Lietuvõs archỹvai
Archyvų sistema
Lietuvos valstybinę archyvų sistemą sudaro Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba ir jai pavaldūs 9 valstybės archyvai (iš jų – 4 regioniniai archyvai su filialais): Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos valstybės naujasis archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus regioninis valstybės archyvas (turi filialą Utenoje), Kauno regioninis valstybės archyvas (turi filialus Alytuje ir Marijampolėje), Klaipėdos regioninis valstybės archyvas (turi filialus Tauragėje ir Telšiuose), Šiaulių regioninis valstybės archyvas (turi filialą Panevėžyje). 2023 pradžioje valstybės archyvuose buvo saugomi 10 956 003 dokumentai, iš jų – 10 432 163 dokumentai popieriuje, 10 081 kino dokumentas, 460 016 nuotraukų, 26 452 garso dokumentai, 7675 vaizdo dokumentai, 698 elektroniniai dokumentai, 8700 mikrofilmai. Iš saugomų dokumentų suskaitmeninti 744 124. 2022 archyvuose apsilankė 19 077 dokumentų skaitytojai.
Vilniaus regioninio valstybės archyvo saugykla
Be valstybės archyvų, kiekviena savivaldybė bei valstybės institucija ir įstaiga turi administracinius padalinius, kuriuose kaupiamas šios institucijos ar įstaigos archyvas. Juridinių ir fizinių asmenų archyvai yra tų asmenų nuosavybė.
Visų Lietuvos archyvų veiklą reguliuoja ir tvarko Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba.
Visuomeninės archyvų organizacijos
Veikia visuomeninės archyvų organizacijos: Archyvarų asociacija (įkurta 2008 07 10; vienija archyvarus, dokumentų vadybininkus, istorikus, kraštotyrininkus bei visus kitus asmenis) ir Archyvų taryba prie Lietuvos kultūros ministerijos (įkurta 2011; pataria kultūros ministrui).
Archyvaro garbės ženklas
Už ilgametį ir nepriekaištingą darbą, išskirtinius nuopelnus Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei valstybės archyvų tarnautojai ir darbuotojai apdovanojami Archyvaro garbės ženklu. Ženklas įteikiamas archyvarų profesinės šventės – Tarptautinės archyvų dienos, įstaigų ar asmenininų jubiliejų, kitomis išskirtinėmis progomis.
Lietuvai reikšmingi užsienio archyvai
Iš užsienio archyvų Lietuvos mokslui reikšmingi Maskvoje esantys Rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas (čia tebėra negrąžinta Lietuvos Metrika), Rusijos centrinis valstybinis karo istorijos, Rusijos valstybinis socialinės politinės istorijos, Rusijos valstybinis naujosios istorijos archyvas, Sankt Peterburge – Rusijos valstybinis istorijos archyvas, taip pat Lenkijos (pavyzdžiui, Vyriausiasis senųjų aktų archyvas), Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos (Rygos istorijos archyvas), Stokholmo, Vokietijos archyvai. Lietuvos istorijai reikšmingų archyvalijų yra Vatikano apaštališkajame archyve, Prancūzijos nacionaliniame archyve.
Dauguma Mažosios Lietuvos istorijos senųjų dokumentų buvo saugoma Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Karaliaučiuje; šis archyvas per Antrąjį pasaulinį karą buvo išvežtas į Vokietiją (jis dabar saugomas Berlyne – Dahleme).
Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) yra Putname (Konektikuto valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvai
Lietuvos archyvus pradėta kaupti 13 amžiaus pirmoje pusėje. Seniausias išlikęs yra didžiojo kunigaikščio (valstybės) kanceliarijos archyvas (1367–1795), 18 amžiuje pavadintas Lietuvos Metrika. Dauguma jos dokumentų yra gaunamų ir išduodamų (siunčiamų) raštų aktavimo įrašų knygos. Įrašus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų (senąja rusų kalba), lotynų, lenkų kalba darė rašovai (dijokai), tikrino ir vizavo jų viršininkai raštininkai. Be šių įrašų, yra šiek tiek dokumentų originalų, keliolika genealoginių lentelių, žemėlapių ir planų. Išlikusių 664 knygų (622 saugomos Maskvoje) mikrofilmai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo (dokumentų nuorašų yra nuo 15 amžiaus, originalų išliko nuo 1615), Lietuvos iždo tribunolo (nuo 1640), Lietuvos dvasinio tribunolo (nuo 16 amžiaus) ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinių įstaigų, žemės teismų (nuo 1569; žemės teismas), Pilies teismo (nuo 1555), pakamario teismų (nuo 1583) ir kitų periferinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų išlikusios archyvų dalys saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve (daugiau kaip 10 000 aktų knygų), yra dokumentų Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne (apie 500 aktų knygų).
14 amžiaus pabaigoje pradėjo kurtis bažnytiniai archyvai. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi Vilniaus Romos katalikų vyskupijos dvasinės konsistorijos (dokumentai nuo 1388), Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurijos (nuo 1468), Vilniaus stačiatikių vyskupijos (nuo 1545), Lietuvos unitų vyskupijos (nuo 1596), Vilniaus evangelikų reformatų sinodo (nuo 1429) dokumentai, Žemaičių vyskupijos (nuo 1513) archyvai. Bažnytinių archyvų fondų dalys saugomos ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bei Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynuose, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Salantų dvaro archyvo (vėliau – pieninės) pastatas (1900, nežinomas fotografas; © Žemaičių muziejus Alka)
15 amžiuje atsirado bajorų, dvarų archyvai. Iš jų didžiausias Radvilų Nesvyžiaus archyvas; dauguma išlikusių jo dokumentų yra Minske (Baltarusijos centriniame valstybiniame istorijos archyve), dalis – Varšuvoje. Padaryta šio archyvo mikrofilmų, jie saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve; jame taip pat saugoma Belazarų, Čapskių, Druckių-Liubeckių, Górskių (Gurskių), Kosakovskių, Koidelių (Keudellių), Lopacińskių, Masalskių, Naryškinų, Oginskių, Platerių (Pliaterių), Radvilų, Sapiegų, Choiseul-Gouffier (Šuazelių-Gufjė), Tiškevičių, Zubovų ir kiti archyvai arba jų dalys. Nemaža tų archyvų dalis yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (Buchoveckių, Karpių, Leńskių, Lopacińskių, Mežejevskių, Okuličių, Pilsudskių, Platerių, Radvilų, Renigerių, Römerių (Riomerių), Sapiegų, Tiškevičių), Vilniaus universiteto bibliotekos (Karpių, Radvilų, Sapiegų), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (Daugirdų, Gruževskių, Komarų, Kosakovskių, Nagórskių, Platerių) rankraštynuose, taip pat Biržų krašto, Rokiškio krašto, Telšių kraštotyros muziejuose, Lenkijos archyvuose ir bibliotekose.
Yra dar apie 100 mažesnių dvarų archyvų likučių. Dauguma dvarų archyvų žuvo.
Lietuvos archyvai Rusijos imperijos valdymo metais
Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo (1795) Lietuvoje ėmė kauptis Rusijos imperijos administracinių įstaigų žinybiniai archyvai. 1852 Vilniuje įkurtas Centrinis senųjų aktų knygų archyvas. Jame buvo sukaupta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstaigų aktų knygos, iki 1800 buvusios Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijose; prie šio archyvo prijungti analogiški Liublino (1887) ir Vitebsko (1903) archyvai. Centriniame senųjų aktų knygų archyve buvo apie 25 000 aktų knygų. 1872 jo vedėjas (archyvaras) N. Gorbačevskis išleido pirmąjį Centrinio senųjų aktų archyvo katalogą; jame su turtų inventoriais nurodyta 15 628 knygos ir nemažai pavienių dokumentų. 1914 beveik visi šio archyvo seniausi dokumentai (iki 1700) buvo išgabenti į Rusiją (Liublino archyvą išsivežė lenkai, 1919 okupavę Vilnių).
Nuo 18 amžiaus pabaigos iki 19 amžiaus vidurio veikė Tribunolo archyvas (Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų aktų knygų saugykla). 1873 Pranciškonų bažnyčios pastate įsteigtas Bendrasis Vilniaus įstaigų archyvas (1914 buvo apie 700 000 bylų); jame buvo surinkti 19–20 amžiaus Vilniaus gubernijoje veikusių Rusijos administracinių įstaigų dokumentai. Analogiškas gubernijos archyvas veikė Kaune (apie 200 000 bylų). 1901 Vilniuje įsteigtas M. Muravjovo muziejaus archyvas (1914 buvo apie 32 000 bylų). Čia buvo saugomi dokumentai (nuo 1830) apie Rusijos imperijos valdžios vykdytą visuomeninio ir išsivadavimo judėjimo Lietuvoje bei Baltarusijoje slopinimą; archyve buvo ir 1863–1864 sukilimo bylos. Dalis šio archyvo dokumentų 1915 išvežta į Rusiją, 1939 – į Baltarusiją; abi archyvo dalis susigrąžinus, po 1945 daug bylų atiduota Baltarusijai.
Lietuvos archyvai nepriklausomybės metais (1918–1940)
Kuriantis Lietuvos Respublikai 1918 10 Vilniaus archyvus į savo žinią perėmė Lietuvos Taryba, įsteigusi Archyvų, bibliotekų ir muziejų komisiją. Marionetinė V. Kapsuko bolševikinė vyriausybė 1919 01 ją patvirtino. Komisija pradėjo organizuoti Centrinį istorijos archyvą (įteisintas 1919 03). Lenkijai 1919 04 21 okupavus Vilnių, šis archyvas buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu archyvu (veikė iki 1939; pagal dydį buvo trečias to meto Lenkijos valstybėje). 1939 10 sovietiniai pareigūnai jį apiplėšė ir išvežė į Minską apie 645 000 vertingiausių bylų. Vilniuje dar veikė Vilniaus miesto archyvas (daugiau kaip 300 000 bylų), žinybiniai archyvai, 2 rankraštynai (Vilniaus universiteto ir Vrublevskių bibliotekos).
Nepriklausomoje Lietuvoje archyvais 1919–1921 rūpinosi Valstybės archeologijos komisija. 1920 01 Švietimo ministerija patvirtino jos įstatus; juose pirmą kartą deklaruojama privačių archyvų kaupimas ir apsauga. 1921 10 Kaune įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Jame buvo saugomi grąžinami iš Rusijos fondai, taip pat Kaune išlikusios gubernijos valdybos, žandarų ir kitų rusiškų įstaigų fondų dalys bei suvežti į Kauną dvarų archyvai (1940 buvo apie 600 000 bylų).
Lietuvos archyvai 1940–1990
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą archyvai buvo pertvarkyti pagal sovietinį modelį, juos imta centralizuoti. 1940 08 16 LSSR Ministrų Tarybos nutarimu archyvų veiklai pradėjo vadovauti LSSR Vidaus reikalų liaudies komisariato Archyvų skyrius (nuo 08 25 LSSR NKVD–Vidaus reikalų ministerijos Archyvų skyrius). 1940 08 23 pasirašytas archyvų įstatymas. Archyvuose buvo įkurti slaptųjų fondų skyriai. Kauno Centralinis valstybės archyvas pertvarkytas ir pavadintas LSSR centriniu valstybiniu archyvu, Vilniaus valstybinis archyvas tapo jo filialu. 1941 šis filialas pertvarkytas į LSSR centrinį valstybinį archyvą, Kauno Centralinis valstybės archyvas tapo jo filialu.
1941 pradžioje pradėta kurti apskričių valstybinius archyvus. Daug problemų kėlė 1939 10 iš Vilniaus archyvų į Minską išvežtų bylų grąžinimas (1941–1943 susigrąžinta apie 95 % bylų). 1940 pabaigoje–1941 pradžioje iš Maskvos ir Leningrado buvo susigrąžinta 1914 į Rusiją išvežtų fondų dalys (daugiau kaip 30 000 bylų, 2014 senųjų aktų knygų).
Nacių okupacijos metais (1941–1944) dalis archyvinių dokumentų vėl grąžinta įstaigoms, dalis išvežta į Vokietiją. Šiuo laikotarpiu įstaigų archyvuose dingo daugiau kaip 2 milijonai bylų, į Vokietiją išvežta daugelis Lietuvos žydų archyvų, Klaipėdos miesto archyvo dalis – senieji dokumentai (buvo Merseburge, dabar yra Berlyne – Dahleme).
1944–1945 Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą buvo kaupiami ir tvarkomi archyvų fondai, atkurti apskričių archyvai. Nemažai bylų įstaigose sunyko, fondai tvarkyti nepakankamai kvalifikuotai. Valstybinių archyvų specialieji skyriai teikė sovietiniam saugumui informaciją, kuri naudota gyventojų represijoms. Atkurti apskričių archyvai 1950 tapo rajonų valstybiniais archyvais. 1960 įkurta Archyvų valdyba prie LSSR Ministrų Tarybos. Susigrąžinti 1914 ir 1939 iš Lietuvos išvežtų archyvų fondai, tačiau nemažai fondų neteisėtai perduota Baltarusijai, Rusijai, Lenkijai. 1964 vietoj rajonų ir miestų valstybinių archyvų sukurta LSSR centrinio valstybinio archyvo 10 filialų, saugančių sovietinio laikotarpio dokumentus. 1978 Kauno ir Šiaulių filialai pertvarkyti į centrinius valstybinius archyvus.
Per sovietinę okupaciją daug lietuvių tautai vertingų archyvinių dokumentų, ypač iš dvarų, vienuolynų archyvų, žuvo arba dingo, buvo specialiai naikinama (permalama popieriaus fabrikuose, grobstoma). Politinio pobūdžio archyvai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijų, Šaulių sąjungos, politinių partijų, nacių okupacijos laikotarpio įstaigų) tyrinėtojams buvo beveik neprieinami.
1988 sustiprėjus kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės ir ypač po jos paskelbimo (1990 03 11) Sovietų Sąjungos ir jos partijos (SSKP) centrinių institucijų nurodymu joms pavaldžios institucijos ir kolaborantai dalį dokumentų iš SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvos padalinio archyvo ir Partijos archyvo prie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sunaikino, dalį išvežė į SSRS (kai kuriuos dokumentus 1992 Rusija grąžino).
1990 02 Archyvų įstatymu Lietuvos archyvai tapo teisiškai nebepriklausomi nuo SSRS institucijų.
Lietuvos archyvai po nepriklausomybės atkūrimo
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 11) archyvai, išskyrus 2, perėjo į Lietuvos Respublikos žinią. 1991 žlugus SSRS ir tie 2 archyvai – Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (iki 1990 Partijos archyvas prie Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto) bei KGB Lietuvos padalinio archyvas – tapo Lietuvos Respublikos nuosavybe.
1990 04 archyvų veiklai pradėjo vadovauti Lietuvos archyvų generalinė direkcija, 1995 ji buvo pertvarkyta į Lietuvos archyvų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo filialai, Kauno ir Šiaulių valstybiniai archyvai 1993 pavadinti apygardų archyvais. 1993 Vilniuje įkurtas Lietuvos valstybės naujasis archyvas. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 06 nutarimu įsteigtos Lietuvos archyvų generalinės direkcijos Ypatingos reikšmės dokumentų tvarkymo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbo grupės (veikė iki 1996). Jos aprašė ir susistemino buvusio KGB Lietuvos padalinio archyvinius dokumentus; 1994 jie pavadinti KGB archyvinių dokumentų saugykla (priklausė Lietuvos archyvų generalinei direkcijai). 1995 įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas perėmė saugykloje buvusius dokumentus.
Lietuvos ypatingojo archyvo pastatas Vilniuje
1995 12 priimtas naujas Archyvų įstatymas. 1996 įsteigtas Vilniaus apskrities archyvas (į jį perkelti panaikinto Švenčionių apygardos archyvo fondai) ir Tauragės apskrities archyvas, panaikintas Raseinių apygardos archyvas. 1997 Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio ir Šiaulių apygardų archyvai pavadinti apskričių archyvais, panaikintas Ukmergės apygardos archyvas (Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų dokumentų fondai perkelti į įsteigtą Utenos apskrities archyvą, Ukmergės ir Širvintų – į Vilniaus apskrities archyvo Ukmergės filialą).
Šiaulių regioninio valstybės archyvo pastatas
2001 prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo prijungtas Lietuvos vaizdo ir garso archyvas, prie Lietuvos ypatingojo archyvo – Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas, prie Lietuvos valstybės istorijos archyvo – Lietuvos centrinis metrikų archyvas, Lietuvos archyvų biblioteka (turėjo apie 115 000 spaudinių, išleistų nuo 18 amžiaus iki šių dienų) tapo į Lietuvos literatūros ir meno archyvo struktūriniu padaliniu. 2001 pabaigoje Lietuvoje veikė 16 valstybinių archyvų (3 centriniai, 3 centriniai specializuoti ir 10 apskričių), juose buvo daugiau kaip 21 000 fondų, daugiau kaip 11 mln. saugojimo vienetų (saugyklose užima apie 103 kilometrus lentynų).
2005 įsigaliojo Dokumentų ir archyvų įstatymas (jo nauja redakcija 2011).
2008 įkurta Archyvarų asociacija (vienija archyvarus, dokumentų vadybininkus, istorikus, kraštotyrininkus bei visus kitus asmenis).
2011 01 01 Lietuvos archyvų departamentas tapo Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, prie Lietuvos kultūros ministerijos įkurta visuomeniniais pagrindais veikianti Archyvų taryba.
2018 valstybės archyvuose buvo saugomi 10 742 939 dokumentai, iš jų – 10 274 69 dokumentai popieriuje, 9549 kino dokumentai, 417 229 nuotraukos, 25 157 garso dokumentai, 5928 vaizdo dokumentai, 8853 mikrofilmai. 2019 archyvuose apsilankė 32 529 dokumentų skaitytojai. 2020 01 01 duomenimis, valstybės archyvuose buvo saugomi 10 800 333 dokumentai, iš jų – 10 322 778 dokumentai popieriuje, 9644 kino dokumentai, 25 422 nuotraukos, 25 455 garso dokumentai, 6194 vaizdo dokumentai, 232 elektroniniai dokumentai, 8853 mikrofilmai. 2020 12 31 duomenimis, valstybės archyvuose buvo saugomi 10 856 609 dokumentai, iš jų – 10 364 222 dokumentai popieriuje, 9779 kino dokumentai, 438 233 nuotraukos, 25 744 garso dokumentai, 6427 vaizdo dokumentai, 300 elektroninių dokumentų. 2020 archyvuose apsilankė 19 521 dokumentų skaitytojas.
Klaipėdos regioniniame valstybės archyve
2022 01 01 duomenimis, valstybės archyvuose buvo saugomi 10 906 319 dokumentų, iš jų – 10 396 935 dokumentai popieriuje, 9870 kino dokumentų, 447 340 nuotraukų, 26 000 garso dokumentų, 6844 vaizdo dokumentai, 455 elektroniniai dokumentai. 2021 archyvuose apsilankė 13 770 dokumentų skaitytojų.
2023 12 05 duomenimis, valstybės archyvuose saugoma 10 956 003 dokumentai, iš jų – 10 432 163 rašytiniai (popieriniai) dokumentai, 10 081 kino dokumentas, 460 016 nuotraukų, 26 452 garso dokumentai, 7675 vaizdo dokumentai, 698 elektroniniai dokumentai. 2022 archyvuose apsilankė 19 077 dokumentų skaitytojai.
L: Lietuvos TSR valstybinių archyvų fondo trumpas žinynas Sąsiuviniai 1–14 Vilnius 1974–1989; Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo Kaune fondų žinynas Kaunas 1986; Lietuvos archyvai Sąsiuviniai 1–14 Vilnius 1988–2001; Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinynas tomas 1 Vilnius 1990; Šiaulių apygardos archyvo fondų žinynas Vilnius 1994; Sapiegų giminės dokumentai: Fondo aprašas f. nr. 1292 Vilnius 1995; Lietuvos literatūros ir meno archyvo institucijų fondo žinynas Vilnius 1995; Komunistinių organizacijų fondų žinynas Vilnius 1996.
archyvai Lietuvoje
1532
1483
2271