Lietuvõs aukščiáusios valstýbinės valdžiõs institùcijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) nurodytos institucijos, vykdančios valstybės valdžią Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės valdžią vykdo Lietuvos Respublikos Seimas – įstatymų leidžiamoji institucija, visuotiniais tiesioginiais rinkimais piliečių renkamas 4 metams, Lietuvos Respublikos Prezidentas – visuotiniais tiesioginiais rinkimais piliečių 5 metams renkamas aukščiausiasis valstybės pareigūnas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė – aukščiausioji vykdomoji kolegiali institucija, vykdanti valstybinio valdymo svarbiausias funkcijas, bei Teismas – svarbiausia teisinės sistemos institucija.
Seimo II (2007, architektai A. ir V. Nasvyčiai, A. G. Gudaitis, J. Balkevičius, A. Burba) ir I rūmai žiemą
Valstybės valdžios institucijos pagal 1918 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius
1918 02 16 atkūrus Lietuvos valstybę, 1918 11 02 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose laikinuoju parlamentu buvo paskelbta Valstybės Taryba. Jai buvo pavesta įstatymų leidyba ir tarptautinių sutarčių tvirtinimas; vykdomoji valdžia patikėta Valstybės Tarybos Prezidiumui, kuris buvo kolegialus valstybės vadovas, atstovaujantis valstybei, skelbiantis įstatymus, skiriantis aukštesniuosius valdininkus, ir Ministrų (Ministerių) Kabinetui, privalėjusiam turėti Valstybės Tarybos pasitikėjimą. Jaunos valstybės likimui kilusi karinė grėsmė privertė stiprinti vykdomosios valdžios galią: 1919 01 24 (papildžius 1918 Laikinąją Konstituciją) Ministrų Kabinetas gavo teisę tarp Valstybės Tarybos sesijų leisti laikinuosius įstatymus. 1919 04 04 Valstybės Tarybos Prezidiumas (remdamasis 1918 Laikinosios Konstitucijos nauja redakcija) valstybės vadovo funkcijas perdavė vienasmeniam Prezidentui, išrinktam Valstybės Tarybos; greta galių, kuriomis anksčiau naudojosi Valstybės Tarybos Prezidiumas, jis gavo teisę skelbti ne tik Valstybės Tarybos, bet ir Ministrų Kabineto leidžiamus įstatymus, jam suteikta teisė šaukti ir paleisti Valstybės Tarybos sesijas (jos tapo ypač retos).
Valstybės valdžios institucijos pagal 1920 Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją
1920 05 15 darbą pradėjęs demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas nustatė valstybės valdymo formą (demokratinė respublika). Jo parengta ir 1920 06 02 priimta Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija įstatymų leidybą sutelkė išimtinai Steigiamojo Seimo rankose, vykdomąją valdžią pavedė dvinarei Vyriausybei, susidedančiai iš Steigiamojo Seimo renkamo Prezidento (faktiškai Prezidentas nebuvo renkamas, jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas) ir Ministrų Kabineto, atsakingo Steigiamajam Seimui ir turinčio turėti jo pasitikėjimą.
Valstybės valdžios institucijos pagal 1922 Lietuvos Valstybės Konstituciją
Steigiamojo Seimo narių grupė prie Nežinomo kareivio kapo Kaune
Pagal Steigiamojo Seimo 1922 08 01 priimtą Lietuvos Valstybės Konstituciją valstybės valdžią vykdė Seimas, Vyriausybė (Prezidentas ir Ministrų Kabinetas) ir Teismas. Didžiausios galios patikėtos vienerių rūmų Seimui, renkamam visuotiniais rinkimais (aktyviąją rinkimų teisę pripažįstant piliečiams, sulaukusiems 21, pasyviąją – 24 m.) pagal proporcinę sistemą 3 metams. Jis vienintelis leido įstatymus, tvirtino valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikavo svarbiausias tarptautines sutartis, sprendė karo ir taikos klausimus, prižiūrėjo Vyriausybės darbus, tvirtino nepaprastosios padėties įvedimą. Įstatymų iniciatyvos teisę turėjo Ministrų Kabinetas, Seimo narių grupė ir 25 000 Seimo rinkimų teisę turinčių piliečių, įstatymų skelbimo teisė pavesta Prezidentui. Seimas prižiūrėjo Vyriausybės veiklą, teikdamas jai paklausimus ir interpeliacijas, skirdamas revizijas; absoliučia visų atstovų dauguma jis galėjo kelti Prezidentui ir bet kuriam ministrui baudžiamąją bylą dėl tėvynės išdavimo ir tarnybinių nusikaltimų.
Savo įgaliojimų laikui Seimas rinko Prezidentą, kuris Seimą galėjo paleisti ir anksčiau laiko, bet susirinkęs naujas Seimas t. p. turėjo rinkti Prezidentą. Prezidentas reprezentavo valstybę, galėjo dalyvauti Ministrų Kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi bausmės dovanojimo teise; jam pavesta kviesti ministrą pirmininką, patikėti jam sudaryti Ministrų Kabinetą, jį tvirtinti ir priimti atsistatydinimą. Ministrų Kabinetui pasiūlius, Prezidentas galėjo skelbti nepaprastąją padėtį, sustabdyti piliečių teisių garantijas, bet apie tai turėjo pranešti Seimui; Prezidentas turėjo nesunkiai įveikiamą veto teisę Seimo priimtiems įstatymams, išskyrus įstatymus, Seimo pripažintus skubiais. Mandato gavimas iš Seimo ir visiškas kadencijų sutapimas Prezidentą darė priklausomą nuo Seimo. Prezidento aktus kontrasignavo (kontrasignacija) Ministrų Kabineto atstovas, taip dalyvaudamas visuose valstybės valdymo aktuose ir prisiimdamas už juos atsakomybę Seimui. Kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrąją Vyriausybės politiką, privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą.
Valstybės valdžios institucijos pagal 1928 Lietuvos Valstybės Konstituciją
Po Gruodžio septynioliktosios perversmo (1926) 1928 Lietuvos Valstybės Konstitucija formaliai išsaugojo Seimą, bet renkamą jau 5 metams, kartu padidinti reikalavimai rinkėjams (aktyvioji rinkimų teisė suteikta sulaukusiems 24, pasyvioji – 30 metų). Didžiausios galios suteiktos Prezidentui, jau mažiau priklausomam nuo Seimo: Prezidento rinkimai pavesti specialiai tam tikslui išrinktiems rinkikams, jo kadencija pailginta iki 7 m., jos nebesiejant su Seimų kaita.
Prezidentas kaip institucija buvo jau ne tik sudedamoji Vyriausybės dalis, bet ir aktyvus savarankiškas įstatymų leidėjas: Konstitucija skelbė, jog Seimo nesant arba tarp jo sesijų Prezidentas pats leidžia įstatymus, tvirtina valstybės biudžetą, ratifikuoja tarptautines sutartis ir kita. Konstitucijos nuostata, kad pirmam Seimui rinkti jokie terminai netaikomi, sudarė sąlygas 1927 paleisto Seimo nešaukti iki 1936 ir visą šį laiką Prezidentui būti vieninteliu įstatymų leidėju. Nepasitikėjimą Ministrų Kabinetu Seimas galėjo pareikšti tik 3/5 atstovų balsų, o Prezidento aktui, kuriuo atleidžiamas Kabinetas, nebuvo reikalinga Kabineto atstovo kontrasignacija. Tam tikrą vaidmenį įstatymų leidyboje Konstitucija pavedė naujai konstitucinei institucijai – Valstybės Tarybai, kurios viena pagrindinių funkcijų buvo rengti jų projektus ir kodifikuoti esamus; jos narius skyrė ir atleido Prezidentas.
Prezidento rūmų ansamblis iš paukščio skrydžio
Valstybės valdžios institucijos pagal 1938 Lietuvos Konstituciją
1938 Lietuvos Konstitucija skelbė, kad valstybei vadovauja Prezidentas. Pagal Konstituciją Prezidentas už savo galios veiksmus neatsako, už kitus veiksmus, kol vadovauja valstybei, t. p. negali būti traukiamas atsakomybėn. Jis įvardijamas savarankiška įstatymų leidžiamąja institucija, veikiančia šalia Seimo; ši Prezidento teisė ir toliau buvo siejama su Seimo ar jo sesijos nebuvimu. Prezidentas galėjo paleisti Seimą savo nuožiūra arba kilus konfliktui tarp Prezidento ir Seimo ar tarp Seimo ir Vyriausybės. Prezidentas galėjo užbaigti Seimo sesiją prieš baigiantis jai skirtam laikui, o nepaprastąją sesiją – neapsvarsčius visų tai sesijai numatytų reikalų. Pačiam Seimui pavesta svarstyti ir priiminėti tik įstatymų projektus, įstatymais tampančius Prezidentui juos patvirtinus ir paskelbus. Pabrėžiant Prezidento savarankiškumą jis eliminuotas iš Vyriausybės sudėties – ji dabar susidėjo iš ministro pirmininko ir ministrų, sudarančių Ministrų Tarybą. Konstitucija realiai nustatė Vyriausybės politinę atsakomybę Prezidentui ir reikalavo turėti jo pasitikėjimą: sprendimą dėl ministro pirmininko skyrimo ir atleidimo, dėl sutikimo iškelti jam baudžiamąją bylą Prezidentas galėjo daryti savarankiškai, tam skirtiems jo aktams nereikėjo kontrasignacijos. Apie Seimo pasitikėjimą Vyriausybe ir teisę reikalauti jos atsistatydinimo Konstitucijoje nebeužsiminta.
Valstybės valdžios institucijos pagal LSSR teisės aktus
SSRS okupuotoje Lietuvoje 1940 06 17 pažeidžiant 1938 Konstituciją buvo sudaryta vadinamoji Liaudies vyriausybė (jos sudėtį parinko SSRS ambasada Lietuvoje ir Lietuvos komunistų partija). Ji 1940 07 05 priėmė Seimo rinkimų įstatymą, pagal kurį 1940 07 14–15 buvo parinktas Liaudies seimas, 1940 08 25 priėmęs SSRS konstitucijos (1936) pagrindu parengtą LSSR konstituciją. Pagal šią konstituciją Liaudies seimas pavadintas LSSR Aukščiausiąja Taryba (Aukščiausioji Taryba), prezidento institucija pakeista į LSSR AukščiausiosiosvTarybos Prezidiumą, Liaudies vyriausybė pertvarkyta į Liaudies komisarų tarybą (nuo 1946 Lietuvos SSR Ministrų Taryba). Per Vokietijos okupaciją (1941–44) 1941 06 23 veiklą pradėjo Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuriai vadovavo ministras pirmininkas J. Ambrazevičius (nuo 1955 Brazaitis). Dėl okupantų valdžios spaudimo 1941 08 05 jos veikla nutraukta.
1978 04 20 LSSR Aukščiausioji Taryba priėmė antrąją LSSR konstituciją, kuri buvo 1977 10 07 SSRS konstitucijos analogas. 1978 Konstitucija skelbė, kad aukščiausia atstovaujamoji valstybinės valdžios institucija yra LSSR Aukščiausioji Taryba su jos sudedamąja institucija – LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumu, vykdomoji valstybinės valdžios institucija – Ministrų Taryba. SSRS okupacijos metais visos valstybinės valdžios struktūros faktiškai vykdė sovietų okupacinės valdžios nurodymus.
Valstybės valdžios institucijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai sveikina Kovo 11 Akto priėmimą
1990 02 24–1990 03 10 demokratiniais rinkimais išrinktas Lietuvos parlamentas – LSSR Aukščiausioji Taryba – 1990 03 11 Kovo 11 Aktu paskelbė, kad atkuriamas 1940 svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą nuo 1990 03 11 valstybinę valdžią Lietuvoje vykdė Lietuvos Aukščiausioji Taryba (pagal 1996 Seimo deklaracija ji pavadinta Aukščiausiąja Taryba–Atkuriamuoju Seimu, AT/AS), Vyriausybė ir Teismas. Aukščiausioji Taryba – aukščiausioji valstybinės valdžios institucija, turėjusi teisę priimti Konstituciją ir kitus teisės aktus, tvirtinti biudžetą, steigti jai atskaitingas institucijas, nustatyti teismų, prokuratūros sistemą ir įgaliojimus, sudaryti Vyriausybę, kurti savivaldos teisinius pagrindus, keisti teritorijos administracinę struktūrą, nustatyti užsienio politikos pagrindinius principus, rengti referendumus, vykdyti Vyriausybės veiklos parlamentinę kontrolę ir kita.
Aukščiausiąją Tarybą sudarė 141 deputatas. Aukščiausiosios Tarybos sudėtinė dalis buvo jos Prezidiumas (jį sudarė 11 Aukščiausiosios Tarybos deputatų). Jis šaukė naujojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos pirmąją sesiją, organizavo Aukščiausiosios Tarybos sesijų rengimą, koordinavo jos nuolatinių komisijų veiklą, teikė pilietybę ir sprendė klausimus dėl pilietybės netekimo, prieglobsčio suteikimo, teikė malonę ir kita. Vyriausybė (Ministrų Taryba) buvo atsakinga ir atskaitinga Aukščiausiajai Tarybai, o tarp sesijų – jos Prezidiumui. Ministrų Taryba privalėjo turėti Aukščiausiosios Tarybos pasitikėjimą. 1992 10 29 Aukščiausioji Taryba priėmė aktą Dėl atkuriamo Lietuvos Respublikos Seimo. Juo konstatuota, kad Lietuvos parlamentas pagal 1992 Konstituciją atgauna istorinį tikrąjį vardą – Seimas. Išrinktas Seimas yra ankstesnių Lietuvos Seimų ir 1990 išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990–92 turėjusios šį sąlyginį vardą, teisių ir tradicijų tęsėjas. Tuo jis išreiškia nepriklausomos valstybės – 1918–92 Lietuvos Respublikos – tęstinumą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmai (1982, architektas V. E. Čekanauskas)
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sudaryta septyniolika Lietuvos Respublikos Vyriausybių.
1553
2895