Lietuvõs architektūrà 1945–1990
5–6 dešimtmečio architektūra
Po II pasaulinio karo SSRS okupuotoje Lietuvoje naujų pastatų architektūrai buvo būdingas vadinamasis stalininis stilius – pseudoistorizmas. Ši pompastiškų formų architektūra sustabdė nepriklausomoje Lietuvoje plėtotos moderniosios architektūros nuoseklią raidą, bet neįgavo jai būdingo puošybiškumo. Pokario metais lietuvių architektai, taikydami sovietinės architektūros doktriną (socialistinis turinys ir nacionalinė forma), siekė išsaugoti nacionalinės architektūros savitumą – pastatams suteikė regioninės architektūros bruožų, sovietinės architektūros stilistiką pritaikė prie vietos tradicijų (LSSR paviljonas žemės ūkio parodoje Maskvoje, 1953, architektai A. Lukošaitis, K. Šešelgis, J. Kumpis, interjero architektai S. Ramunis, A. ir V. Nasvyčiai ir kiti, LSSR dramos teatro Vilniuje interjeras, 1951, architektai S. Ramunis, A. ir V. Nasvyčiai; neišliko).
kino teatras Pergalė Vilniuje (1955, architektas Dž. A. Ripa, dabar pramogų centras Pramogų bankas)
Baigiantis II pasauliniam karui iš Lietuvos išvyko didžioji dalis architektų, todėl į Lietuvą buvo siunčiami (daugiausia iš Leningrado, dabar Sankt Peterburgas) architektai, kurie diegė naujas socialistinio realizmo architektūros tendencijas. Jų projektuoti retrospektyvinės architektūros statiniai nepritapo Lietuvos miestuose. Tai Mokslininkų namai (1951, architektas Dž. A. Ripa), Žaliasis tiltas (1948–52, architektas V. Anikinas, inžinierius E. Popovas), oro uosto pastatas (1954, architektai D. Burdinas, G. Jelkinas), kino teatras Pergalė (1955, architektas Dž. A. Ripa, dabar pramogų centras Pramogų bankas), Čiurlionio menų mokykla (1957, architektas L. Kazarinskis), Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (1963, architektas V. Anikinas, rekonstruota 2016, architektūrinės bendrovės Jungtinės architektų dirbtuvės, 2XJ; visi Vilniuje), Kauno geležinkelio stotis (1953, architektas P. Ašastinas). Šiuo laikotarpiu padaryta urbanistinių klaidų – išplatinta Vokiečių gatvė suardė Vilniaus senamiesčio gatvių struktūrą.
6 dešimtmečio viduryje architektūroje atsisakyta puošybiškumo, keitėsi architektūros idėjinė koncepcija, stilistika. Naujojoje lietuvių architektūroje atsikartojo pasaulinės architektūros raidos tendencijos. Ėmė reikštis po karo Lietuvoje architektūros studijas baigusi architektų karta (A. ir V. Nasvyčiai, V. E. Čekanauskas, A. Sprindys).
L: A. Mačiulis Architektūra: Stiliai, kompozicija, menų sąveika Vilnius 1997, Dailė architektūroje Vilnius 2003; Lietuvos architektai / sud. A. Mačiulis Vilnius 2002; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002.
7 dešimtmečio architektūra
1960–70 Lietuvoje įrengta modernių, originalių interjerų, juose atsisakyta retrospektyvizmo – taikyta nauji architektūrinių erdvių kaitos komponavimo principai, šiuolaikiškos formų detalės (kavinė, 1959, ir viešbutis Neringa, 1960, architektai A. ir V. Nasvyčiai; restoranas Tauras, 1960, architektas V. Batisa; kavinė-baras Vilnius, 1965, architektas J. Mazolevskis; restoranas Palanga, 1965, architektai R. Šilinskas, A. Zaviša; visi Vilniuje, restoranai Tulpė, 1962, Orbita, 1967, abiejų architektai V. J. Dičius ir A. Mikėnas; abu Kaune; išliko tik kavinės ir viešbučio Neringa interjeras).
7 dešimtmečio pirmuosiuose pastatuose dar yra Lietuvoje prieš karą plėtotos racionalistinės architektūros bruožų (buvęs Miestų statybos projektavimo institutas Vilniuje, 1961, architektas E. Chlomauskas). Dalis jaunų architektų, funkcionalizmo idėjų įkvėpti, toliau plėtojo moderniosios architektūros racionaliąją kryptį pabrėždami pastatų konstrukcinę struktūrą, griežtą geometrinę formą (Vilniuje – privatus gyvenamasis namas su dirbtuve Mildos gatvėje, 1959, architektė E. L. Bergaitė‑Burneikienė; Klinikinė ligoninė, 1967, architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis; dabar Vilniaus miesto klinikinė ligoninė; Kaune – Pramoninės statybos projektavimo institutas, 1965, architektai A. Sprindys, V. Stauskas; Kauno politechnikos instituto, nuo 1990 Kauno technologijos universitetas, Statybos, 1964, Radiotechnikos, 1969, ir Chemijos technologijos, 1970, fakultetų rūmai, visų architektas V. J. Dičius).
Kompozitorių sąjungos rūmų Vilniuje interjeras (1966, architektas V. E. Čekanauskas)
Racionalistinė architektūra ilgainiui įgavo įvairesnių meninių formų, tapo emocingesnė, racionalumas derintas su plastiškumu (Vilniuje – Kompozitorių sąjungos rūmai ir gyvenamieji namai Žvėryne, 1966; Šiuolaikinio meno centras, buvusieji Dailės parodų rūmai, 1967, abiejų architektas V. E. Čekanauskas; poilsio namai Žilvinas Palangoje, 1969, architektas A. Lėckas). Šių pastatų stilistika, darna su aplinka artima suomių architektūrai, A. H. H. Aalto projektams.
L: A. Mačiulis Architektūra: Stiliai, kompozicija, menų sąveika Vilnius 1997, Dailė architektūroje Vilnius 2003; Lietuvos architektai / sud. A. Mačiulis Vilnius 2002; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002.
8–9 dešimtmečio visuomeninė architektūra
8 dešimtmetyje Lietuvos moderniojoje architektūroje toliau plėtota racionalistinė kryptis – visuomeniniuose pastatuose išryškinta tektonika, konstrukcijos (Vilniuje – Sporto rūmai, 1971, architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, J. Kriukelis; ligoninės Santariškėse, 1977–83, architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, R. Plyčius, R. Krištapavičius; Kaune – Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo rūmai, 1975, architektas A. Sprindys). Plėtota ir plastinė, skulptūrinė architektūros stilistika (vyrauja plastinės formos): Vilniuje – Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai (1977, architektas J. Šeibokas), Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto rūmai (1978, architektas V. E. Čekanauskas), Balneologijos ir fizioterapijos gydykla Druskininkuose (1980, architektai Aušra ir Romualdas Šilinskai; po 2005–06 rekonstrukcijos – Druskininkų vandens parkas, architektai K. Kisielius, V. Kančiauskas, G. Klimavičius). G. Baravyko suprojektuoti Santuokų rūmai (1974) ir Revoliucijos muziejus (dabar Nacionalinė galerija; rekonstruota 2009, architektai A. Bučas, D. Čaplinskas, G. Kuginys) Vilniuje (su architektu V. Vieliumi, 1980) – vientisos, ekspresyvios plastinės formos, sudėtingos vidaus erdvinės struktūros pastatai – iškiliausi 8 dešimtmečio architektūros kūriniai.
Centrinio pašto Vilniuje operacijų salė (1969, architektai A. ir V. Nasvyčiai)
Pastatyta reprezentacinių visuomeninių pastatų: Vilniuje – Operos ir baleto teatro rūmai (1974, architektė E. N. Bučiūtė), dabartiniai Lietuvos Vyriausybės (1982, architektas V. E. Čekanauskas), Seimo rūmai (1982), viešbutis Lietuva (1983, abiejų architektai A. ir V. Nasvyčiai; dabar Radisson Blu Hotel Lietuva). Projektuodami Lietuvos centrinį paštą Gedimino prospekte (1969), vėliau ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro rūmų rekonstrukciją (1981) A. ir V. Nasvyčiai rėmėsi tais pačiais principais: vidaus erdvės laisva struktūra, saikingomis meninėmis priemonėmis, vengdami paradiškumo, ištobulindami detales.
8–9 dešimtmetyje pastatyta modernių visuomeninių pastatų, kuriems būdinga monumentalios, darnios formos, raiškus siluetas: Vilniuje – autobusų stotis (1974, architektas V. Brėdikis), Ritualinių paslaugų rūmai Olandų gatvėje (1975–88, architektas Č. Mazūras), Lietuvos ryto krepšinio arena (architektas E. Chlomauskas), Statistikos valdyba Gedimino prospekte (architektas A. Lukšas, abu 1977), Ryšių ministerijos ir centrinės telefonų stoties kompleksas Vilniaus gatvėje (dabar Sveikatos apsaugos ministerijos rūmai, 1978, architektas J. Šeibokas), parodų centras LITEXPO (1980, architektas E. Stasiulis), Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) mokomasis korpusas (1981, architektai V. Brėdikis, V. Nasvytis ir kiti), Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai (1982, architektas A. Mačiulis), Kaune – M. Žilinsko galerija (1986, architektai E. Miliūnas, K. Kisielius, S. Juškys), Maltos ordino senelių namai (1987, architektas A. Kančas), Klaipėdoje – dramos teatro naujasis korpusas (1985, architektas S. Manomaitis), viešbutis Klaipėda (1986, architektas G. Tiškus), Šiauliuose – parduotuvė Aido gatvėje 10 (1982, architektas K. Jurėnas), Panevėžyje – gamyklos Ekranas kultūros rūmai (1986, architektas H. A. Balčiūnas, nuo 2005 Panevėžio bendruomenių rūmai), Alytuje – miesto savivaldybės pastatas (1989, architektas S. Juškys).
Lietuvos provincijų centruose statant kultūros namus, kolūkių administracinius pastatus taikyti ne tiek dekoratyviniai, kiek konstrukciniai (šlaitiniai stogai), struktūriniai lietuvių liaudies architektūros elementai – siekta suformuoti jų savitą vidaus erdvę su atviromis medinėmis perdangų sijomis, eksterjere sukurti raiškų siluetą: kultūros namai Mindūnuose (1975, architektas P. Adomaitis), sveikatingumo kompleksas Juknaičiai Juknaičiuose (1982, architektas S. Kalinka), visuomeniniai pastatai Kivyliuose (1984, architektas V. Lisauskas), valgykla-svetainė su viešbučiu (1982), kultūros namai su administracinėmis patalpomis Punioje (1986, abiejų architektas J. Zinkevičius).
Kaimuose statyti modernūs statiniai, nepažeidžiant architektūrinės darnos kaimiškoje aplinkoje naudota šiuolaikinės formos: visuomeninis centras Dainavos gyvenvietėje (Ukmergės rj. savivaldybė, 1970, architektai R. Kamaitis, V. Šimkus), Alksniupių kultūros namai su administracinėmis ir pašto patalpomis (1977), vidurinė mokykla (1984), plaukimo baseinas (1986, visų architektas A. Mačiulis).
L: A. Mačiulis Architektūra: Stiliai, kompozicija, menų sąveika Vilnius 1997, Dailė architektūroje Vilnius 2003; Lietuvos architektai / sud. A. Mačiulis Vilnius 2002; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002.
8–9 dešimtmečio rekreacinė architektūra
8–9 dešimtmečio Lietuvos rekreacinių vietovių architektūrai būdinga regioniniai bruožai (savivaldybės pastatas Nidoje, 1976, architektas G. Tiškus; poilsinė Žiogelis prie Sartų ežero Kriaunose, Rokiškio rj. savivaldybė, 1978, architektas J. Anuškevičius, neišliko; poilsio namai Linas Palangoje, 1975, architektas A. Lėckas; Lietuvos mokslų akademijos poilsinė Palangoje, 1982, architektai V. J. Dičius, L. Ziberkas). Stilizuotos lietuvių liaudies medinės architektūros formos naudotos poilsio namuose Dainava (1971), Kelininkas (1977, abiejų architektas V. Guogis, abu Preiloje).
8 dešimtmetyje restauruojamuose pastatuose buvo įrengti prabangūs, lietuvių liaudies architektūrą mėgdžiojantys restoranų ir kavinių interjerai: Vilniuje – užeiga Lokys (1972, rekonstrukcijos ir interjero architektas R. Jaloveckas), restoranas Medininkai (1975, rekonstrukcijos architektas E. Purlys, interjero architektas K. Gibavičius), Kaune – restoranas Medžiotojų užeiga (1974, architektas V. Parčiauskas), restoranas Gildija (1976, rekonstrukcijos architektas E. Purlys, interjero architektai H. Raugalas, A. Janulis).
L: A. Mačiulis Architektūra: Stiliai, kompozicija, menų sąveika Vilnius 1997, Dailė architektūroje Vilnius 2003; Lietuvos architektai / sud. A. Mačiulis Vilnius 2002; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002.
8–9 dešimtmečio gyvenamųjų namų statyba
7–9 dešimtmetyje Lietuvos miestuose masinė surenkamųjų stambiaplokščių gyvenamųjų namų statyba vykdyta pagal tipinius projektus, todėl miestai suvienodėjo, miestų architektūra sumenko; pastatyta ir savitų gyvenamųjų rajonų: Vilniuje – Žirmūnai (1962–67, architektai B. Kasperavičienė, B. Krūminis ir kiti), Lazdynai (1974, architektai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kiti), Kaune – Dainava (1974, architektas A. Steponavičius ir kiti), Kalniečiai (1985, architektai G. Miškinienė, A. Krasilnikova, A. Steponavičius).
Miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose sukurta visuomeninių prekybos centrų (Debrecenas Klaipėdoje, 1977, architektai E. Arkušauskas, G. Tiškus, P. Valatka; Vitebskas Kaune 1985, architektai V. Paipalas, V. Juršys; Šeškinė Vilniuje 1986, architektai K. Pempė, G. Ramunis ir kiti).
L: A. Mačiulis Architektūra: Stiliai, kompozicija, menų sąveika Vilnius 1997, Dailė architektūroje Vilnius 2003; Lietuvos architektai / sud. A. Mačiulis Vilnius 2002; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002.
959