Lietuvõs architektūrològija
16 amžius–20 amžiaus pradžia
1579 įkurtame Vilniaus universitete, manoma, pirmiausia Filosofijos, vėliau ir kituose fakultetuose, pradėta dėstyti architektūros pažinimo pagrindai. Pirmasis dėstytojas, spėjama, buvo P. Bokša, vėlesni – O. Krügeris, C. Spampani, M. Kisieliauskas, M. Knakfusas. 1782 išleista Efemeridės – pirmosios Lietuvoje spausdintos kritinės pastabos apie architektūrą. Architektūrologijos ištakos Lietuvoje – Vilniaus universiteto Architektūros katedroje (įkurta 1793) dirbusių architektūros profesorių edukaciniai rašiniai apie architektūros prigimtį ir joje susikertančius meno ir mokslo pradus: L. Gucevičiaus trimečio architektūros kurso programa (manoma, parengta 1793, publikuota 1797 išleistame oficialiame universiteto kursų prospekte), pirmuoju spausdintu ir viešai paskelbtu architektūros istorijos ir teorijos veikalu Lietuvoje laikytinas M. Šulco paskaitos tekstas Kalba apie architektūrą (Mowa o architekturze, išspausdinta 1801), K. Podčašinskio vadovėlis Architektūros pradmenys akademiniam jaunimui (Początki architektury dla użytku młodzi akademickiej 3 t. 1828–56). 1832 uždarius Vilniaus universitetą neliko architektūros teoriją ugdančios institucijos, bet čia skleistos idėjos ir toliau buvo plėtojamos – skelbti straipsniai apie Vilniaus meno mokyklos katedrų veiklą, parašyta atsiminimų apie katedrų dėstytojus, auklėtinius, jų kūrybą. Susidomėjimą meno istorija kėlė ir 19 a. antrame ketvirtyje plintantis romantizmas. A. H. Kirkoras, J. I. Kraszewskis, V. Sirokomlė, E. Tiškevičius, M. Valančius kelionių ir lankytinų vietų aprašymuose pirmieji atkreipė dėmesį į Lietuvos architektūros palikimą. Jų rašiniai laikytini profesionalių architektūros tyrinėjimų priešistore. Pirmasis profesionalus rašinys apie Lietuvos architektūrą, manoma, yra Krokuvos menotyros mokyklos auklėtinio M. Sokolowskio straipsnis Dvi gotikos: Vilniaus ir Krokuvos architektūroje ir auksakalystėje ir jų būdingų bruožų šaltiniai (Dwa gotycyzmy: Wilenski i Krakowski w architekturze i złotnictwie i zródla ich znamion charakterystycznych, išspausdinta 1907 Krokuvoje). Panašiu metu ir Lietuvoje rašyta architektūros istorijos klausimais (V. Zahorskio knygelės ir straipsniai apie Vilniaus katedrą, Šv. Onos, Šv. Mikalojaus, Šv. Mykolo bažnyčias, t. p. vadovas po Vilnių; visi išleisti 1904–11 lenkų kalba). Kultūrinėje spaudoje (J. Obsto redaguotas žurnalas Litwa i Rus) pradėta spausdinti straipsnius apie statomus naujus pastatus. Lietuvos etninės architektūros mokslinio tyrinėjimo pradininkas M. E. Brenšteinas 1906 Krokuvoje išleido veikalą Žemaičių kryžiai ir koplytėlės (Krzyże i kapliczki żmudzkie), kuriame pateikė memorialinių statinių klasifikaciją. Iki I pasaulinio karo Lietuvos etninį palikimą ir archeologiją Vilniuje tyrė Lietuvių mokslo draugija (įkurta 1907). Mokslo ir pramonės muziejaus Kaune vadovas T. Daugirdas lietuviškoje spaudoje skatino rūpintis senųjų pastatų išsaugojimu, 1919 buvo įsteigta Valstybinė archeologijos komisija.
L: P. Galaunė Vilniaus meno mokykla (1793–1831): Jos istorija, profesoriai ir mokiniai Kaunas 1928; Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. Vilnius 1993; Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos / sud. J. Malinowski, M. Wożniak, R. Janonienė Torunė–Vilnius 1996.
1918–1940
Po I pasaulinio karo Lietuvos architektūrologijos plėtotei įtakos turėjo galerijų ir muziejų veikla. Kaune įsteigus Čiurlionio galeriją (atidaryta 1925) P. Galaunės iniciatyva pradėta nuosekliai rinkti ir sisteminti tautodailės (tarp jų ir etninės architektūros) eksponatus. 1938 Vytauto Didžiojo karo muziejaus iniciatyva pradėta sudarinėti architektūros paminklų sąrašus. Architektūra dėstyta Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete (dėstė V. Dubeneckis, K. Kaušinis, J. Kova‑Kovalskis, K. Krikščiukaitis, S. Kudokas, V. Landsbergis‑Žemkalnis, J. Okunis, M. Songaila, S. Stulginskis, V. Verbickas) ir Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės architektūros studijoje (J. Kova‑Kovalskis). 1925 įsteigta Lietuvos inžinierių ir architektų sąjunga (Lietuvos architektų sąjunga). Tyrinėta daugiausia etninės architektūros statiniai, į Abiejų Tautų Respublikos paveldą – dvarų kultūrą – žvelgta kaip į svetimą. Domėtasi tik nedaugeliu profesionaliosios architektūros objektų, dažniausiai išsaugojimo arba populiarinimo tikslais. To meto periodiniuose leidiniuose kelti nacionalinio stiliaus paieškos, tautiškumo ir modernumo darnos architektūroje klausimai. P. Galaunė veikale Lietuvių liaudies menas (1930) apžvelgė architektūrą, vaizduojamąją ir taikomąją dailę, pabrėždamas jose meninės formos raidos aspektą. H. Kairiūkštytė‑Jacinienė parašė reikšmingą monografiją Pažaislio vienuolynas ir jo meninės vertenybės (1930), kurioje vienuolyno ansamblio architektūra nagrinėjama formaliosios ir stilistinės analizės priemonėmis, M. Vorobjovas – įtaigią Vilniaus architektūros stilių apybraižą Vilniaus menas (1940), kurioje į architektūrą pažvelgė kaip į estetinio išgyvenimo objektą. Visuotinės meno istorijos veikalų parašė K. Jasėnas (Visuotinė meno istorija 3 t. 1923–38), I. Šlapelis (Meno istorijos metmenys 1930), J. Baltrušaitis (Visuotinė meno istorija 2 t. 1934–39, 21992). Svarbus ir J. Griniaus veikalas Vilniaus meno paminklai (1940). Vilniuje architektūros tyrimai plėtoti Vilniaus universitete ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijoje susitelkusių architektų ir menotyrininkų; straipsnių parašė P. Bohdziewiczius, J. Kłosas, E. Łopacińskis, S. Lorentzas, M. Morelowskis, P. Śledziewskis ir kiti.
1944–1990
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvos architektūros tyrimus organizavo valstybė. Taikyta ideologizuoti sovietinės estetikos principai. Architektūros teorijos straipsniuose bandyta pagrįsti šio laikotarpio architektūros privalumus, architektūros kritika visai neplėtota. Įsteigta Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė Vilniuje (1950, nuo 1987 Projektavimo ir restauravimo institutas; jame plėtoti taikomieji tyrimai) ir Architektūros ir statybos institutas Kaune (1956; jame plėtota architektūros teorija, architektūros istorijos tyrimai). Paveldosaugoje vyko prieštaringas procesas. Restauravimo darbų valstybinis finansavimas sudarė sąlygas plėtoti taikomuosius tyrimus ir sukaupti daug informacijos, bet praktikoje vadovautasi improvizuojančio atkūrimo metodika – neišlikusias pastatų dalis restauratoriai atkurdavo pagal analogus. V. Jurkštas pasiūlė tuo metu naują senamiesčio pastatų vertinimo metodiką (balais pagal pastato meniškumą). Leisti architektūros tęstiniai leidiniai: Statyba ir architektūra (13 t. 1962–82), Lietuvos TSR architektūros klausimai (9 t. 1960–88), Architektūros paminklai (13 t. 1970–93), Architektūra ir miestų statyba (6 t. 1971–78), Lietuvos TSR urbanistikos paminklai (1978–88), Urbanistika ir architektūra (1971–95 ėjo pavadinimu Urbanistika ir rajoninis planavimas), žurnalas Statyba ir architektūra (1922–57 ėjo pavadinimu Statybos menas ir technika). Daugiausia tirta liaudies architektūra, išleista knygų: Lietuvių liaudies menas: Architektūra (2 kn. 1957–65), Lietuvių liaudies menas: Mažoji architektūra (1970), Lietuvių liaudies architektūra (2 d. 1965–68). Jose buvo atitolta nuo P. Galaunės propaguoto sintetinio požiūrio į liaudies meną, gana sausai aprašinėta pastatų planavimas, konstrukcijos, tūriai, dekoras. 1966 įkurtas Liaudies buities muziejus, 1968 – Lietuvos architektūros muziejus.
Veikalo Lietuvos architektūros istorija 3 tomai (1987–2000)
Išleista akademinių leidinių, kurie parengė dirvą tolesniems Lietuvos architektūros istorijos tyrinėjimams: Vilniaus architektūra (1985) ir Kauno architektūra (1991), T. Adomonio ir K. Čerbulėno Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija (t. 1 1988), Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas (t. 1 1988), pradėta leisti Lietuvos architektūros istorija (t. 1 1987, t. 2 1994, t. 3 2000, t. 4 2014). Leidiniuose vyravo konstatuojamojo pobūdžio, priežasties ir kilmės ryšiais nesusietų istorinių faktų ir meninių formų aprašinėjimas. 20 a. antroje pusėje knygų architektūros klausimais ir mokslinių straipsnių parašė S. Abramauskas, J. Baršauskas, F. Bielinskis, J. Bučas, E. Budreika, K. Čerbulėnas, V. Jurkštas, N. Kitkauskas, J. Minkevičius, S. Pinkus, S. Samalavičius, V. Stauskas, A. J. Tauras, V. Zubovas ir kiti.
Po 1990
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę susidarė palankesnės sąlygos architektūros tyrinėjimo krypčių ir būdų įvairovei. Renkantis tyrinėjimų objektus ir metodologiją siekta aprėpti sovietų okupacijos laikotarpiu dėl ideologinių apribojimų nepakankamai ištirtas sritis ir laikotarpius (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 19 a., 20 a. 3–4 dešimtmečio architektūrą). Svarbi buvo V. Drėmos monografija Dingęs Vilnius (1991), kurioje dokumentuoti faktai derėjo su plačiu kontekstu; ši knyga praplėtė kultūros paveldo suvokimo ribas, paskatino paminklosaugos sąjūdį. 1994 įkurtas Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas. Išleista Kultūros paminklų enciklopedija (2 t. 1996–98), T. Adomonio ir N. Adomonytės Lietuvos dailės ir architektūros istorija (d. 2 1997). Parašyti architektūros (A. Mačiulio Architektūra: Stiliai, kompozicija, menų sąveika 1997), paveldosaugos (J. R. Glemžos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas 2002), urbanistikos (J. Vanago Miesto teorija 2003) vadovėliai.
V. Drėmos monografijos Dingęs Vilnius viršelis (1991, dailininkas R. Gibavičius, © LATGA, 2020)
Architektūros istorijos veikalų ir monografijų apie architektus parašė V. Levandauskas (Architektas Karolis Podčašinskis 1994, Lietuvos mūro istorija 2012), V. Drėma (Vilniaus Šv. Jono bažnyčia 1997), A. R. Jankevičienė (Lietuvos medinė sakralinė architektūra 1998, Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės 2007), N. Lukšionytė‑Tolvaišienė (vėliau – N. Lukšionytė; Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje 2000, Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) 2001, Antanas Vivulskis (1877–1919): Tradicijų ir modernumo dermė 2002, Vilniaus architektai 1850–1914 / Architekci Wileński 1850–1914 2005), R. Buivydas (Architektas Gediminas Baravykas: Kūrybos pulsas 2000).
Urbanistikos teorijos veikalų, vadovėlių parašė K. Šešelgis (Miestų raidos sąlygos ir rezultatai, Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai: Nuo seniausių laikų iki 1918, abi 1996), J. Vanagas (Urbanistika ir architektūra 1995, Miesto sociologijos pagrindai 1996, Urbanistikos pagrindai 2008, Nuo urvinio žmogaus būsto iki šiuolaikinio megalopolio 2012). Urbanistikos istoriją tyrinėja A. Miškinis (Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, eina nuo 1995, iki 2015 išleista 6 knygos). Padaugėjo leidinių, skirtų tam tikrų architektūrologijos šakų ir laikotarpių problematikai (A. Mačiulio Dailė architektūroje, T. Račiūnaitės Vizijos ir atvaizdai: Basųjų karmelitų palikimas, abi 2003, V. Levandausko Napoleonas Orda: Senosios Lietuvos architektūriniai peizažai, su R. Vaičekonyte‑Kepežinskiene, 2006). Išsiskiria A. R. Jankevičienės su bendraautoriais parengtas straipsnių rinkinys Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gotika: Sakralinė architektūra ir dailė (2002), jame gretinama kelių autorių tyrinėjimai ir jų požiūriai. Etninės architektūros tyrinėjimus plėtoja R. Bertašiūtė (Lietuvio sodyba 2007) ir kiti. Išleista architektų biografijų žinynas Lietuvos architektai (2002), architektūros terminų žodynų (Anglų–lietuvių kalbų aiškinamasis architektūros žodynas 2004 22009, Iliustruotas architektūros istorijos žodynas 2007), istorinės architektūros katalogų bei žinynų (Lietuvos vienuolynai, A. R. Čaplinsko Vilniaus gatvių istorija, abu 1998, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė 2012), vadovų po Lietuvos miestus (T. Venclova Vilnius: Vadovas po miestą 2001; Vilnius: Naujosios architektūros gidas, red. D. Osteika, J. Tutlytė, 2005, papildytas 22011, 32016, 2013 anglų kalba; Kaunas 1918–2015: Architektūros gidas, sud. J. Reklaitė, 2015), dvarus, parkus. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje architektūrologijos temomis straipsnių parašė J. Kančienė, D. Puodžiukienė, J. Markevičienė, I. Mažeikienė, V. Petrušonis. Moksliniai straipsniai skelbiami žurnaluose Menotyra, mokslo darbų serijoje Darbai ir dienos, serijoje Vilniaus dailės akademijos darbai (nuo 1994 leidžia Vilniaus dailės akademija).
Architektūra populiarinama, architektūros kritikos straipsniai spausdinami žurnaluose Arkitektas (ėjo 1996–98), Archiforma, laikraštyje Statybų pilotas (leistas 1998–2008, nuo 2011 veikia interneto svetainė www.pilotas.lt). Architektūros tematiką populiarina ir kitų šalių meno istorikų (E. H. J. Gombricho, J. Baltrušaičio, R. Krautheimerio, H. Wölfflino) veikalų vertimai į lietuvių kalbą.
Architektūros istorijos ir teorijos magistrantūros studijos vyko 1997–2003 Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete (2002–03 Menų institutas), nuo 2003 vyksta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. Architektūrologijos dalykai dėstomi Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės akademijoje ir Kauno technologijos universitete.
1688
2717