įvertinus šulinių vandens taršą ir kitomis cheminėmis medžiagomis bei mikrobiologinius ir fizinius parametrus, neleistinai užterštų šulinių dar padaugėtų, todėl centralizuoto vandentiekio, giluminių gręžinių įrengimas ir tinkama priežiūra yra vienas svarbiausių uždavinių.
Baltijos jūra ties Melnrage
Vandens išteklių apsaugos strateginės nuostatos turi tris pagrindines kryptis: tarptautinę (susijusią su Baltijos jūros taršos mažinimu), šalies (susijusią su vidaus paviršinių ir požeminių vandenų taršos mažinimu) bei tarptautinį vandens taršos į kitas valstybes ir iš kitų valstybių mažinimą. Šiuolaikiškos, upių baseinų principu pagrįstos, decentralizuotos ir integralios vandens išteklių valdymo sistemos sukūrimas padės išspręsti visoms trims strateginėms kryptims iškylančius uždavinius.
Dirvožemio apsauga
Daugelis dirvožemio našumo, fizinių ir cheminių rodiklių gali apibūdinti aplinkos būklę ir antropogeninės veiklos sukeltus arba skatinamus dirvožemio savybių pokyčius. Atliekant dirvožemio stebėseną nustatyta, kad humusingajame horizonte randama sunkiųjų metalų (vidutiniškai): chromo 10,7, kadmio – 0,46, švino – 11,9, nikelio – 9,9, vario – 6,9, cinko – 28,5 mg/kg. Miestų dirvožemiai 2–3 kartus daugiau užteršti sunkiaisiais metalais, todėl miestų gyventojų auginamose daržovėse (burokėliuose, morkose, svogūnuose, pomidoruose, agurkuose) bei bulvėse vario ir cinko koncentracija didesnė nei išaugintose užmiestyje. Iki 25 m pločio pakelių juostose, kai per parą važiuoja daugiau kaip 15 tūkst. automobilių, labiausiai kaupiasi švinas, kadmis, cinkas, chromas ir nikelis. Dideli sunkiųjų metalų kiekiai randami buvusiose SSRS karinės technikos vietose (karinės bazės, raketų aikštelės, oro uostai, kariniai poligonai), t. p. tose vietose, kur buvo netvarkingai naudojami ir laikomi žemės ūkiui skirti pesticidai. Dabar pesticidų sunaudojama kelis kartus mažiau, jie greičiau suyra, bet iki šiol dar randama dirvožemyje SSRS okupacijos metais naudotų heksachlorano, DDT ir kitų pesticidų likučių, nors jų kiekis mažėja gana intensyviai. 2–3 m. dirvožemyje nesuskyla ir anksčiau plačiai naudoti simazinas ir atrazinas, kurie kelia pavojų aplinkai ir jautriems žemės ūkio augalams.
Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (2003) keliamas uždavinys plėsti ekologinį ūkininkavimą ir ekologinių produktų gamybą, pasiekti, kad ekologinių ūkių pagaminta produkcija sudarytų ne mažiau kaip 15 % visos žemės ūkio produkcijos. Valstybė didina išmokas ekologiškai ūkininkaujantiems žemdirbiams, ekologinių ūkių daugėja, bet jie užima tik apie 2 % visų žemės ūkio naudmenų. Iki šiol nepakankamai efektyvi ekologinių ūkių išaugintos produkcijos realizavimo už tikrąją jų vertę tvarka. Per mažai ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis skatinama riboti mineralinių trąšų ir pesticidų vartojimą tradiciniuose ūkiuose, griežčiau kontroliuoti jų kokybę, gerinti maisto produktų ir žaliavų kokybės kontrolės infrastruktūrą.
Didelę įtaką dirvodaros procesui turi statybų plėtra ir naudingųjų iškasenų gavyba. Tiesiant automagistrales ir tvarkant kelius Lietuvoje turima pakankamai patirties išsaugoti derlingąjį dirvožemio sluoksnį, kuris naudojamas dirvožemio dangai atkurti baigus statybos darbus. Patvirtinta ir pažeistų žemių, iškasus naudingąsias iškasenas, rekultivavimo tvarka. Su naudingųjų iškasenų naudojimu susijusios pagrindinės problemos yra ankstesnės gavybos metu pažeistų ir apleistų karjerų bei durpynų lėti rekultivavimo tempai, nenaudojamų nusausintų durpynų mineralizacija ir gaisrai. Dalis tokių pažeistų teritorijų yra virtusios nelegaliais sąvartynais. Dauguma jų bus panaikinti ir rekultivuoti Europos Sąjungos lėšomis įrengiant regioninių sąvartynų tinklą.
Kraštovaizdžio apsauga
Lietuvos kraštovaizdis yra po paskutinio ledynmečio veikiančių gamtinių veiksnių bei prieš 4–5 tūkst. m. prasidėjusios žmogaus ūkinės veiklos sukurtas mozaikiškas teritorinis ir erdvinis darinys.
Žuvinto biosferos rezervato kraštovaizdis
Pagal pokyčių pobūdį, mastus ir kilmę išskiriami 3 kraštovaizdžio tipai: natūralus (santykinai natūralus) – miškų ir pelkių kraštovaizdis (jo raidą lemia gamtos dėsningumų ir procesų pokyčiai), pusiau natūralus – agrarinis kraštovaizdis (priklauso nuo gamtos dėsningumų ir procesų bei žmonių veiklos pusiausvyros), urbanizuotas kraštovaizdis – žmogaus veiklos intensyviai pakeistas kraštovaizdis. Analizuojant kraštovaizdžio gamtines ypatybes (A. Basalykas, 1977) nustatyta, kad vyrauja molingų nuogulų lygumos (55,2 % teritorijos). Jos skirstomos į moreninio priemolio (42 %) ir limnoglacialines (molių, liosiškų priemolių) lygumas (13,2 %). Ledynų tirpsmo metu susidariusioms smėlingosioms lygumoms (17,8 %) priklauso senovinės smėlingos deltos (6,3 %) ir prieledyninės upinės lygumos (11,5 %). Kalvotosios moreninės aukštumos (21,2%) skirstomos į kalvotas morenines ežeringas (18,8 %) ir kalvotas morenines slėniuotas aukštumas (2,4 %).
Baltijos pajūryje yra pajūrinės lygumos (2,2 %), jungiančios jūrines (0,6 %) ir deltines lygumas (1,6 %). Lietuvos kraštovaizdį paįvairinantys upių slėniai užima 3,6 % teritorijos. Gamtinės kraštovaizdžio ypatybės dideliu mastu lėmė kraštovaizdžio kultūrinimo procesus. Nors atkūrus Lietuvos nepriklausomybę krašto tvarkymo siekiai buvo geri, privačios žemėvaldos grąžinimo procesas vyko stichiškai, sparčiai smulkėjo žemėvaldos ir žemėnaudos sklypai, didėjo žemėvaldos kontūringumas ir naudmenų sąskaida. Savininkų kaita, investicijų stoka vedė žemės ūkį į nuosmukį, kai kur nenaudojamose žemėse pradėjo irti melioracijos sistemos, krūmyti kultūrinės pievos ir ganyklos, prasidėjo sukultūrinto kraštovaizdžio savaiminė renatūralizacija. 1990–95 labai padidėjo didžiųjų miestų administruojami plotai. Sparčiai daugėja užstatytų teritorijų, didėja užstatymo intensyvumas, prarandami miestų žalieji plotai. Nereti atvejai, kai miestų individualių gyvenamųjų namų kvartalai statomi inžineriškai neparengtoje teritorijoje, vandens telkinių pakrantėse stiprėja stichiškos urbanizacijos pavojus, mažėja galimybių visuomenės reikmėms naudoti rekreaciniu atžvilgiu vertingiausias teritorijas.
Kraštovaizdžio apsauga, tvarkymas ir planavimas įteisintas daugelyje teisės aktų. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (2003), apibendrinęs gamtinės morfostruktūros ir sukultūrinimo pobūdžio teritorinę sklaidą, nustatė šalies kraštovaizdžio struktūrinę įvairovę, numatė bendrąsias kraštovaizdžio tvarkymo bei saugomų teritorijų sistemos plėtotės kryptis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos kryptis (2004), kurių įgyvendinimas paskatins visuomenę ir valstybės struktūras imtis racionalių veiksmų kraštovaizdžiui saugoti, planuoti ir tvarkyti.
Biologinės įvairovės apsauga
Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas (1997) parengtas neturint šalies biologinės įvairovės studijos, tik apibendrinus ir įvertinus rengimo metu turėtus duomenis. Daugumą biologinės įvairovės objektų ir jų buveines vienija kraštovaizdis, todėl Lietuvos teisiniuose dokumentuose (Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir kita) kraštovaizdis ir biologinė įvairovė dažniausiai analizuojami kaip integrali visuma. Daugiausia duomenų turima apie rūšių biologinę įvairovę. Apytiksliais duomenimis, Lietuvoje yra apie 26 tūkst. vietinių gyvųjų organizmų rūšių, iš jų daugiausia gyvūnų (ypač vabzdžių), grybų, augalų. Į Lietuvos raudonąją knygą iš viso įrašytos 566 retos arba nykstančios gyvųjų organizmų rūšys (3 % visų rūšių), bet tam tikrų organizmų grupių padėtis akivaizdžiai grėsmingesnė: yra daugiau retų ir nykstančių augalų (18,9 %), paukščių (24,9 %), roplių (28,6 %) ir žinduolių (32,9 %).
lūšis
pajūrinė zunda
Šie duomenys patvirtina, kad biologinės įvairovės išsaugojimo priemonės yra reikalingos, nes žmogaus artimiausioje aplinkoje esančių 1/4–1/5 organizmų gresia pavojus išnykti. Apie genetinius išteklius informacijos yra mažiau, nors mokslininkų pastangomis įkurtas Augalų genų bankas, kuris tiria dabartiniam arba būsimam ūkiui reikiamus vidurūšinius taksonus, kuria ir globoja jų kolekcijas. Daug vertingos informacijos gaunama vykdant Valstybinę mokslo programą Genofondas, mokslininkams dalyvaujant tarptautiniuose genofondo tyrimuose. Išskiriamos agrarinės aplinkos, urbanizuotos aplinkos, miškų, pelkių, natūralių pievų, smėlynų ekosistemos, hidroekosistemos ir ruderalinės bendrijos. Lietuvoje daug padaryta parengiant buveinių klasifikaciją ir išskiriant europinės svarbos buveines. Apleistose žemės naudmenose vyksta savaiminė renatūralizacija, didėja vietinių augalų rūšių įvairovė, miškų ir kitų gamtinių teritorijų plotai.
Sikekiant išsaugoti biologinę įvairovę labai svarbi yra natūrinė (in situ) apsauga, kai stengiamasi gyvuosius organizmus, jų bendrijas ir kompleksus bei ekosistemas išsaugoti jų natūraliose buveinėse. Šiam tikslui steigiamos saugomos teritorijos (rezervatai, draustiniai, nacionaliniai parkai, regioniniai parkai, kitų kategorijų ir savivaldybių steigiamos saugomos teritorijos, Natura 2000 tinklas). Svarbu biologinę įvairovę išsaugoti ne vien saugomose, bet ir ūkinėse, rekreacinėse teritorijose. Žinoma, tais atvejais, kai dėl kurių nors priežasčių biologinės įvairovės negalima išsaugoti natūraliose buveinėse, naudojamos dirbtinės išsaugojimo (ex situ) priemonės. Joms priskiriami botanikos sodai, zoologijos sodai, augalų, zoologinės ir mikologinės (mikroorganizmų) kolekcijos.
L: R. Juknys, R. Baubinas, J. Čepinskis ir kt. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija Vilnius 2003.
762