Lietuvõs augal bendrjos
Lietuvos miškų ir krūmynų augalų bendrijos skirstomos į 6 klases ir apie 30 asociacijų. Labiausiai paplitę spygliuočių miškai priskiriami spygliuočių miškų (Vaccinio-Piceeyea abietis) klasei ir sudaro 8 asociacijas. Iš spygliuočių miškų didžiausius plotus užima saliaviniai pušynai (Peucedano-Pinetum sylvestris) ir striepsniniai eglynai (Melico-Piceetum abietis), gerokai retesnės šiurinių pušynų (Cladonio-Pinetum sylvestris), ąžuolinių pušynų (Querco-Pinetum sylvestris), balzganinių pušynų (Leucobryo-Pinetum sylvestris) ir kimininių eglynų (Sphagno-Piceetum abietis) asociacijų bendrijos.
Lapuočių miškai nusidriekę netoli šiaurinės jų paplitimo ribos, todėl bendrijų įvairovė nedidelė – 4 asociacijos ir 1 rango nesudaranti bendrija, nemaža dalis bendrijų yra retos arba labai retos. Šiek tiek dažnesnės tik liepinių skroblynų (Tilio-Carpinetum betuli) asociacijos bendrijos. Pelkiniuose dirvožemiuose įsikūrusios miškų ir krūmynų bendrijos priskiriamos eutrofinių ir mezotrofinių medžių ir krūmų bendrijų (Alnetea glutinosae) klasei, apimančiai 6 asociacijas. Juodalksnynų (Alnion glutinosae) bendrijos dažnos tose vietose, kur pavasarį ir vasaros pradžioje telkšo vanduo. Pilkųjų karklynų (Salicion cinereae) bendrijos dažniausiai užima tarpukalvių daubų apleistas pelkėtas pievas arba žemapelkes. Šlaitų termofilinių krūmynų (Rhamno-Prunetea spinosae) klasės bendrijos, įsikuriančios stačiuose, gerai įšildomuose upių ir ežerų šlaituose, priskiriamos asociacijoms ir kelioms į rangus neskirstomoms bendrijoms. Šios bendrijos retos. Paupinių gluosnynų (Salicetea purpureae) klasės bendrijos įsikuria didžiųjų ir vidutinio dydžio upių salpose.
liepinis skroblynas
Jų įvairovė nedidelė, nustatytos 2 asociacijos (Salicetum triandro-viminalis ir Salicetum fragilis). Bendrijas sudaro įvairių rūšių karklai ir gluosniai. Tarpinę padėtį tarp miškų ir pelkių užima aukštapelkių ir tarpinių pelkių raistų bei plynraisčių (Vaccinietea uliginosae) klasei priskiriamos 2 asociacijų bendrijos, iš kurių dažniausia – gailinio pušyno (Ledo-Pinetum sylvestris) asociacija. Bendrijos dažniausiai išsidėsto pelkių pakraščiais, kartais užima visą jų plotą.
849
Pievų augalija
Pievos skirstomos į užliejamąsias ir žemynines. Užliejamosios pievos yra savaiminės kilmės. Krūmais ir mišku jos neužželia dėl nuolat pasikartojančių potvynių. Žemyninės pievos atsiranda ganomose ir šienaujamose kirtavietėse, apleistų dirvonų ar nusausintų pelkių vietoje. Natūralios ir pusiau natūralios pievos Lietuvoje dabar užima nedidelę visų žolinių augalų sudaromų bendrijų dalį. Dėl ūkininkavimo pokyčių ir kitokios ūkinės veiklos (pvz., miškų plėtros) pievos yra sparčiai nykstančios ekosistemos.
gardūnytinis smilgynas
Druskingų pievų (Asteretea tripolii) klasės bendrijų Lietuvoje likę labai maži plotai Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Šiai klasei priskiriamos tik 1 asociacijos – druskinių vikšrynų (Juncetum gerardii) – bendrijos, kurias sudaro silpnai druskingame dirvožemyje augantys augalai: pajūrinė pienažolė (Glaux maritima), druskinis vikšris (Juncus gerardii), pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale). Labiausiai paplitusios ir didžiausia įvairove pasižyminčios trąšių pievų (Molinio-Arrhenatheretea) klasės bendrijos skirstomos į 2 eiles ir 18 asociacijų. Drėgnų ir šlapių pievų (Molinietalia caeruleae) eilės bendrijos dažnai užima tarpinę padėtį tarp pievų ir pelkių. Purienynų bendrijos anksčiau buvo labai dažnos, bet po melioracijos jų liko labai nedaug, jos toliau nyksta. Dažnesnės yra kupstinių šluotsmilgynų (Deschampsietum cespitosae), neretos vingiorykštinių snaputynų (Filipendulo-Geranietum) bendrijos.
Europinių trąšių pievų (Arrhenatheretalia elatioris) eilė apima tikrųjų pievų ir ganyklų bendrijas, susidariusias normalaus drėgnio dirvožemiuose, kuriuose gausu augalams prieinamų maisto medžiagų. Dažniausios yra tikrųjų eraičinynų (Festucetum pratensis), eraičininių kietavarpynų (Festuco-Cynosuretum), gardūnytinių smilgynų (Anthoxantho-Agrostietum) asociacijų bendrijos. Sausuose šlaituose įsikuriančios pievos priskiriamos stepinių pievų (Festuco-Brometea) klasei, kurios bendrijos sudaro 6 asociacijas. Dauguma bendrijų, pvz., šilagėliniai motiejukynai (Potentillo-Phleetum), užima labai nedidelius upių slėnių ir kalvų šlaitų plotus.
Pastaraisiais dešimtmečiais šių pievų labai sumažėjo kalvų šlaituose ėmus želdinti miškus. Iš šilumamėgių ir šviesomėgių rūšių sudarytos pievų bendrijos priskiriamos pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievų (Trifolio-Geranietea) klasei. Bendrijoms būdinga didelė rūšių įvairovė. Lietuvoje jos yra netoli šiaurės rytinės dalies arealo pakraščio, todėl retos arba apyretės. Pamiškėse, rečiau pamiškių šlaitų papėdėse, paplitusios tik dobilinių dirvuolynų (Trifolio-Geranietum alpestris) bendrijos. Kitų 4 asociacijų – snaputinių plukynų (Geranio-Anemonetum sylvestris), katilėlinių vikynų (Campanulo-Vicietum tenuifoliae), notrinių kūpolynų (Stachyo-Melampyretum nemorosi) ir kašubinių vikynų (Agrimonio-Vicietum cassubicae) – bendrijos retos arba labai retos ir užima labai mažus plotus.
Nujaurėjusiuose rūgščiuose smėlio, priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose įsikuria labai savitos tyrulinių pievų (Nardetea strictae) klasės bendrijos. Jos beveik visada užima nedidelius plotus, dažnai kitų pievų bendrijų pakraščiuose arba pamiškėse sudaro siauras juostas. Šiek tiek didesni tyrulinių pievų plotai likę Žemaičių ir Medininkų aukštumose. Šias bendrijas sudaro daugiausia žemaūgės žolės. Drėgnųjų briedgaurynų (Juncion squarrosi) bendrijos priskiriamos 2 asociacijoms, labai retos. Šiek tiek dažnesnės sausųjų briedgaurynų (Violion caninae) bendrijos, bet ir jos sparčiai nyksta.
849
Pelkių augalija
Dėl melioracijos ir durpių gavybos iki 20 a. pabaigos buvo nusausinta daugiau kaip 70 % visų pelkių. Kai kurios melioracijos nepaliestos žemapelkės, sumažėjus bendram gruntinių vandenų lygiui, t. p. apsausėjo, ėmė keistis jų augalija.
liekninis viksvynas
Lietuvos pelkių augalų bendrijos skirstomos į 3 klases ir 26 asociacijas. Aukštapelkių bendrijos priskiriamos aukštapelkinių žolinių kiminynų (Oxycocco-Sphagnetea) klasei. Šios klasės bendrijos (3 asociacijos) įsikuria aukštapelkių plynėse, jų būdingas bruožas – įvairaus dydžio ir aukščio kemsai ir tarp jų esantys duburiai. Žemapelkinių žemųjų viksvynų (Scheuchzerio-Caricetea nigrae) klasės bendrijos skirstomos į 21 asociaciją. Daugelis bendrijų gana retos, kai kurios labai retos ir nykstančios. Klasės bendrijos labai svarbios gamtosaugos požiūriu, nes jose telkiasi daug retų ir nykstančių augalų. Dažniausios laibųjų viksvynų (Caricetum lasiocarpae) bendrijos, įsikuriančios silpnai rūgščiuose ar silpnai šarminiuose, dažnai nemažai kalcio junginių turinčiuose pelkiniuose dirvožemiuose. Liekniniai viksvynai (Caricetum davallianae), kurių anksčiau buvo aptinkama Lietuvos šiaurės vakarinėje dalyje, dabar jau beveik išnykę.
849
Smėlynų augalija
Dažniausiai yra antrinės kilmės, t. y. susidarę iškirstų miškų vietoje. Smėlynų bendrijų įvairovė gana nedidelė. Visos jos priklauso 2 klasėms: baltųjų kopų (Ammophiletea arenariae) ir pilkųjų kopų bei žemyninių smėlynų (Koelerio-Corynephoretea canescentis).
Baltųjų kopų bendrijos Lietuvoje įsikūrusios tik Baltijos pajūryje, ant biraus, maisto medžiagų negausaus, nuolat pustomo smėlio. Visos šios klasės bendrijos priskiriamos vienai – rugiaveidinių smiltlendrynų (Leymo-Ammophiletum arenariae) – asociacijai. Pilkųjų kopų ir žemyninių smėlynų (Koelerio-Corynephoretea canescentis) klasės bendrijos nemažus plotus užima pajūryje – pilkosiose kopose ir palvėje, žemyninėje dalyje jos mažais lopinėliais išsimėčiusios kariniuose poligonuose, kirtavietėse, pamiškėse, miško aikštelėse, šlaituose. Pajūrio kopose didžiausius plotus užima našlaitinių šepetukynų (Violo-Corynephoretum canescentis) ir šlamutinių austėjynų (Helichryso-Jasionetum montanae), nuo jūros nutolusiose vietose, ypač Lietuvos pietinėje ir pietrytinėje – kežinių šepetukynų (Sclerantho-Corynephoretum canescentis) asociacijų bendrijos.
rugiaveidinis smiltlendrynas
849
Vandens telkinių ir jų pakrančių augalija
Jai būdinga itin didelė bendrijų įvairovė. Visos augalų bendrijos skirstomos į 8 augalijos klases ir apie 90 asociacijų. Smulkiųjų pleustofitų (Lemnetea minoris) klasei priklauso vandens paviršiuje plūduriuojančių arba vandenyje laisvai plaukiojančių neįsišaknijančių augalų bendrijos: mažieji plūdenynai (Lementum minoris) ir trilypiai plūdenynai (Lementum trisulcae). Maurabragių bendrijų (Charetea fragilis) klasei priklauso maurabragūnų (Charophyta) skyriaus dumblių sudaromos bendrijos. Šios bendrijos dažniausiai įsikuria skaidriuose ežeruose iki 2–3 m, retai iki – 9 m gylyje. Nustatyta 13 asociacijų ir 1 rango nesudaranti bendrija.
Dauguma bendrijų yra retos arba labai retos. Vandens telkiniuose vyrauja įsišaknijančių ir stambių plūduriuojančių hidrofitų (Potamogetonetea pectinati) klasės bendrijos, kurias sudaro įvairių rūšių plūdės ir kiti vandens augalai. Iki šiol nustatytos 27 šiai klasei priskiriamų asociacijų bendrijos. Savitą bendrijų grupę sudaro pelkinės skendenių ir samanų (Utricularietea intermedio-minoris) klasės bendrijos, dažniausiai susidarančios neišdžiūvančiuose pelkių duburiuose, žemapelkėse. Nustatytos 4 šios klasės asociacijų bendrijos. Jūros sublitoralės (Zosteretea marinae) ir smulkiųjų hidrofitų (Littoreletea uniflorae) klasių bendrijos ypač retos. Nereguliariai susidarančios drėgnų augaviečių terofitų (Isoёto-Nanojuncetea) klasės bendrijos dažniau aptinkamos didžiųjų upių pakrantėse, kai kurios įsikuria ant nuolat arba laikinai šlapių miško ir lauko keliukų. Vandens ir sausumos augaliją sieja stambiųjų helofitų ir viksvų (Phragmitetea australis) klasės bendrijos. Iki šiol aprašytos 32 asociacijų bendrijos.
nendrynas
Dažniausios yra paprastųjų nendrynų (Phragmitetum australis) bendrijos, susidarančios stovinčio ir tekančio vandens telkinių pakrantėse, dažnos plačialapių švendrynų (Typhetum latifoliae), vandeninių monažolynų (Glycerietum maximae), lieknųjų viksvynų (Caricetum gracilis), nendrinių dryžutynų (Phalaroidetum arundinaceae) bendrijos.
849
Antropogeninė augalija
Šiam tipui priskiriamos dirbamuose laukuose, miestuose, dykvietėse, palei geležinkelius, pakelėse, šiukšlynuose, prie pramonės įmonių susitelkusios augalų bendrijos. Antropogeninės augalijos įvairovė gana didelė, susidariusios bendrijos sunkiai klasifikuojamos. Antropogeninės augalų bendrijos priskiriamos segetalinių ir trumpaamžių ruderalinių piktžolių (Stellarietea mediae), ruderalinių ir pusiau ruderalinių sausų vietų ir pakrančių (Artemisietea vulgaris), pamiškių ir pakrančių nitrofilinių bendrijų (Galio-Urticetea), miško retmių (Epilobietea angustifolii), drėgmamėgių vienamečių nitrofilų (Bidentetea tripartitae) klasėms. Kai kurios šioms klasėms priklausančios bendrijos susidaro savaime, veikiamos gamtinių veiksnių. Nustatytos daugiau kaip 30 asociacijų antropogeninės bendrijos.
849