Lietuvos architektūros ir urbanistikos paminklai

Lietuvõs architektros ir urbanstikos pamiñklai

Lietuvos architektūros ir urbanistikos paminklai sudaro Lietuvos kultūros paminklų vieną grupių. Jai priskiriama: urbanistinės vietovės, etnografiniai kaimai ir sodybos (lietuvių liaudies architektūra), gynybiniai statiniai, sakraliniai pastatai, visuomeniniai pastatai, dvarų (dvaras) ansambliai ir parkai (parkas).

Urbanistinės vietovės

Lietuvos urbanistines vietoves sudaro istorinių miestų dalys – senamiesčiai, senieji miesteliai ir statinių kompleksai. Šios vietovės yra saugoma vertybių visuma: archeologiniai sluoksniai, urbanistinis audinys (istorinių valdų ribos, gatvių tinklas, aikštės, užstatymo linijos ir tankis, statinių tūriai), pastatų architektūrinė išraiška. Lietuvos kai kurių miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių, Šiaulių – didelės teritorijos tvarkomos pagal specialaus planavimo dokumentus, programas ir apsaugos reglamentus (1995 parengta Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, 1996 – atgaivinimo strategija, 2003 patvirtintas reglamentas). Remiantis šiais dokumentais miestų savivaldybės tvarko senamiesčių teritorijas; sutvarkyta Katedros aikštė, Aukštutinės pilies teritorijos takai ir Užupio gatvės Vilniuje, Kėdainių Senoji aikštė ir senamiesčio gatvės, Rokiškio Nepriklausomybės aikštės kompleksas.

Etnografiniai kaimai ir sodybos

Lietuvos etnografiniai kaimai ir sodybos yra vertingi dvasinės ir materialiosios kultūros objektai, rodantys lietuvių tautos etninį savitumą. Žemaitijoje paplitę padrikieji kaimai (padrikasis kaimas), jų sodybos išsidėsčiusios atokiau viena nuo kitos. Dzūkijoje išliko kupetinių kaimų (kupetinis kaimas), Aukštaitijoje – gatvinių kaimų (gatvinis kaimas), Vakarų Lietuvoje ir Užnemunėje – vienkieminių kaimų (vienkieminis kaimas).Į Liaudies architektūros vertybių sąrašą įrašyta 38 kaimai, 73 sodybos ir 193 pastatai (2006). Dalis Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos etnografinių sodybų ir pastatų saugoma Lietuvos liaudies buities muziejaus (prie Rumšiškių) po atviru dangumi įrengtoje ekspozicijoje (Liaudies buities muziejus); muziejaus teritorijoje restauruojamos senosios sodybos ir statomos naujos, atkuriama senoji kaimų ir sodybų aplinka. Išlikę etnografiniai kaimai priskirti Lietuvos nacionaliniams parkams.

Gynybiniai pastatai

Lietuvos ankstyviausi gynybiniai statiniai įrengti ikivalstybiniu ir Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu. Juos sudaro 13–14 a. mūrinės gynybinės pilys (Medininkų pilis) bei jų kompleksai (Vilniaus pilys, Trakų pilys, Kauno pilis, Klaipėdos pilis). Prie gynybinių objektų priskiriama bastioninės (išliko 16 a. pabaigos–17 a. Biržų pilis) ir 17 a. rezidencinės (Panemunės pilis, Raudonės pilis ir Raudondvario pilis) pilys.Kaune išliko 19 a. pabaigos–20 a. pradžios fortifikaciniai statiniai – Kauno tvirtovės kompleksas. Išliko I pasaulinio karo gynybinių įtvirtinimų (Pietryčių Lietuvoje) ir 1944–53 lietuvių antisovietinio partizaninio karo bunkerių (Pietryčių Lietuvoje – Punios, Žemaitijoje – Šilų miško ir Šatrijos rinktinės; bunkeris).

Sakraliniai pastatai

Lietuvoje nuo seno gyvena įvairių konfesijų tikintieji, jų kulto pastatai priskiriami sakraliniams paminklams. Išliko įvairių architektūrinių stilių (nuo gotikos iki modernizmo) katalikų medinių ir mūrinių bažnyčių, vienuolynų, kapinių koplyčių. Seniausios medinės bažnyčios – Užvenčio (1703), Platelių (1741) ir Beržoro (1746); unikalios yra Palūšės Šv. Juozapo (1757) ir Kėdainių Šv. Juozapo (1766, dvibokštė barokinė) bažnyčios.

Reformacijos laikotarpiu (16 a.) pastatyta mūrinių evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčių, 19 a. – daug cerkvių, sinagogų ir kitų maldos namų; daug jų nukentėjo per SSRS okupaciją (1940–41, 1944–90).

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sakraliniai pastatai grąžinti religinėms bendruomenėms, dalis pastatų restauruota. Svarbiausi: Vilniaus katedra ir varpinė, bažnyčios – Šv. Kazimiero bažnyčia ir Visų Šventųjų Vilniuje, Prisikėlimo ir Šv. Mykolo Arkangelo Kaune, Šv. Mato Rokiškyje ir Švenčiausiosios Trejybės Pabiržėje (Biržų rj. savivaldybė), Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia ir vienuolynas Liškiavoje (visos katalikų), Kėdainių, Šilutės, Vanagų (Klaipėdos rj. savivaldybė) evangelikų liuteronų bažnyčios, Jurbarko ir Marijampolės stačiatikių cerkvės.

Visuomeniniai pastatai

Nemaža Lietuvos kultūros paminklų dalis yra visuomeniniai pastatai. Juose, kaip ir anksčiau, įsikūrusios valstybinės ar visuomeninės įstaigos. Restauruota Prezidento rezidencija (Prezidento rūmų ansamblis) ir Krašto apsaugos ministerijos rūmai Vilniuje. Dalis buvusių pastatų sutvarkyta ir perduota visuomenės reikmėms: 1918–40 nepriklausomos Lietuvos Ministrų kabineto pastatas perduotas Vytauto Didžiojo universitetui, Klaipėdos kareivinių pastatas pritaikytas Klaipėdos universitetui, Kėdainių kareivinių pastatas – gimnazijai.Daugelyje buvusių didikų rezidencijų veikia muziejai: Chodkevičių rūmuose – Vilniaus paveikslų galerija, Radvilų rūmuose – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Tiškevičių rūmuose – Kretingos muziejus ir Gintaro muziejus, Tyzenhauzų dvaro rūmuose – Rokiškio krašto muziejus. Daugelyje senųjų miestų pastatų yra išlikusių 16–17 a. gotikinių ir renesansinių rūsių, kurie pritaikyti kavinėms, parduotuvėms, restoranams.

Švėkšnos dvaro Genovaitės vila (1887)

Dvarai ir parkai

Lietuvoje yra daugiau kaip 300 dvarų sodybų, įrašytų į Kultūros vertybių registrą. Tai pastatų ansambliai su gyvenamaisiais, ūkiniais (kai kur – su gamybiniais) pastatais ir parkais. Seniausi išlikę 17–18 a. dvarų parkai, jiems būdingas geometrinis išplanavimas. 18 a. pabaigoje–19 a. plito angliškieji parkai; išliko Palangos, Užutrakio, Lentvario ir Trakų Vokės parkai, sukurti prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. André.

L: Lietuvos TSR architektūros klausimai 9 t. Kaunas 1960–88; T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Lietuvos architektūros istorija 3 t. Vilnius 1987–2000; K. Šešelgis Lietuvos liaudies architektūros paminklai t. 4 Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai Vilnius 1996, t. 5 Gatviniai ir vienkieminiai Aukštaitijos kaimai Vilnius 1998; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija t. 2 Vilnius 1997; Istoriniai parkai ir sodai Lietuvoje Vilnius 1999; A. Miškinis Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 1 Užnemunės miestai ir miesteliai Vilnius 1999, t. 2 Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai 2 kn. Vilnius 2002–05, t. 3 Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai 2 kn. Vilnius 2004–07; Medinė architektūra Lietuvoje Vilnius 2002; Istoriniai miestai: sena ir šiuolaikiška 2003; Urbanistika ir architektūra Vilnius 2004; Lietuvos urbanistikos paveldas: vertybių įteisinimas, apsauga, tvarkymas (1967–1993) Vilnius 2005.

2271